Sieksime vargonų meno aukštumų ar grįšime į „vargonininkų gadynę“?

VIII tarptautiniam M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursui pasibaigus

Daugiau kaip 50 metų skaičiuojantis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas atspindi Lietuvos fortepijono ir vargonų atlikimo mokyklų pasiekimus ne tik savoje šalyje, bet ir pasauliniame kontekste. Kuo šis, aštuntasis, vargonininkų konkursas buvo išskirtinis? Visų pirma, dalyvių iš viso pasaulio gausa ir itin aukštu jų pasirengimo lygiu. Dvidešimt du vargonininkai iš JAV, Didžiosios Britanijos, Rusijos, Kinijos, Pietų Korėjos, Italijos, Austrijos, Čekijos, Belgijos, Vengrijos bylojo apie bendrą koncertinio vargonavimo meistriškumo kilimą ir koncertuojančio vargonininko populiarumą akademinės muzikos pasaulyje.

Tačiau yra ir kitas, nedžiuginantis, faktas, išskiriantis šį konkursą iš kitų. Iki šiol jame lietuviai ne tik visuomet dalyvaudavo, bet ir laimėdavo laureatų vardus. Pastaruosiuose trijuose konkursuose pirmąsias vietas laimėjo Jurgita Kazakevičiūtė (2007), Karolina Juodelytė (2011) ir Mona Roždestvenskytė (2015). O šiais metais iš Lietuvos nedalyvavo nė vienas vargonininkas... Kas atsitiko? Išsisėmėme, pavargome ar neturime jaunųjų muzikantų?

Žvelgdami istoriškai, pamatysime, kad Lietuvos vargonavimo tradicijų formavimuisi būdingi stiprūs pakilimai ir atoslūgiai. Nors pirmųjų vargonų atsiradimas Lietuvoje siejamas su XV a. pradžia, dar ilgą laiką jais grodavo tik atvykėliai iš svečių šalių, todėl laikoma, kad vargonų menas Lietuvoje gyvuoja nuo XIX a. pabaigos, kai Juozo Naujalio inicijuotas vargonininkų sambūris išsivystė į aktyvų sąjūdį, lėmusį Lietuvos vargonų mokyklos atsiradimą ir aktyvaus koncertinio vargonavimo, grįsto europinėmis tradicijomis, pradžią. Antrasis pasaulinis karas sutrikdė visą kultūrinį gyvenimą, o sovietmečiu labiausiai nukentėjo vargonai, jie kaip religinio kulto instrumentas buvo išstumti iš viešojo gyvenimo.

Antroji stipri banga, sukėlusi vargonų renesansą Lietuvoje, plūstelėjo po 12 metų trukusios tylos, 1962-aisiais, Leopoldui Digriui baigus studijas Maskvoje ir tuometėje Lietuvos konservatorijoje įsteigus vargonų klasę. Atsivėrė didingas vargonų meno pasaulis. Nuo 1965 m. rengtas M. K. Čiurlionio pianistų konkursas atkakliomis L. Digrio pastangomis 1968-aisiais tapo ir vargonininkų varžytuvėmis. Konkursas ir Vilniaus vargonų festivalis daug lietuvių kompozitorių įkvėpė kurti šiam instrumentui. Lietuvai atgavus nepriklausomybę renginys tapo tarptautiniu, žinomu pasaulyje, jame Lietuvos vardą garsino mūsų jaunieji vargonininkai. Paradoksas, bet visą šią, rodos, jau nesustabdomą vargonų mašiną įsukęs L. Digrys, į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų katedrą sugrįžus bažnyčios vargonininko specializacijai, netrukus buvo priverstas palikti pedagoginę veiklą, o kito tokio ryškaus, koncertines vargonininkų ambicijas žadinančio vedlio neatsirado.

