Tarp natų

„Kandidas“

Vincentˊas Boussardˊas parengė savo trečią premjerą Lietuvoje: po elegantiškosios „Manon“ (2015) ir dramatiškųjų „Kapulečių ir Montekių“ (2017) prancūzas rugsėjo 13–15 dienomis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro publikai pristatė ryškų ir groteskišką Leonardo Bernsteino miuziklą „Kandidas“.

Pernai minint kompozitoriaus šimtmetį „Kandidas“ drauge su kitais L. Bernsteino veikalais „ritosi“ per pasaulio teatrus, tad gal nenuostabu, kad šioji banga pasiekė ir Vilnių. Tiesa, pats pastatymas (režisierius Vincentˊas Boussardˊas, scenografas Vincentˊas Lemaireˊas, kostiumų dailininkas Christianas Lacroix, videodailininkė Isabel Robson, choreografas Helge Letonja) buvo sukurtas 2011 m. Berlyno valstybinėje operoje (keitėsi tik šviesų dailininkas – Vilniuje dirbo Nicolasas Gilli). Spektaklio muzikos vadovas, dirigavęs ir premjerą, yra Sesto Quatrini, dirigentas – Ričardas Šumila, choro vadovas – Česlovas Radžiūnas. Vaidmenis sukūrė Enrico Casari (Italija), Margarita Levchuk (Baltarusija), Steponas Zonys, Liudas Mikalauskas, Rafailas Karpis, Jovita Vaškevičiūtė, Monika Pleškytė, Juozas Janužas ir kt.

LNOBT „Kandidas“ pirmą kartą buvo atliktas 2012 m. kaip pusiau koncertinė versija.

Pasak režisieriaus, „Kandido“ muzika – tiesiog fantastiška, partitūra nepaprastai dosni, kupina aistros, liūdesio ir žmoniškumo.

„Kai klausausi šios muzikos, visuomet regiu gudrias kompozitoriaus akis ir jo šypseną. Būtent muzika varo į priekį operetės veiksmą, todėl kiekvienam režisieriui labai įdomu dirbti su šiuo kūriniu: bet kuris taktas čia kupinas gyvybės, judesio, jausmų, kontrastų. Tai fantastiška medžiaga režisieriui“, – priešpremjeriniame susitikime tvirtino V. Boussardˊas.

Kaip svarbiausią spektaklyje išjuokiamą visuomenės ydą V. Boussardˊas nurodo tolerancijos trūkumą: „Voltaireˊo laikais netolerancija buvo labai aiškiai apibrėžta; L. Bernsteino gyvenimo metais ji turėjo kitokį atvaizdą. Kompozitorius jautė paraleles tarp Amerikoje paplitusio makartizmo ir inkvizicijos Ispanijoje, kurią mini Voltaireˊo tekstas. Manau, ir šiandien „Kandidas“ turi nepaprastai didelę svarbą, nes mes vis dar bandome nugalėti netoleranciją, susijusią su religija, rase, lytimi ir kitais žmogiškosios prigimties aspektais.“

Sezono atidarymo proga teatro balkone sustoję trombonininkai pakeitė įprastinį spektaklio pradžią skelbiantį gongą. Nuskambėjus LNOBT operos meno vadovo Sesto Quatrini diriguojamai „Kandido“ uvertiūrai, Pasakotojas – Rafailas Karpis, lydintis publiką daugelyje painių „Kandido“ siužeto vingių, pristatė žiūrovams kompozitoriaus L. Bernsteino veikalą ir jo personažus. Visi spektaklio veikėjai šiame pastatyme tampa keisto eksperimento dalyviais: patirdami realybės smūgius, į šipulius daužančius jų infantilias svajones, jie pamažu tampa šilto ir šalto mačiusiais pasaulio piliečiais... Kas vykdo šį utopinį eksperimentą: Dievas ar pati keistų, šabloniškų nuostatų kupina visuomenė? Atsakymą žiūrovui siūloma išgvildenti pačiam.

