Senoji muzika – tarsi kelionė laiku

Pokalbis su Vilimu Norkūnu

Žinomas klavesinininkas, vargonininkas ir dirigentas Vilimas Norkūnas senąja muzika susižavėjo prieš septyniolika metų, Zalcburgo „Mozarteumo“ universitete studijuodamas koncertinės vargonų ir sakralinės muzikos specialybes. Dabar jo veiklos spektras itin platus – nuo meistriškumo kursų užsienyje iki koncertų prestižinėse Lietuvos ir kitų šalių salėse ir sakralinėse erdvėse. V. Norkūnas visuomet žinojo, kad grįš į Lietuvą: „Galvoju apie savo vaikus – kas bus, jeigu jie čia neturės pakankamai gerų pavyzdžių, gerų mokytojų. Tad turiu pradėti nuo savęs. Jaučiu didelę atsakomybę Lietuvoje būti geru atlikėju, geru vargonininku bendruomenei, geru mokytoju. Tai mano pašaukimo dalis“, – sako muzikantas.

Su Vilimu Norkūnu kalbėjomės apie senosios muzikos padėtį Lietuvoje, nuveiktus metų darbus, ateities planus ir laviravimą tarp skirtingų disciplinų.

 

– Jūsų gyvenime vietą rado klavesinas, vargonai, chorinis dirigavimas, seminarų vedimas... Iš kur toks noras užsiimti skirtingomis veiklomis ir kodėl nesusikoncentravus į vieną?

– Dažnai savęs to klausiu. Lemia dvi pagrindinės priežastys: pirma, Lietuvoje muzikantui nėra lengva išgyventi. Grodamas tik vienu instrumentu esi priklausomas nuo siauros srities, jei groji orkestre ar vadovauji tik vienam chorui, tikriausiai sunku sudurti galą su galu. Antra, taip lengviau išvengti monotonijos: pavyzdžiui, darbas mokykloje mane traukia, nes jaučiu pedagoginį pašaukimą. Bet ir vėl –užsiimti vien tuo neįmanoma dėl finansinių priežasčių...

Turėdamas kelias specialybes galiu prisitaikyti prie aplinkybių, pasiūlymų. Niekada nejaučiu rutinos. Man nenusibos dirbti su choru arba ruoštis tik savo soliniam koncertui, nes galiu daryti kelis dalykus. Kalbant apie dienotvarkės balansą, norėtųsi turėti žmogų, kuris perimtų visus organizacinius darbus, tačiau Lietuvos sąlygomis šiuo metu tai beveik neįmanoma. Atlikėjas daug dalykų privalo mokėti pats – susimaketuoti koncerto plakatą, susikurti aprašą, užsiimti sklaida... Kita vertus, papildomų darbų derinimas su muzikavimu reikalauja daug disciplinos ir moko nesiblaškyti.

– Reikia gebėti paskirstyti savo energiją klavesinui, vargonams, dirigavimui...

– Manau, pats instrumentas iš juo grojančio asmens reikalauja tam tikrų dalykų. Grodamas vargonais turiu susikoncentruoti, kad „nukelčiau“ savo ausį toli nuo savęs. Norėdamas įsivaizduoti, kad sėdžiu apačioje ir girdžiu muziką, privalau peržengti fizikines ir metafizines ribas – tam, kad klausytojas girdėtų švarų garsą, mano siekiamą muzikos skambesį.

Grodamas klavesinu galiu labiau susikoncentruoti į paties instrumento skambėjimą, prakalbinti jį taip, kad imtų dainuoti. Klavesinas reikalauja daug daugiau pastangų, negu, pavyzdžiui, fortepijonas. Bet vienas dalykas bendras – tiek diriguodamas, tiek grodamas visais instrumentais aš stengiuosi visa savo vidine esybe dainuoti.

Kai diriguoju chorui, labiausiai pamirštu save, lengviausiai atsikratau scenos baimės, nes tada būnu dėl kitų, dėl to, kad chorą suvienyčiau ir jis taptų muzikiniu instrumentu. Pats esu tik laidininkas.

–O įtampą scenoje vis dar jaučiate?

– Žinoma, nėra tobulų koncertų. Pasaulyje labai maža muzikantų, kurie šimtu procentų būtų patenkinti savo atlikimu. Visada gali būti tobuliau, harmoningiau, subtiliau. Galų gale, kartais koncerto metu suskamba kieno nors telefonas. Tokių dalykų valdyti negali.

Kai galvoju apie savo chorinės muzikos koncertus, pats tikiu choristais labiau, nei jie tiki savimi. Žinau, kad jie gali peržengti ir žmogiškąsias, ir muzikines ribas. Būna momentų, kai pavyksta, ir tai man tarsi stebuklas, tada pranyksta visos kitos smulkmenos.

– Kokius 2019-ųjų savo muzikinės veiklos įvykius išskirtumėte?