Nesant galimybės aptarti savos mokyklos atstovų pasirodymų ką tik pasibaigusiame konkurse, tenka konstatuoti itin aukštą užsienio dalyvių profesinį lygį. Kone kiekvieno jų pasirodymas nuo pat pirmojo turo prilygo puikiam koncertui. Solidžiai žiuri, kurioje dirbo pasaulyje žinomi muzikai Christopheˊas Montoux (Prancūzija), Martinas Sanderis (Vokietija), Juanas Paradell Solé (Vatikanas), Andrzejus Chorosińskis (Lenkija, pirmininkas) bei mūsų šalies atstovai Leopoldas Digrys, Renata Marcinkutė-Lesieur ir Leonidas Melnikas, buvo tikras iššūkis, ypač per pirmąjį turą, iš stiprių dalyvių išskirti pačius geriausius. II ture, kuriame vargonavo 12 dalyvių, pradėjo ryškėti lyderiai, sugebėję per trumpą repeticijų laiką įvaldyti Šv. Kazimiero bažnyčios akustinę erdvę ir parodyti geriausius registruotės, artikuliacijos ir interpretacinius sprendimus. Kai kurie, virtuoziškumu sužibėję I ture, antrajame neatlaikė konkurencijos interpretacijos požiūriu. Taip atsitiko tiems, kurie, siekdami išsiskirti savita artikuliacija ar registruote, prarado ryšį su epocha ir perdėta saviraiška suardė kūrinio vientisumą. Iš šešių III turo dalyvių keli patys ištvermingiausi ir stabiliausiai vargonavę sugebėjo dar ir nustebinti. Į nugalėtojų trejetą prasiveržė čekas Filipas Šmerda, jam trečios vietos pakopą užleido visus anksčiau žavėjęs amerikietis, daugelio konkursų laureatas Tyleris Jasonas Boehmeris.

Bažnyčioje griežiantis vargonininkas, būdamas aukštai, yra nematomas, todėl, skirtingai nei kitais instrumentais grojantys atlikėjai, neturi galimybės žavėti klausytojo nei gera išore, nei manieromis, tad šiam tenka neblaškomam susitelkti į garsą. Vis dėlto konkurse, ypač pirmame ture, norėjosi pamatyti solistą nusilenkiantį prieš pasirodymą ar po jo, pasitikti ir palydėti jį plojimais, juolab žinant, kad beveik pusės jų jau nebebus antrame ture. Teko žvilgsniu gaudyti juos beveik nepastebimai praeinančius bažnyčios pasieniu link vargonų.

Gal atvykusius dalyvius taip nuteikė, galima sakyti, tušti bažnyčios suolai? Tarp besiklausančiųjų daugiausia buvo pačių atlikėjų. Vykstant pirmam turui Evangelikų liuteronų bažnyčioje, čia kartais užklysdavo prašalaičių, užeidavo turistų, išgirdusių vargonų garsus, užsukdavo šeimų su vaikais. Tačiau konkursas skirtas kiek kitokiai auditorijai, sąmoningai besidominčiai, išmanančiai vargonavimo specifiką ir siekiančiai pasisemti patirties ir įkvėpimo. Nusistebėjus menku vargonininkų susidomėjimu, paaiškėjo, kad LMTA studijuojančiųjų šį instrumentą yra labai mažai. Dalis jų asistavo konkurso dalyviams (beje, tai darė puikiai; didelis krūvis teko LMTA Vargonų katedros bakalaurantei Eglei Rudokaitei ir magistrantei Eglei Maciukevičiūtei, joms Klaipėdoje netgi teko derinti vargonus), kiti negalėjo palikti savo pareigų, tad lyg ir neliko kam klausytis. Tačiau norėjosi pamatyti ir vieną kitą dėstytoją, be tų, kurie dirbo žiuri, taip pat didesnį būrį anksčiau LMTA baigusių vargonininkų. Žinoma, galima manyti, kad dalis vargonininkų stebėjo konkurso transliacijas internetu, bet profesionalui klausytis įrašo ir girdėti gyvai yra nepalyginami dalykai – juk apačioje girdimas kitoks garsas nei viršuje, prie vargonų pulto, o kaip tik prie jo buvo įtaisyti mikrofonai.