Spektaklio recenzentė Beata Baublinskienė, apskritai teigiamai vertindama pastatymą, vis dėlto abejoja, „ar 1956 m. Brodvėjuje sukurtas ir būtent šiai kultūrinei aplinkai skirtas veikalas yra tiek pat perskaitomas ir aktualus mums Lietuvoje 2019 metais? Susidarė įspūdis, kad jame nemažai kultūrinių užuominų, kurios buvo puikiai permanomos amerikietiškajai Brodvėjaus publikai, dar gi – L. Bernsteino gerbėjams ir pažiūrų sekėjams, tačiau mums tai labiau tolima egzotika. Visas kompozitoriaus skepsis senosios Europos, tradicinių vertybių, Bažnyčios atžvilgiu (reikia pripažinti, jau seniai istorija tapusi Ispanijos inkvizicija audrina daugelio menininkų protus), mūsų laikais atrodo jau net kiek lėkštas, senstelėjęs. Žinoma, kompozitorius čia įdėjo daug savęs, savo pažiūrų, kurias statytojai išryškino (pvz., moterų geidžiantys vyrai rodomi kaip laukinės beždžionės). Bet apibendrinant: spektaklis neblogas. Tik meninio katarsio nesukelia. Tačiau galbūt tokia ir yra „Kandido“ paskirtis – tiesiog suteikti publikai „gerą laiką“ teatre?“ (Lietuvos rytas, 2019-09-18)

 

„Kirkė“ Valdovų rūmuose

Istorinės operos dienai paminėti šiais metais skirta XVII a. italų kompozitoriaus Alessandro Stradellos serenata „Kirkė“ („La Circe“) pagal Giovanni Filippo Apolloni libretą rugsėjo 7 d. skambėjo Valdovų rūmuose. Kūrinį atliko senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ (meno vadovas ir dirigentas Rodrigo Calveyra, jis ir pastatymo meno vadovas), režisavo ir gyvą šešėlių teatrą sukūrė seserys Juhyun ir Sunyoung Choi, meno vadovo asistentas – Davide Pozzi, kostiumų dailininkė – Janina Zibireva. Pagrindinius vaidmenis atliko Renata Dubinskaitė (Kirkė), Ieva Gaidamavičiūtė (Vakaris Vėjas) ir Nerijus Masevičius (Algidas).

Neabejotina vakaro žvaigždė buvo Renata Dubinskaitė. Puikiai solistams akompanavo ir instrumentinius numerius grojo orkestro vaidmenį atlikę muzikantai Ryo Terakado (barokinis smuikas), Rodrigo Calveyra (cinkas, išilginės fleitos), Shizuko Noiri (archiliutnia), Mara Galassi (barokinė arfa), Kaori Uemura (viola da gamba), Filippo Calascibetta (kontrabosas), Davide Pozzi (klavesinas, vargonai). Jie, stilingai improvizuodami, įtaigiai perteikė melodingą Stradellos muziką.

 

Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“ parodyta Vilniuje

Lapkričio 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodyta Giedriaus Kuprevičiaus opera „Prūsai“. Tai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis, skirtas kompozitoriaus 75-mečiui.

Opera parašyta specialiai Klaipėdos muzikiniam teatrui, kur 1997 m. ir įvyko „Prūsų“ premjera. 2018-aisiais „Prūsai“ sulaukė dar vieno pastatymo – vasario 17-ąją įvykusi premjera buvo skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Libretą pagal Juozo Grušo tragediją „Herkus Mantas“ parašė pats kompozitorius. Operos muzika ryški, teatrališka, joje gausu melodingų arijų, duetų, ansamblių.

Išaugusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupės meistrystė leido gėrėtis nuoširdžiai vaidinamu spektakliu. Ypač puikiai LNOBT erdvėje skambėjo Herkaus Manto vaidmens atlikėjo Mindaugo Rojaus balsas. Kristiną dainavusios Rasos Ulteravičiūtės-Kazlauskienės lyrinis sopranas gal kiek stokojo monumentalumo, kuriuo pasižymėjo ankstesnės Kristinos partijos atlikėjos Asta Krikščiūnaitė (1997 m. premjera) ir Viktorija Miškūnaitė (2018 m. premjera).

