„Vilniaus Halka“. Moniuškos šedevro atgimimas

Varšuvos kamerinė opera 2019 m. gruodžio 3 d. Lietuvos rusų dramos teatre parodė Stanislavo Moniuškos „Vilniaus Halką“, t. y. tą operos redakciją, kurią 1847 metais Vilniuje užbaigė Stanislavas Moniuška ir kuri 1848 m. sausio 1 d. pirmą kartą buvo parodyta Miulerių name (Vokiečių g.), o 1854 m. kukliai pastatyta dabartinės Vilniaus rotušės pastate įsikūrusiame teatre.

„Vilniaus Halka“ Varšuvos kamerinės operos užsakymu į teatro afišas sugrįžo naujai inscenizuota Maciejaus Prochaskos. Muzikinė rekonstrukcija istoriniams instrumentams atlikta su didžiausia pagarba kompozitoriaus stiliui ir visiškai išlaiko originalaus 1847 m. kūrinio garsinę medžiagą. Veikalą atliko puikūs su Varšuvos kamerine opera bendradarbiaujantys solistai, jiems pritarė Musicae Antiquae Collegium Varsoviense orkestras.

Stanislavo Moniuškos „Halka“ – bene populiariausia opera Lenkijoje, pelnytai tapusi pirmąja lenkų nacionaline opera. Tačiau ne visiems žinoma, kad spektaklių afišose dažniausiai matoma varšuvietiškoji „Halkos“ versija buvo sukurta praėjus dešimtmečiui nuo 1848 m. įvykusios „Vilniaus Halkos“ premjeros.

Žinomos dvi „Halkos“ versijos šiandien dar kartą primena, kad kartais mažesnės galimybės realizuoti sumanymą gali lemti kur kas geresnį kūrybinį rezultatą. Vilniuje negalėdamas disponuoti dideliu orkestru, choru, baleto trupe, Moniuška visas kūrybines pastangas sutelkė į Halkos personažą ir sukūrė šedevrą, išraiškingumu ir dramaturgija pralenkiantį daugelį kur kas garsesnių kompozitorių operų. Naujai atrandamą vilnietiškąją versiją derėtų vertinti kaip vientisą meninį kūrinį, palikusį neišdildomą pėdsaką ir Vilniaus, ir pasaulinėje muzikos istorijoje.

Bet pradėkime iš pradžių.

 

*

Taigi, romantinis pasakojimas apie nelaimingą meilę, pagrindinės herojės pamišimą, aplinkinių pasmerkimą ir pasiaukojamą mirtį pavergė viso pasaulio melomanų širdis. Bet Lietuvoje, o svarbiausia – Vilniuje „Halka“ šiuo metu nėra statoma, ir anksčiau būta tik kuklių bandymų.

2147483647. Moniuškos iniciatyva ir jam pačiam diriguojant opera, kaip minėta, buvo pastatyta 1848 m. (Miulerių name) ir 1854 m. (dabartinės Vilniaus rotušės pastate). Vėliau, 1926 metais, „Halką“ pastatė Vilniaus „Redutos“ teatras (Pohuliankos teatro salėje). Toje pačioje salėje įsikūrusiame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (anuomet – LTSR valstybinis operos ir baleto teatras) „Halka“ statyta dar du kartus – 1951 ir 1972 metais.

1951 m. gegužės 31 d. įvykusią premjerą parengė dirigentai Algis Žiūraitis ir Mykolas Bukša, režisavo Antanas Zauka, dailininkas – Nikolajus Zelinskis. Beje, tai buvo viena paskutinių M. Bukšos premjerų. Halkos vaidmenį sukūrė Jadvyga Petraškevičiūtė ir Petronėlė Zaniauskaitė, Jonteko – Vladas Česas ir Juozas Indra, Sofijos – Irena Ylienė, Janušo – Juozas Mažeika ir Kostas Šilgalis.