Konkurse skambėjo visų epochų vargonų repertuaras, leidęs atlikėjams atsiskleisti visais įmanomais rakursais. I ture Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje dalyviai varžėsi Laimio Pikučio ir vokiečių firmos „Orgelbau Klais Bonn“ vargonais atlikdami efektingą ankstyvojo baroko meistro Nicolauso Bruhnso Didįjį preliudą e-moll, virtuozišką tiek technikos, tiek stilistikos požiūriu. Vienas iš J. S. Bacho Leipcigo choralų „Allein Gott in der Hoh sei Ehr“ buvo tikras ištvermės išbandymas – nesuklupti be jokio atokvėpio 5 minutes trijose manualų ir pedalų linijose plėtojant choralo tematiką. Ankstesniems M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursams parašyti lietuvių kompozitorių Vidmanto Bartulio, Vytauto Barkausko, Fausto Latėno ir Algirdo Martinaičio opusai kiekvieno dalyvio buvo perteikiami savitu braižu ir emociniu krūviu, interpretuojant juos vis kitomis registrų spalvomis. Pagal tradiciją specialiai konkursui užsakomą opusą šiemet kūrė Anatolijus Šenderovas, bet jo, deja, neišgirdome, kaip turbūt dar ne vieno šį pasaulį neseniai palikusio kompozitoriaus darbų. Galbūt todėl konkurso repertuare trūko šiuolaikiškumo, leidžiančio susivokti, kas šiandien aktualu vargonų kūryboje, kokios tendencijos, naujovės.

II ture plačioje Šv. Kazimiero bažnyčios akustinėje erdvėje karaliavę didieji Johanno Sebastiano Bacho preliudai, fantazijos ir tokatos su fugomis, atliekami vokiškais „Oberlinger Orgelbau“ vargonais, bylojo apie aukštą vargonininkų meistriškumą. XX a. kompozitorių Olivier Messiaeno, Petro Ebeno, Thierry Escaicho ir Sofijos Gubaidulinos kūriniuose vargonininkai atskleidė individualų braižą ir registrų spalvomis tapė vaizdinius, stengdamiesi nenutolti nuo įsivaizduojamų kompozitorių sumanymų. Visi atlikėjai grojo Čiurlionio Fugą cis-moll, beje, vienintelę paties kompozitoriaus užrašytą vargonams ir dedikuotą savo tėvui vargonininkui. Buvo įdomu klausytis, kaip Čiurlionį jaučia ir interpretuoja kitų šalių atlikėjai.

Konkurso finišą pasiekę šeši atkakliausi dalyviai pirmąsyk renginio istorijoje varžėsi ne Vilniuje, bet pilnutėlėje Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje grieždami puikiais austriškais „Rieger Orgelbau“ vargonais. Buvo itin džiugu matyti tiek žmonių, palaikančių talentingus jaunuosius vargonininkus daugybės jėgų ir ištvermės pareikalavusiame konkurso finale. III ture skambėjo visiems dalyviams privaloma „Pasaulio sutvėrimo“ vizijas įkūnijanti Čiurlionio Fuga b-moll. Po konkurso paklausinėjus, kokį įspūdį paliko pirmoji pažintis su mūsų muzikos genijumi, vargonininkai sakė, kad Čiurlionis jiems yra didžiulis atradimas, liksiantis jų repertuare. Finalui vargonininkai galėjo rinktis didžiųjų romantikų Césaro Francko, Ferenco Liszto, Maxo Regerio stambios formos opusus, o laisvai pasirenkamoje programoje skambėjo 6 rečiau Lietuvoje atliekami grandioziniai XX a. kūrėjų Louiso Vierneˊo, Mauriceˊo Duruflé, Charlesˊio Tournemireˊo kūriniai.