– Vargonų rečitalį Zalcburgo katedroje, kur teko groti istoriniais venecijietiškais vargonais ir didžiaisiais barokiniais vargonais, taip pat vargonų koncertą Italijoje. Dar kelionę į Paryžių su dirigentu ir kompozitoriumi Vaclovu Augustinu, kur jis dirigavo savo kūrinį „Exaudi“, parašytą Kauno chorui. Grojau vargonais, o choras buvo nutolęs per septynis aukštus, nes nusprendė dainuoti arčiau publikos. Dirigentą kaip mažą skruzdėliuką mačiau ekrane, teko groti puse sekundės anksčiau, negu reikia, o chorą girdėjau sekunde vėliau, nei pats grojau. Tai buvo gana didelis iššūkis, bet viskas pavyko sklandžiai.

– Esate grojęs ir prestižinėje „Royal Albert Hall“ Londone. Ne kiekvienas gali tuo pasigirti. Kokia tai buvo patirtis?

– Grojau ten prieš gerą dešimtmetį, dar studijuodamas. Perėjau atranką į Gustavo Mahlerio jaunimo orkestrą, rengusį europinį turą. Tai buvo neįkainojama patirtis visais atžvilgiais: orkestras surinktas iš talentingiausių jaunų atlikėjų, kurie dega aistra muzikai ir dar nėra įkritę į rutiną. Orkestras tokioje aplinkoje tampa vienu kūnu ir pranyksta scenos baimės, įtampa dėl techninių atstumo dalykų, viskas ima klostytis savaime.

– Austrijoje vedate meistriškumo kursus. Ko ši patirtis moko Jus patį?

– Kelionės leidžia pailsėti nuo to, ką negera matau Lietuvoje. Austrija ar kita Vakarų šalis, neturinti postsovietinių ligų ir skaudulių, gyvena kitokį kultūrinį gyvenimą. Būdamas ten bendrauju su žmonėmis, kurie yra gerokai lankstesni už mus, atviresni, daug labiau linkę išbandyti ką nors nauja neieškodami priežasčių pasakyti „ne“. Naujai atrandami dalykai juos džiugina. Taip jie lengviau gali nuspręsti, kas jiems iš tiesų artima.

Dirbdamas su chorais arba vesdamas seminarus pastebiu, kaip žmonės kuria grįžtamąjį ryšį, vieni kitiems atsiveria gražiais žodžiais. Ir dalyviai vieni iš kitų, ir aš pats sulaukiu nuoširdžios grąžos; ne pataikavimo, bet nuoširdaus džiaugsmo išgyvenant naujas patirtis. Linkiu ir lietuviams nebijoti bandyti, jauniems žmonėms – imtis naujų veiklų ir siekti savo svajonių, drąsiai priimti žmones, besirenkančius skirtingus mąstymo ir gyvenimo būdus, stilius, aprangą ir pan.

– Pats pasirinkote visada grįžti į Lietuvą. Ar tai lėmė noras gerinti mūsų muzikinę padėtį?

– Tai ir muzikinis, iš žmogiškasis veiksnys. Nenoriu būti „pakabintas“ tarp dangaus ir žemės, gyventi užsienyje ir neturėti savo gimtosios aplinkos ir kalbos, kuri yra didžioji mano esybės dalis. Nors vokiečių kalbą moku taip gerai, kad gebu su choru pajuokauti, tiksliai suformuluoti, ko noriu, ar netgi laisvalaikiu grožėtis Rilkeˊs poezija, tačiau jokia kita kalba man neatneš tokios darnos ir santykio, kurį kuriu bendraudamas lietuviškais žodžiais ir viduje juos išjausdamas.

Dar galvoju apie savo vaikus – kas bus, jeigu jie čia neturės pakankamai gerų pavyzdžių, gerų mokytojų. Tad turiu pradėti nuo savęs. Jaučiu didelę atsakomybę Lietuvoje būti geru atlikėju, geru vargonininku bendruomenei, geru mokytoju (nesvarbu, ar tai būtų mokykla, ar meistriškumo kursai). Tai mano pašaukimo dalis.

– Kai kurie Jūsų koncertai ir repeticijos vyksta sakralinėje aplinkoje. Kokį ryšį jaučiate su bažnyčia?

– Ta aplinka man labai artima. Tikiu amžinybe ir manau, kad kiekvienas dalykas, taip pat ir įprasminta kančia, atneša vaisių. Kunigai arba vienuoliai, paaukoję šeimas, įgytas specialybes, tai daro ne veltui. Jų malda ir pastoracinė veikla mus palaiko.

Grodamas vargonais liturgijoje taip pat atlieku misionierišką žmogaus palydėjimą link kažko aukštesnio, anapus apčiuopiamos tikrovės. Žmogus, atėjęs į bažnyčią, nebūtinai gali įvardinti savo santykį su Dievu, bet gal vargonų muzika paliečia jo širdį, suteikia vilties, padeda patirti, kad egzistuoja dvasinis pasaulis ir kiekvienas turi galimybę rasti santykį su juo.