1972 metų kovo 23 d. dirigentas Jonas Aleksa, režisierius Vytautas Grivickas, dailininkas Julijonas Jankus atnaujino Moniuškos „Halkos“ spektaklius. Janušo partiją atliko Jonas Urvelis, Sofijos – Danguolė Juodikaitytė, Halkos – Gražina Apanavičiūtė. „Halkos“ partiją šiame pastatyme yra dainavusi ir Giedrė Kaukaitė.

Turime išlikusių „Halkos“ fragmentų: Jonteko ariją yra įrašę Kipras Petrauskas ir Virgilijus Noreika, Halkos – Gražina Apanavičiūtė.

Vadinasi, išaugo ir subrendo jau kelios kartos ne tik klausytojų, bet ir muzikų profesionalų, kuriems „Halka“ visiškai nežinoma. Apmaudu, kad net ir deklaruodama išskirtinį požiūrį į operos žanrą, aš pati neskyriau dėmesio Vilniuje sukurtam S. Moniuškos šedevrui. O juk šio kompozitoriaus lietuviškojo biografijos tarpsnio (dažnai ir lietuviškos tematikos) kūryba, be abejo, yra ir Lietuvos kultūros istorijos objektas!

Taigi bent iškilia S. Moniuškos 200-ųjų gimimo metinių proga įsipareigojau atidžiai patyrinėti pirmąja lenkų nacionaline opera vardinamą „Halką“. Juk mums, vilniečiams, neleistina užmiršti, kad šis vienas ryškiausių lenkų romantinės muzikos kūrėjų būtent Vilniuje sukūrė savo garsiausią operą.

Įspūdis pranoko visus lūkesčius. Po studijų Varšuvoje (1827–1830 m., A. Freyerio klasė) ir Berlyne (1837–1840 m. privačiai mokėsi pas „Singakademie“ direktorių C. Rungenhageną) į Vilnių 1840 metais atvykusio Moniuškos kūryboje jaučiama ryškaus talento ir skvarbaus intelekto darna. Muzikinė ir sceninė vilnietiškosios „Halkos“ forma liudija autoriaus kompozicinę meistrystę ir puikų dramaturgijos pojūtį. Būtent „Vilniaus Halka“ priartėja prie muzikinės dramos idėjos. Dar daugiau – tai tipiška socialinė-psichologinė drama! Nors pasaulinėje operos istorijoje iki veikėjų psichologinių portretų dar buvo likę keli ar net keliolika metų... Atskirus operos epizodus Moniuška kuria kaip didesnių scenų dalis ir, nors ir rašo rečitatyvus, ariozo, arijas, chorus bei šokius, visus šiuos numerius tarpusavyje sieja vientisa teminė medžiaga (leitmotyvai?! Iki Wagnerio leitmotyvų sistemos taip pat dar teks luktelėti...). Abiejų veiksmų finalinės scenos formuojamos kaip ilgesnės konstrukcijos, kuriose įtampa laipsniškai kyla, ir jos perauga į išplėtotas išraiškingas scenas. Ir kaip čia neprisiminsi K. M. Weberio „Laisvojo šaulio“ – šioje operoje taip pat neįtikėtinai anksti (1821 metai) įtampos siekianti kulkų liejimo scena perauga į ištisinio koloristinio plėtojimo sceną, kupiną sonorinių efektų...

Net jeigu Moniuška daugiau nebūtų parašęs nė vieno kūrinio, o tik operą „Halką“, jis stovėtų vienoje gretoje su iškiliausiais romantizmo genijais: H. Berliozu, G. Verdi, R. Wagneriu... Mūsų vilnietis – Europos masto kūrėjas!