Pagyrų verti Beata Ignatavičiūtė (Nomeda), Artūras Kozlovskis (Sachsė), Valdas Kazlauskas (Krivis), Dalia Kužmarskytė (Lauma), Kęstutis Nevulis (Koltis), Rokas Spalinskas (Samilis), Tadas Jakas (Ragūnas), Vilius Venckus (Eisutis) ir kiti. Spektaklį stilingai dirigavo KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Reikia pabrėžti, kad gerai skambėjo ir choras, ir orkestras.

Operą režisavo Gediminas Šeduikis, scenografiją sukūrė Sigita Šimkūnaitė, gražius stilizuotus kostiumus – Sandra Straukaitė, skoningo apšvietimo autorius – šviesų dailininkas Julius Kuršys.

 

„Banchetto musicale ˊ19“: ieškokite moters!

 

Iš užmaršties prikelta Antonio Marios Bononcini opera „Andromeda“, išskirtinės viduramžių moters Hildegardos Bingenietės mistinis pasaulis, spalvingos renesanso asmenybės Lucrezios Borgios gyvenimas, apsukrios tarnaitės Vespetos manipuliacijos siekiant savo tikslų – tai siužetai, tapę pagrindine 29-ojo senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ („Muzikinė puota“) intriga. Šiais metais rugsėjo 8–26 dienomis vykusioje šventėje buvo surengti devyni koncertai.

Kasmet „Banchetto musicale“ turi kokį nors šūkį, kryptį, bendrą vardiklį. Užpernai festivalis buvo skirtas solidžiai Reformacijos sukakčiai, pernai buvo pasirinktas šūkis „Meilė stipresnė už prievartą“, o šiųmečio „Banchetto musicale“ tema – moterys. Pasak festivalio meno vadovo Dariaus Stabinsko, pasirinkimą lėmė aplinkybės: dabar daug kalbama apie moters padėtį socialiniame kontekste, nerimsta judėjimo #MeToo keliamos bangos.

„Tačiau konjunktūros nepaisėme – ši tema man jau seniai rūpėjo, nes yra labai daug „moteriškos“ medžiagos, kurios atlikėjai neišnaudoja. Taip, moterys buvo vyrų prispaustos, užgožtos, joms sužibėti tuomet būdavo beveik neįmanoma. Tačiau žinome, kad, pavyzdžiui, viduramžiais buvo daug moterų trubadūrių, nors jų muzika ir neišliko, o štai Hildegarda Bingenietė viduramžiais švietė ryškiau už visus vyrus. Pasirinkdami festivaliui moters tematiką ir su ja susijusius projektus, stengėmės kuo daugiau parodyti, kas vyko viduramžių, renesanso ir baroko muzikos istorijoje ir kaip buvo suvokiamas moters vaidmuo. Tad žvilgsnis krypo į kompozitores, personažes, moteris kaip simbolius, mūzas, pagaliau – anų ir šių dienų atlikėjas“, – sakė D. Stabinskas.

 

„Andromeda“ – tiesiai iš Graikijos

Festivalis rugsėjo 8 d. Valdovų rūmuose pradėtas A. M. Bononcini (1672–1714) opera „Andromeda“, kurios libreto autorius – garsus italų poetas ir dramaturgas Pietro Antonio Bernardoni. Ji pasirinkta dėl kelių priežasčių. Pirmiausia šios operos siužetas grindžiamas mitologine istorija, o tai gana tipiška barokui. Be to, pagrindinė jos veikėja – tyra, graži ir nekalta mergaitė, nukenčianti dėl kitų tuštybės. Ją išgelbsti narsus vyras, už kurio ji pagaliau išteka.

Operos premjera įvyko Vienoje 1707 metais, autorius ją dedikavo imperatorienei Vilhelminai Amalijai, aštuonmetės kunigaikštytės Marijos Juozapos motinai. Marija Juozapa vėliau tapo Lenkijos karaliene ir Abiejų Tautų Respublikos valdovo Augusto III žmona.

Kita kontekstinė sąsaja su mūsų kultūra – operos pradžia Lietuvoje, Virgilio Puccitelli „Andromedos“ libretas, pagal kurį Marco Scacchi sukūrė muziką. „Andromeda“ buvo antroji opera, parodyta 1644 m. karaliaus rezidencijoje Vilniuje.