Man įdomus teoretikų ir kompozitorių santykis su Dievu. Pavyzdžiui, Johanno Mathesono mintis, kad tiksliausias ir trumpiausias muzikos tikslo apibūdinimas būtų „Laudando & commovendo“ (liet. „Kas Dievui garbę teikia, tas ir žmogaus širdį liečia“). Nemanau, kad ir Bachas, savo kūrinių pabaigoje rašydamas „Soli Deo gloria“ (liet. „Garbė vieninteliam Dievui“), tai darė dėl politinių motyvų. Tai buvo jų pasaulėžiūros dalis, jie taip išgyveno muziką.

Nors šiais laikais mokomės tolerancijos, bet kai muzikiniame pasaulyje per tiesmukai kalbi apie Dievą ar per muziką apie jį, kai kurie žmonės jaučiasi nejaukiai. Tada klausiu savęs: kodėl?

– Esate sakęs, kad instrumentai Jums – tarsi asmenybės. Stengiatės prakalbinti juos, o jie stengiasi prakalbinti Jus. Ar prisiliesdamas prie senųjų instrumentų jaučiate kitokį santykį, nei kad grodamas šiuolaikiniais?

– Manau, taip. Vargonai atspindi senųjų epochų muzikinį skonį ir poreikius. Šiuolaikinius muzikos instrumentus mėginama pagaminti taip, kad jais būtų įmanoma atlikti visų laikotarpių muziką. Vis dėlto taip jie praranda savo vientisumą ir autentiškumą. Todėl istoriniai instrumentai nepamainomi.

Vienas iš modernių instrumentų, pastatytų Lietuvoje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Klaipėdoje, yra austriški vargonai „Rieger“. Tai viena maloniausių grojimo patirčių Lietuvoje, šie vargonai gali išpildyti daug lūkesčių. O senesnių instrumentų, XVII a. ar ankstesnių, neturime.

Kalbant apie klavišinius instrumentus, kaimynams lenkams pasisekė labiau. Lenkija – didelė šalis, ji sulaukė tam tikro susidomėjimo senaisiais instrumentais, jie restauruojami. Šią vasarą lankiausi netoli Krokuvos esančiame Olkuše, kur išlikę senieji Hummelio ir Nitrowsky vargonai, baigti statyti 1633-iaisiais, Vladislovo Vazos karūnavimo metais. Tais laikais Abiejų Tautų Respublika turėjo bendrą muzikinę kultūrą, o Vazų kapela buvo žinoma visoje Europoje. Galėjau savo rankomis prisiliesti prie istorinio instrumento – tokie momentai prilygsta kelionei laiko mašina.

Lietuvoje kiti istoriniai instrumentai dar tik skinasi kelią. Po truputį atsiranda tais instrumentais grojančių žmonių, bet jie nebūtinai gyvena Lietuvoje. Pavyzdžiui, barokiniu smuiku griežianti Ūla Kinderytė, baigusi Juilliardą, liko Amerikoje.

– Ar lietuviai domisi senąja muzika?

– Labai priklauso nuo jos pateikimo, kaip muzika išgyvenama jos klausantis. Pats su klausytojais bendrauju tiesiogiai, dalinuosi ne tik muzika, bet ir mintimis, kartais leidžiu sau su publika net pajuokauti. Jaučiu, kaip klausytojų širdys atsiveria ir po mano koncerto žmonės išeina pailsėję, atsigavę. Tai man svarbiausia.

Dar klausimas, į ką koncertas orientuotas. Nemažai bendradarbiauju su muziejinėmis įstaigomis, kurios nori istorinį paveldą pristatyti ne tik kaip regimą, bet ir gyvai patiriamą, girdimą. Tai nuostabi galimybė kreiptis ir į suaugusiųjų publiką, ir į vaikus. Pastebiu tendenciją, kad kiekviena vieta užsiaugina savo publiką – vieni žmonės vaikšto į filharmoniją, kiti – į Šv. Kotrynos bažnyčią, dar kiti renkasi į vargonų ciklus Katedroje ar kitur. Skirtingi renginiai pritraukia skirtingus žmones.

– Kokia koncertinė ir pedagoginė veikla laukia kitais metais?

– Džiaugiuosi būsimu seminarų ciklu Austrijoje vasario mėnesį. Taip pat laukia jau šeštą kartą vyksiantis festivalis „Baroko pavasaris“ Biržuose. Labai stebina ir džiugina, kad ir Lietuvos pakraštyje yra žmonių, besidominčių senąja muzika. Jie patys sumanė organizuoti senosios muzikos festivalį, tikėdami, kad tai įgyvendinama. Ir štai kasmet įvyksta apie dešimt koncertų, juose dalyvauja užsienio ir Lietuvos atlikėjai. Įsitraukia visa bendruomenė, veiksmas vyksta bažnyčiose ir mokyklose. Esu laimingas, kad galiu prisidėti prie festivalio organizavimo ir įgyvendinimo.

– Ko palinkėtumėte sau?

– To paties, ko ir kiekvienam muzikantui: daugiau drąsos, ryžto įgyvendinti savo svajones, neatidėlioti ir imtis veikti dabar. Neįsikibti į vieną idėją, jai nepavykus – nenusivilti. Reikia leisti idėjai subręsti, jeigu skirta, tai anksčiau ar vėliau pavyks. Arba ateis koks nors kitas sumanymas, bet ne mažiau gražus.