Štai 19 a. pirmosios pusės šedevrai:

C. M. Weberio „Laisvasis šaulys“ 1821

L. van Beethoveno IX simfonija 1822

R. Wagnerio „Skrajojantis olandas“ 1843

H. Berliozo „Fausto pasmerkimas“ 1846

R. Wagnerio „Lohengrinas“ 1850

G. Verdi „Rigoletas“ 1851

G. Verdi „Traviata“ 1853

M. Musorgskio „Borisas Godunovas“ 1872

 

S. Moniuškos „Halka“ 1847

 

Beje, gyvendamas gana izoliuotoje vietoje, koks buvo to meto Vilnius, Moniuška sugebėdavo gauti informacijos apie svarbiausius Europos meninio gyvenimo įvykius – prenumeravo Vokietijoje ir Lenkijoje spausdinamus kultūros leidinius, tarp jų „Biblioteka Warszawska“, „Atheneum“.

Kompozitorius buvo susipažinęs ir su R. Wagnerio veikalu „Opera ir drama“ (1850) bei jo operomis (savo mokiniui Cezariui Kiuji rekomendavo studijuoti „Tanhoizerį“ ir „Lohengriną“). Taigi vėlesnė Varšuvai skirta „Halkos“ redakcija sietina ir su Wagnerio operos teorijomis.

Kaip ir dažnam kompozitoriui, taip ir S. Moniuškai sumanius kurti operą pirmiausia iškilo libreto problema. Apie tai jis rašė bičiuliui Józefui Sikorskiui: „Vilniuje neturime sugebančio rašyti libretus <...> Ar nėra kokio būdo man padėti?“

Varšuviečio muzikos kritiko J. Sikorskio ir S. Moniuškos draugystė prasidėjo 1845 metais, kai kritikas žurnale „Biblioteka Warszawska“ paskelbė išsamią ir labai palankią kompozitoriaus „Namų dainyno“ I sąsiuvinio recenziją.

S. Moniuškai atvykus į Varšuvą, Sikorskis kompozitorių supažindino su poetu ir dramaturgu Józefu Korzeniowskiu ir rekomendavo jį kaip „Halkos“ libretistą. Tačiau Moniuška jau buvo atkreipęs dėmesį į Varšuvoje tuo metu rankraščio pavidalu nelegaliai platinamą poemą „Halščka“. Jos autorius buvo poetas, radikalios Varšuvos menininkų grupės „Varšuvos bohema“ („Cyganeria warszawska“), siejusios literatūrinę kūrybą su švietėjiška veikla, narys Włodzimierzas Wolskis (1824–1882). Poetas nepasižymėjo darbštumu, mėgdavo užsukti į restoranus, tad Moniuškai teko rūpintis, kad jis kaip nors užbaigtų „Halkos“ libretą. Kartą, kai kompozitoriaus kantrybė išseko, jis užrakino Wolskį viešbučio kambaryje ir, pastatęs ant stalo butelį vyno, pripylęs į rašalinę rašalo, pasakė: „Manau, rytoj „Halką“ turėsime“. Kitą rytą libretas tikrai buvo baigtas.

1847 metais, Moniuškai Varšuvoje asmeniškai išrūpinus cenzūros leidimą, „Halkos“ libretą Vilniuje išeido J. Zavadskio spaustuvė.

W. Wolskis ne perdėm aukštai vertino savo parašytą libretą, vadino jį tik eskizu („szkic librettowy“) ir leido savo kūrinį kompozitoriui keisti kaip tik šaus į galvą. Moniuška puikiai pasinaudojo jam suteikta kūrybine laisve – į libretą įterpė ir savo tekstų, pavyzdžiui, Jonteko ir Janušo duetą.

Ir vis dėlto labai sunku suprasti, kaip toks trumpas veiksmo laikas ir gana primityvi (o gal greičiau pernelyg dažnai pasitaikanti) „paskenduolės“ istorija gali taip stipriai jaudinti net ir šiandieninį, regis, visko mačiusį ir visko pertekusį klausytoją...

 

*

Dviejų veiksmų „Vilniaus Halka“ („Halka wileńska“) prasideda Janušo sužadėtuvėmis – jis veda „lygią padėtimi ir dalia“ Sofiją. Per iškilmes sode pasirodo Halka, ji dainuoja graudžią, ilgesingą dainą, ši sujaudina visus sužadėtuvių dalyvius.