Abu libretai labai skirtingi: V. Puccitelli daugiau išplėtotas, jame yra 12 personažų, o P. A. Bernardoni – 4 veikėjai, ir visi jie teigiami, o tai lėmė operos nekonfliktiškumą. Galima spėti, kad Bononcini, dedikuodamas savo veikalą imperatorienei, santuokoje patyrusiai nemažai sunkumų, taip subtiliai išreiškė jai savo paramą.

Koncertinį operos variantą atliko graikų ansamblis „Ex silentio“ (vadovas Dimitris Kountouras). Toks sumanymas kilo „Banchetto musicale“ meno vadovui D. Stabinskui: „Bendraujant su „Ex silentio“, toptelėjo mintis: puikus graikų ansamblis, Andromeda – graikų mitologijos personažas. Suradome A. M. Bononcini operos „Andromeda“ partitūros rankraštį ir graikai šią operą parengė specialiai „Banchetto musicale“.

 

Dar kartą – visos jos tokios

Rugsėjo 15-ąją Valdovų rūmuose skambėjusiai Georgo Philippo Telemanno komiškai operai „Pimpinonė“, palyginti su „Andromeda“, būdingas visiškai kitoks to meto moters stereotipas. Operos herojė Vespeta („vapsvutė“) – stipri, protinga, apsukri, viską pasverianti savanaudė moteris, kuriai vyras reikalingas tik saviems tikslams pasiekti.

Kaip sakė D. Stabinskas, tais laikais, kai moterys buvo daug labiau užguitos nei dabar, idėja sukurti teatro spektaklį su dviem personažais – vyru, kuris yra aukštesnės socialinės padėties, bet kvailokas, ir moterimi, kuri daug silpnesnė, bet jį apgaudinėja, kartais sugebėdama pasityčioti, – garantavo sėkmę net tokiame gana liberaliame ir atvirame mieste kaip Hamburgas (jame tuo metu gyveno G. P. Telemannas), nes tai atrodė labai juokinga. Panašias temas plėtojo ir kiti to meto spektakliai, vėlesnės operos, pavyzdžiui, Giovanni Battistos Pergolesi „Tarnaitė ponia“, Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“. „Pimpinonė“ iš tikrųjų labai seksistinis kūrinys, bet jis aktualus mus dominančiam muzikos istorijos laikotarpiui. Kita vertus, tai puikus muzikos kūrinys su šmaikščiu ir protingu libretu vokiečių ir italų kalbomis.

„Pimpinonė“ priskiriama linksmų operų žanrui, dar vadinamam Lustspiel („Lust“ reiškia ir juoką, ir malonumą arba geismą). Operą sudaro trys intermezzo, arba veiksmai: pirmajame Vespeta ieško darbo pas pasiuntinį Pimpinonę, antrajame ji jau dirba pas jį ir planuoja už šeimininko ištekėti, kad pasiektų malonumų ir kitų praktinių tikslų, galų gale laimi – trečiajame veiksme jie susituokia.

Operą režisavo ispanas Claudio Levati, pernai festivalyje „Banchetto musicale“ pastatęs operą „Elenos pagrobimas“. Muzikos vadovė – rumunų kilmės vokiečių klavesinininkė Alina Rotaru, jau kelerius metus gyvenanti Lietuvoje. Dainavo solistai iš Vokietijos – sopranas Julia Kirchner ir bosas-baritonas Carstenas Krugeris, griežė festivalio ansamblis, į kurį susibūrę lietuvių, latvių, italų ir vokiečių muzikantai.

 

Panardino į viduramžių mistiką

Katalikų šventoji, Bažnyčios mokytoja, abatė, mistikė, kompozitorė, poetė, mąstytoja, gamtos mokslų pradininkė Hildegarda Bingenietė (1098–1179) buvo viena įtakingiausių to laiko moterų. Jos vizijas rugsėjo 16 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje atskleidė „Ensemble Mandel“ (Austrija, Vengrija, vadovas Robertas Mandelis).