Laureatais tapo stabiliausiai groję ir maksimaliai savo fizines, emocines ir dvasines jėgas sutelkę vargonininkai. I premiją laimėjo ypatingu meistriškumu, muzikalumu, minties gelme ir virtuoziškumu pasižymėjusi Hyun Sun Park iš Pietų Korėjos. Meistriškai ir stabiliai vargonavo ir II premijos laureatas Janas Šprta iš Čekijos. Jei būtų galima padalyti pirmąją vietą, turbūt ji būtų skirta jiems abiem. Beje, I ir II premijų laureatai yra žinomo vokiečių vargonininko prof. Martino Sanderio mokiniai. Na, o III vietą laimėjo vienas jauniausių konkurso dalyvių dvidešimtmetis čekas Filipas Šmerda, III ture visus pribloškęs ypatingu emociniu proveržiu. Diplomus pasidalijo amerikietis Tyleris Jasonas Boehmeris, čekas Josefas Kratochvílas ir korėjietė Somang Lee.

Kiekvienas tarptautinis renginys garsina šalį, kurioje jis vyksta, o šis konkursas – ypač gerai suorganizuotas, sklandžiai vykęs, vertintas kompetentingos tarptautinės žiuri – svečiams turėjo palikti kuo geriausius įspūdžius. Vienas svarbių konkurso veiksnių buvo ir Čiurlionio bei šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams sklaida pasaulyje, o itin aukštas užsienio dalyvių lygis ir uždegantis jų meistriškumas galėjo tapti stipriu stimulu jauniesiems Lietuvos vargonininkams.

Dar vienas teigiamas dalykas tas, kad konkursas atskleidė vidines Lietuvos vargonų mokyklos problemas. Šv. Kazimiero bažnyčioje vykusiame laureatų koncerte apsilankęs profesorius Vytautas Landsbergis išreiškė susirūpinimą jaunosios lietuvių vargonininkų kartos ateitimi. Beprecedentis lietuvių vargonininkų nedalyvavimas savoje šalyje vykstančiame prestižiniame konkurse verčia susimąstyti, ar pamažu nėra grįžtama į „vargonininkų gadynės“[1] laikus. Taigi, kokie veiksniai lemia mažėjantį vargonininkų aktyvumą ir retėjančias jų gretas? Viena priežasčių – nesudaroma galimybė vyresnėse muzikos mokyklų klasėse pasirinkti vargonų specialybę ar bent jau fakultatyvą. Lietuvoje vargonais pradedama groti baigus vidurinę mokyklą, o konkursuose 20-mečiai jau atlieka patį sudėtingiausią vargonų repertuarą ir laimi prizines vietas. Vadinasi, norint pasiekti aukštumų, būtina pradėti ugdyti vargonininkus jau mokykloje.

Kitas yra šiuolaikiškumo klausimas. Vis dėlto nereikėtų tapatinti bažnyčios ir koncertuojančio vargonininkų veiklos: pirmojo prioritetai yra liturgijos, sakralinės muzikos išmanymas, jam tenka giedoti, dirbti su chorais, diriguoti. Ruošiant atlikėją siekiama visai kitų tikslų: jį būtina gerai parengti techniškai, ugdyti gebėjimą jausti muziką ir valdyti platų repertuarą, atlaikyti didelį psichofizinį krūvį scenoje. Beje, abiejose specializacijose privalomas improvizacijos ugdymas, bet pas mus to nėra. Pasaulio scenose jau seniai rengiami kitokie vargonų koncertai, jiems netrūksta tarpdiscipliniškumo ir performatyvumo. Todėl ar ne laikas atsinaujinti, įvairiose pasaulio šalyse vargonų studijas baigusius koncertuojančius ir improvizuojančius vargonininkus įtraukti į profesionalų ugdymo procesą ir leisti dalintis modernia patirtimi? Gal tuomet vargonininko profesija įgytų gyvybės ir patrauklumo.

VIII tarptautinis M. K. Čiurlionio konkursas. Pianistai

„Jei kas nori pajusti, apčiuopti Lietuvos gelmę, teatsigrįžta į Čiurlionį“, – prieš VIII tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso pradžią rašė prof. Vytautas Landsbergis.

