Solange Arzu autorinių dainų albumas

Lietuvoje jau dešimt metų gyvenanti prancūzų aktorė ir dainininkė Clotilde Solange Rigaud, scenoje prisistatanti Solange Arzu vardu, išpildė vieną savo svajonių. Solange yra surengusi nemažai koncertų, kuriuose dainuodavo garsiausias prancūzų atlikėjų dainas, nusifilmavo lietuviškame trumpametražiame filme „Tiltai“, buvo nominuota „Sidabrinės gervės“ apdovanojimui už geriausią antraplanį vaidmenį. Tačiau didžiausias ir svarbiausias darbas, kurį jai pavyko nudirbti, – sukurti ir įrašyti dešimt autorinių dainų. Gruodžio pradžioje pasirodantį debiutinį albumą „The Long Way Home“ Solange Arzu drauge su profesionaliais kviestiniais muzikantais pristatys soliniame koncerte.

Ruošdamasi koncertui menininkė dalijasi mintimis apie savo muzika ir nelengvą kelią solinio albumo link.

– Kaip pavyko surasti žmones, su kuriais ėmeisi įgyvendinti svajonę – sukurti bei įrašyti autorines dainas ir išleisti jas debiutiniu albumu?

– Pasakysiu labai paprastai: kai įsimyli tai, ką darai, gali kalnus nuversti. Tada stebuklingai atsiranda daug žmonių, kurie nori ir gali tau padėti, palaikyti. Ir tai labai nuostabu. Nuostabu dirbti su komanda, būti tarp skirtingų žmonių. Visi kartu mes ir sukuriame tą meilės audrą. Ir nors menininkai dažnai susiduria su aplinkinių stereotipais, kad tai nėra tikra profesija, aš norėjau žengti žingsnį į priekį ir įrodyti, kad galiu. Visų pirma įrodyti sau.

Atkakliai siekiau vienos savo seniausių svajonių – įrašyti albumą. Viską turėjau pradėti nuo nulio, išauginti mažą galvoje ir širdyje turėtą sėklytę. Nėjau lengviausiu keliu, neprašiau tėvų paskolinti ar duoti pinigų. Mėgstu iššūkius, todėl nusprendžiau susirasti internetinę sutelktinio finansavimo platformą, kurioje visi, tikintys mano idėja, galėtų finansiškai prisidėti prie jos įgyvendinimo. Reikėjo skirti daug laiko idėjos aprašymui, kad žmonėms nekiltų abejonių. Šiandien, po metų atkaklaus darbo, svajonė jau ranka pasiekiama. Tačiau po visu tuo slypi labai didelis darbas, kantrybė ir užsispyrimas, teko atsisakyti vakarėlių, susitikimų su draugais. Daug atidaviau, bet jei tai yra tavo aistra – tikrai verta. Tiesa, draugai ir pažįstami kartais patraukdavo per dantį (žinoma, linkėdami tik gero!), klausdavo, ne kaip aš, o kaip mano albumas laikosi! Aš juo gyvenau ištisus metus. Tiesiog dirbi ir negalvoji apie pertrauką, kol nepasieki norimo tikslo. Galbūt skamba banaliai, bet albumą vadinu savo pirmuoju kūdikiu, nes juk ir mamos dėl savo vaikų gali padaryti netikėčiausių dalykų. Kiekviena daina turi savo ypatingą istoriją, charakterį, tad jaučiuosi kaip mama, turinti dešimt nuostabių vaikų-dainų, kuriuos vienus užauginti buvo paprasčiau, kitus – sunkiau. Bet visi jie ypatingi, mylimi, sukurti didelėje mano muzikos šeimoje (kartu su garso specialistais, muzikantais ir kitais prisidėjusiais).

– Kaip gimsta Tavo dainos? Ir kuo jos gali būti ypatingos ne tik tau, bet ir klausytojui?

– Aš kuriu čia ir dabar. Jeigu tuo metu išgyvenu labai stiprius jausmus, galiu juos iš karto perkelti į popieriaus lapą. Nė viena mano daina nėra gimusi iš poreikio, viskas, ką parašau, atsiranda iš emocijos ir mano vidaus. Muzika man yra meilė. Tai – ryšio su savimi atradimas, grįžimas į save, ką dažnai mes tiesiog pamirštame. Kiekviena mano daina – atskira istorija, kurias sujungia magiškas siūlas. Savo muzikoje mėgstu maišyti skirtingus žanrus ir žaisti. Taip pat siekiu suteikti įspūdį klausytojams. Esu labai kinematografiška, tad kiekvienoje dainoje vizualiai regiu istorijas. Kuriamos dainos – tarsi savotiška meditacija ne tik man, bet ir klausančiajam. O meditacija man yra kur kas daugiau nei tik akių užmerkimas ir savo kvėpavimo stebėjimas. Tai – gyvenimas ir net muzika, kuri gimsta iš tyros magiškos tylos ir leidžia kūnui virpėti, skambėti ir jaustis gyvam. Tiesiog jausti. Būtent tokios muzikos ir pati labiausiai ilgiuosi – paprastumo ir tyrumo tiek balse, tiek aranžuotėje, be įspūdingų efektų ar triukšmo.