Hildegardos Bingenietės muzika Lietuvoje žinoma, nes čia yra skambėjusi ne kartą, tačiau ansamblio „Mandel“ Hildegardos vizijų projekte maišomi stiliai, seni ir nauji instrumentai.

„Ensemble Mandel“ pristatė įvairius muzikos istorijos laikotarpius ir muzikos instrumentus, derindamas analoginius modulinius sintezatorius su unikaliais ir retai girdimais viduramžių instrumentais klavicimbalu, organistru, viele ar fideliu. Ansamblio repertuare – ne tik originali viduramžių muzika, bet ir jam specialiai sukurti kūriniai, kurie sujungia šiuolaikinę muziką su senaisiais elementais ir sukuria naują muzikinio garsovaizdžio kryptį.

 

Vyrai pasmerkė užmarščiai

Rugsėjo 22 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje įvyko unikali pažintis su nežinoma Chiaros Margantos Cozzolani muzika. Ją pristatė choras ir konsortas „Brevis“, choras „Schola Gregoriana Vilnensis“, giedojo Lietuvos ir kaimyninių šalių solistai, vargonavo Balys Vaitkus.

Kompozitorės Chiaros Margantos Cozzolani (1602–1678) muzika – atradimas ne tik publikai, bet ir festivalio rengėjams. Cozzolani galėjo lygiuotis į visus didžiuosius to meto kompozitorius, tokio kalibro kaip Claudio Monteverdi. Jos muzika liudija nepriekaištingas žinias ir įgūdžius bei didelę kūrybinę patirtį. C. M. Cozzolani buvo Šv. Radegondos vienuolyno Milane vienuolė, vėliau abatė, tačiau kartu ir profesionali muzikantė, tikriausiai ir ten gyvavusių chorų ar kitų kolektyvų kapelmeisterė. Vienuolės aktyviai dalyvaudavo miestiečių gyvenime, vesdavo muzikos pamokas, buvo labai vertinamos visuomenės. Deja, dėl vėlesnės aukštesnių Katalikų bažnyčios valdžios atstovų cenzūros šių moterų darbai buvo ignoruojami ir ilgainiui užmiršti. Ir šiandien jie vis dar labai mažai žinomi, tai – vienas iš daugelio vyrų priespaudos pavyzdžių.

C. M. Cozzolani kompozicijų Vakarinei liturginei valandai (mišparų) rinkinys buvo išleistas 1650 m., dar iki arkivyskupo Alfonso Littos kryžiaus žygio, nukreipto prieš muziką ir švietimą bažnyčioje, pradžios. Šiame rinkinyje atsispindi XVII a. moterų muzikos švietimo, aktyvumo ir kūrybingumo realijos, taip pat ir intriguojanti ano meto vienuolės savo seserims kurta muzika.

 

Galėjo atsidėti kūrybai

Rugsėjo 24 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje buvo pristatyta dar viena Lietuvos publikai nežinoma kūrėja – prancūzų kompozitorė Élisabeth Jacquet de La Guerre (1665–1729). Ji gimė muzikanto šeimoje, jos tėvas ir brolis, taip pat ir vyras buvo vargonininkai. Jie visi ją palaikė, todėl menininkė galėjo laisvai kurti, už savo darbus sulaukė visuomenės pripažinimo. Ji buvo ir fantastiška klavesinininkė, ir improvizatorė.

É. Jacquet de La Guerre „Kefalas ir Prokridė“ buvo pirmoji opera Prancūzijoje, sukurta moters. XVIII a. pradžioje ji išleido ir tris kantatų knygas.

Kompozitorės kantatas ir sonatas koncerte atliko lenkų sopranas Iwona Leśniowska-Lubowicz ir „Royal Baroque Ensemble“ (Lenkija, vadovė Lilianna Stawarz).

 

Šv. Klaros istorija – vaikams ir tėvams

Jau trejus metus „Banchetto musicale“ rengia koncertus vaikams ir visai šeimai. Šiemet toks koncertas įvyko rugsėjo 22 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje. Šv. Klaros istoriją muzika ir žodžiu pasakojo ansamblis „In campo aperto“ (vadovė Beatričė Baltrušaitytė).