Didžiausios Lietuvoje pianistų profesionaliosios muzikos varžybos vyko lapkričio 10–17 dienomis. Tradiciškai konkurso eigą stebėti, žavėtis atlikėjų iš viso pasaulio talentais ir sirgti už favoritus galima buvo ne tik konkurso erdvėse – organizatoriai pasirūpino tiesioginėmis renginių transliacijomis internetu.

Išgirdome 26 pianistus, konkurso geografija šį kartą siekė ir Honkongą, ir Jungtines Amerikos Valstijas. Dalyvavo 13 Lietuvos pianistų, dalis jų suvažiavo iš įvairių užsienio šalių, kuriose šiuo metu studijuoja.

Pirmas pianistų konkurso turas prasidėjo lapkričio 10 dieną. Tris dienas vienas po kito į sceną žengė visi dvidešimt šeši dalyviai iš vienuolikos šalių: Galinas Ganchevas (Bulgarija), Vincenzo De Martino (Italija), Eranas Sulkinas (Izraelis), Hailong Zhangas, Anastasija Raspopova, Kārlis Gunārs Tirzītis (Latvija), Edvinas Švaikovskis (Lenkija, Lietuva), Young Ho Parkas (Pietų Korėja), Aleksandras Kashpurinas (Rusija), Janne Sakari Oksanenas (Suomija), Yue Zhangas (Honkongas), Danylo Saienko, Antonas Drozdas (Ukraina), lietuviai Lina Žutautaitė, Viktoras Orestas Vagusevičius, Gabrielė Agilė Bajoraitė, Kasparas Mikužis, Augustinas Eidukonis, Karolina Pancernaitė, Neringa Valuntonytė, Onutė Gražinytė, Justas Čeponis, Monika Mašanauskaitė, Kamilė Zaveckaitė, Gabrielė Sutkutė.

Visi dalyviai turėjo atlikti privalomąją programą – klasikinę sonatą, Johanno Sebastiano Bacho kūrinių, M. K. Čiurlionio preliudą ir etiudą.

Į antrąjį konkurso turą pateko penkiolika stipriausių pianistų: Monika Mašanauskaitė, Gabrielė Sutkutė, Lina Žutautaitė, Karolina Pancernaitė, Neringa Valuntonytė, Onutė Gražinytė, Kamilė Zaveckaitė, Janne Sakari Oksanenas, Edvinas Švaikovskis, Eranas Sulkinas, Galinas Ganchevas, Yue Zhangas, Vincenzo De Martino, Aleksandras Kashpurinas ir Young Ho Parkas.

Konkursantus vertino tarptautinė žiuri: Ianas Fountainas (pirmininkas, Didžioji Britanija), Pieras Francesco Forlenza (Italija), Petras Geniušas (Lietuva), Ilja Ivari (Estija), Juris Kalnciems (Latvija), Jurgis Karnavičius (Lietuva), Rolandas Krügeris (Vokietija).

Finale pianistai atliko fortepijoninius koncertus kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno.

Šįkart aukščiausius konkurso apdovanojimus pelnė svečiai iš užsienio. Pirmoji premija atiteko Aleksandrui Kashpurinui iš Rusijos, antroji – Young Ho Parkui iš Pietų Korėjos, dvi trečiąsias premijas pasidalino Lietuvos pianistės Gabrielė Sutkutė ir Neringa Valuntonytė. Lietuvai ir Lenkijai atstovavęs Edvinas Švaikovskis apdovanotas diplomu.

Konkursantams buvo įteikta įvairių organizacijų įsteigtų specialiųjų prizų. Nacionalinės filharmonijos koncertas 2020 m. sezone atiteko A. Kashpurinui, publikos prizas – G. Sutkutei, S. Karoso labdaros ir paramos fondo prizas už geriausią M. K. Čiurlionio kūrinio atlikimą – Linai Žutautaitei.