Beje, savo dainų tekstus rašau anglų kalba. Nors daug kam tai atrodo keista, žodžiai man geriausiai dėliojasi būtent angliškai. Ši kalba be galo muzikali. Žinoma, jeigu vieną dieną pajusčiau, kad dainą turiu parašyti prancūziškai ar net lietuviškai, tai nebūtų problema. Tiesiog dabar visos mintys ir žodžiai dainoms sukasi anglų kalba.

– Kokia buvo Tavo pirmojo singlo „Woman of faith“ (Moteris, kuri tiki) atsiradimo istorija?

Jis gimė labai spontaniškai, kai pati buvau tarsi praradusi save. Su draugais keliavome po Graikiją ir prie senos bažnyčios pamačiau moterį. Ji stovėjo nugara į mane, žvakių šviesoje mačiau jos ilgus plaukus, supintus į kasą... Supratau, kad būtinai turiu parašyti, ką tuo metu išgyvenau. Ir nors mačiau moterį vos keletą sekundžių, pajutau jos tikėjimą. Ir tai nebuvo tiesiog tikėjimas Dievu – tai buvo tikėjimas meile ir ryšiu, kuris mums tarsi neleidžia jaustis atskirtiems. Ta daina parodo, kaip mes vis dėlto esame susiję vieni su kitais, nes išgyvename tuos pačius jausmus, ir kaip netikėtai galime padėti vieni kitiems. Tai daina apie empatiją ir ryšio atkūrimą.

– Kam Tavo muzika yra artimiausia ir kaip įsivaizduoji savo idealų klausytoją?

– Jis neturi būti idealus! Yra laukiami visi, kas mėgsta gražią muziką. Man grožis nėra banalus, kaip galbūt daugumai. Negaliu taip paprastai paaiškinti, kas tai yra, bet jei po koncerto žmogus man pasako, kad buvo labai gražu, galiu pajausti net jo širdies ir sielos virpėjimą bei atsivėrimą. Ir man tai – didžiausias komplimentas ir geriausia dovana, mano veiklos įprasminimas. Turbūt nėra vieno žodžio, kuriuo galėčiau apibūdinti grožį. Bet jausmas viduje tiesiog pasako, kas yra gražu.

Į savo albumo pristatymo koncertą kviečiu visus, kurie nori suprasti save ir rasti ryšį su savimi. Ypač laukiu į save panašių žmonių, tikiu, kad jie per muziką atras tam tikrą emociją. Meditacija, kaip ją suprantu aš, man yra viskas, tad noriu tuo pasidalinti ir su savo klausytojais.

Jei reikėtų pasakyti, kas vienija mano klausytojus, tai būtų atvirumas ir paprastumas. Gal nedera sakyti, kad į koncertą jie turėtų ateiti atviromis širdimis, tačiau labai tikiuosi, kad tokios jų širdys bus po koncerto.

– Ką norėtum pasakyti pabaigai?

– Kasdien esu dėkinga, kad mano kelyje visuomet buvo žmonių, kurie manimi tikėjo ir vis dar tiki. Todėl, viliuosi, šis mano svajonės siekimas bus puikus pavyzdys, kad kai nori, gali pasiekti išties daug. Jaučiu begalinį dėkingumą artimiesiems ir visiems kitiems žmonėms, kurie kasdien mane palaiko, apkabina, padrąsina ar siunčia linkėjimus. Man tai – didžiausia dovana.

Tad gruodžio 5 dieną lauksiu visų, mylinčių gražią muziką, savo debiutinio albumo pristatymo koncerte Vilniaus Universiteto planetariume. Ir pati vieta labai ypatinga, turinti savo energiją. Šis koncertas labai brangus – tai vienos iš mano svajonių išsipildymas, todėl pažadu, kad atiduosiu visą save. Ir ką gali žinoti – gal ten pamatysime ir žvaigždžių.