Klara Asyžietė (1194–1253) – viduramžių šventoji, vienuolė, šv. Pranciškaus Asyžiečio bendražygė. Kilminga ir labai graži mergina, gyvenusi XIII a. Italijoje, Asyžiuje, būdama dar visai jauna pajuto Dievo kvietimą gyventi dėl jo. Klaros tėvai jai buvo numatę santuoką, bet mergina nepakluso jų valiai.

Tuo metu Asyžiaus gatvėse pamokslaudavęs turtingo gyvenimo atsisakęs jaunuolis Pranciškus Klarai tapo tikru dvasios broliu. Pokalbiai su Pranciškumi merginai padėjo atpažinti savo pašaukimą – mylėti Dievą ir artimą neturte bei tyloje.

Edukacinis koncertas „Šv. Klaros istorija“ – pasakojimas vaikams ir visai šeimai apie bičiulystę ir tikėjimą, šiame pasakojime šv. Klaros istorija susipina su viduramžių muzika.

 

Baisioji, o gal nelaimingoji Lucrezia

Lucrezia Borgia (1480–1519) – ne kūrėjos, bet mūzos personažas šiųmečiame festivalyje. Lucrezia buvo kardinolo Rodrigo de Borgios (vėliau tapusio popiežiumi Aleksandru VI) duktė, ryški savo gyvenamojo laiko asmenybė – išsilavinusi humanitarė, mokėjusi daug kalbų, išmaniusi menus. Per neilgus 39 gyvenimo metus ji triskart ištekėjo, pagimdė daug vaikų, ne kartą atsidūrė apkalbų ir politinių kovų epicentre, tačiau kartu savo inteligencija įkvėpė daugelį menininkų.

Rugsėjo 26 d. Valdovų rūmuose „Capella de Ministrers“ (vadovas Carlesas Magraneris) iš Ispanijos pristatė šiai moteriai skirtą programą „Tarp istorijos, mito ir legendos“. Ansamblis savo programą sudarė iš Lucrezios gyvenamojo laiko muzikos, siekdamas atskleisti jos asmenybę per istorinį kontekstą ir atsiriboti nuo jai priskiriamų neigiamų stereotipų. Ansamblis muzikiniu keliu klausytojus vedė į Italijos renesanso rūmus ir dvarus, priminė Lucrezios gimimą Romoje 1480 m., jos vedybas su Giovanni Sforza, Alfonsu Aragoniečiu ir Alfonsu dˊEste, santykius su Pietro Bembo, Isabella dˊEste bei Feraros dvaru ir jos priešmirtinį atsivertimą į tikėjimą.

 

Juozo Naujalio ir Giedriaus Kuprevičiaus dialogas

Gruodžio 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Lietuvos kamerinio orkestro ir solistų parengta programa, sujungusi dviejų epochų kūrėjus, dvi ryškias asmenybes – Juozą Naujalį ir Giedrių Kuprevičių. Koncertu „Giedrius svečiuose pas Juozą“ buvo paminėti J. Naujalio 150-metis ir G. Kuprevičiaus 75-metis.

Kompozitorius G. Kuprevičius šiemet publikuotuose pokalbiuose sakė: „Man pasisekė: jubiliejų švenčiu kartu su Juozu Naujaliu ir Eduardu Balsiu. Vienam 150, kitam 100 metų. Abu svarbūs mano gyvenime: pas pirmojo dukrą Sofiją Naujalytę-Didenkienę mokiausi tobuliau skambinti fortepijonu, antrasis išmokė mane kūrybos ir instrumentuotės amato. Tad jubiliejaus šventimas lyg kokia trejybė – o tai geras ženklas.“

Nacionalinėje filharmonijoje vykęs J. Naujalio ir G. Kuprevičiaus dialogas simboliškai besisvečiuojant vienam pas kitą atskleidė ir nemarų mūsų klasiko palikimą, ir naują šiuolaikinį žvilgsnį – skambėjo G. Kuprevičiaus sumanytos J. Naujalio kūrinių aranžuotės, instrumentuotės, redakcijos. Taip pat išgirdome ir originalių G. Kuprevičiaus vokalinių ir instrumentinius kūrinių. „Svečiuose“ lankėsi žinomi skirtingų kartų atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras, dainininkai Dovilė Kazonaitė ir Mindaugas Zimkus, akordeonistas Tadas Motiečius. Visiems muzikantams vadovavo dirigentas Modestas Barkauskas, koncertą vedė pats jubiliatas Giedrius Kuprevičius.

 

Giedriaus Kuprevičiaus simfonijos premjera

Nacionalinėje filharmonijoje gruodžio 14 d. G. Kuprevičiaus muzikos gerbėjų laukė ypatinga premjera – Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras pirmą kartą atliko jam dedikuotą kompozitoriaus simfoniją „Iš plokščiojo pasaulio“. Jos teatralizuotos versijos autorė – dailininkė Birutė Ukrinaitė.

„Dėkoju maestro Modestui Pitrėnui ir Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniam orkestrui, kuriam ši simfonija ir skiriama kaip padėka už ryžtą garsinant ne tik šį mano naują kūrinį, bet ir visą lietuviškos simfoninės muzikos garsyną“, – premjerą anonsavo kūrinio autorius.

Simfonijai G. Kuprevičius suteikė ir paantraštę „Skrybėlė, pilna muzikos“. Apie savo kūrinį kompozitorius kalbėjo taip: „Sako: jei penkių minučių kūriniui reikia valandos aiškinimo, nėra gerai. Sako: kūrinys pats už save turi kalbėti ir būti aiškus be ilgų pristatymų. Tiesa, yra atvejų, kai tai padaryti būtina – ar dėl kūrinio specifikos, ar dėl visuomenei visai nežinomų, tačiau kūrinio atsklaidai labai svarbių, pačiame kūrinyje neatskleidžiamų aplinkybių. Vokiečių rašytojas Thomas Mannas yra net „Romaną apie romaną“ parašęs, jame detaliai nagrinėja kito savo romano „Daktaras Faustas“ turinį ir prasmę. Mano argumentai kiek kitokie – ne tiek apie savo kūrinį čia rašau, kiek apie jį pagimdžiusias aplinkybes. Lietuvoje anglų rašytojo sero Terenceˊo Davido Johno Pratchetto (1948–2015), literatūros pasaulyje žinomo Terry Pratchetto vardu, kūryba pažįstama, tačiau ne taip, kaip vėliau jo idėjas į suprantamesnę erdvę perkėlusios Joanneˊos Rowling, knygų serijos apie fantastinius Hario Poterio nuotykius autorės. Ji sumaniai ir talentingai pratęsė Pratchetto pradėtą savitų britų legendų ciklo tradiciją. Didžiulis įmantriai susietų apysakų ciklas „Discworld“ („Plokščiasis pasaulis“) Vakaruose tapo tikru prekių ženklu ir per tris (kol kas) į lietuvių kalbą išverstas knygas pasiekė mūsų skaitytojus. Iš jų įspūdingiausia – „Skrybėlė, pilna dangaus“, kurią meistriškai išvertė Danguolė Žalytė, įveikusi specifinę, vertėjams keblią T. Pratchetto kalbą, potekstes, nesibaigiančią sąmojų ir sąvokų žaismę. Atradęs šią neįtikėtinai aktualią ir žaismingą literatūrą, panūdau bent kelias jos sukeltas vizijas ir mintis perkelti į muzikos pasaulį, kuris dabar taip pat gana plokščias, ypač atsisakius turinio gilumo ir dvasios orumo. Taip gimė septynių dalių simfonija „Iš Plokščiojo pasaulio“, kurioje savaip išgirdau T. Pratchetto sukurtų vaizdinių garsyną.“

LNSO programoje „Pasakos saksofonams“ išgirdome ne tik G. Kuprevičiaus simfoniją, bet ir į Lietuvą koncertuoti sugrįžusio nuotaikingo saksofonų kvarteto „Signum“ atliekamą vokiečių kompozitoriaus Siegfriedo Matthuso koncertą „Fantastiniai burtų sapnai. Pasakos saksofonams“.