Iš savo gimtinės – iš kalnų – Halka atėjo lydima Jonteko, kuris ją karštai myli, globoja ir nesėkmingai bando atverti akis: juk ponaitis, jos vaiko tėvas, tikrai jai neištikimas, štai rengiasi vestuvėms su kita...

Janušas, bijodamas, kad Sofija gali įtarti ką negera, skuba pas Halką ir meluodamas, kad netrukus ir pats ateis, kviečia susitikti už miesto. Pasirodę sužadėtuvių svečiai liepia tarnams Halką su Jonteku išvaryti iš miesto.

Palūžusi Halka išprotėja.

Grįžęs su neatpažįstamai pasikeitusia Halka į kaimą, Jontekas kaimiečiams pasakoja, kad juos Janušas apgavo, o jo tarnai išvarė už miesto vartų.

Minia gailisi Halkos: „Ne tu, vargšelė, taip nusidėjai, čia jau kas kitas kaltas labiau.“

Tik atvažiavus vestuvininkams – jaunieji tuoksis kaimo bažnytėlėje – Halka pagaliau suvokia savo nelaimę. Apimta keršto, ji nori padegti bažnyčią, tačiau iš ten ataidi malda. Halka supranta, kad jos pyktis gali pražudyti daugybę niekuo nekaltų žmonių. Ji numeta degančią skalą, bėga prie šlaito ir šoka į upę.

Emocinę kulminaciją veiksmas pasiekia, kai iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius pasitinka Jontekas su negyva Halka ant rankų...

 

*

„Halkos“ aktualumas buvo sukrečiantis, kaip ir jos kūrėjo drąsa apnuoginti aštrias savo laiko socialines problemas, kurios iki tol taip ryškiai operose neatsispindėdavo.

Halkos partijoje veltui ieškotume italų operoms būdingų koloratūrų, aukščiausių natų ir kitokių virtuozinių elementų. Jos partija – begalinės įtampos ir nuoširdumo kupina nuostabaus grožio muzika, artima liaudies dainoms ar baladėms, nors ir be jų citatų. Muzika atperka emociškai silpnoką libretą, išsiskiria išplėtotu melodingumu, lyriškumu, romantiniu ekspresyvumu.

„Vilniaus Halka“ dar neturėjo visų būtinų vadinamosios didžiosios operos požymių (jų kur kas daugiau atsirado 1857 metais, kai kompozitorius rengė Varšuvos premjerą), tačiau dėl savo glaustos formos ir dramatinės išraiškos būtent pirmoji operos versija šiandien labiau vertinama už išplėtotą, chorais ir šokiais papildytą 4 veiksmų Varšuvos operos redakciją.

Svarbiausia „Halkos“ kompozicinės technikos naujovė – ne tik glaudžiai su operos visuma susieta uvertiūra, bet ir per visą kūrinį skambančios svarbiausios atsikartojančios, su kertiniais siužeto momentais susijusios temos, tokiu būdu muzikos dramaturgijai suteikiančios ne tik plėtotės vienovę, bet ir to meto operų (o ir apskritai muzikos) kontekste retą, o dar tiksliau, unikalų psichologizmą.

Galima drąsiai teigti, kad tas didžiausią nuostabą keliantis „Halkos“ motyvų ir temų plėtojimas bei variantinis kartojimas primena R. Wagnerio leitmotyvų sistemos principus, tačiau ši sistema negalėjo turėti jokios įtakos „Vilniaus Halkai“, nes naudojama vėlesnėse jo operose („Lohengrinas“ pasirodė 1850 metais).

Kas žino, jei Moniuška būtų aprašęs „Halkos“ komponavimo metodus, ar nebūtų pasidalinęs šlove su operos reformatoriumi Wagneriu? Beje, juk ir M. K. Čiurlionis intuityviai kūrė atonalias variacijas pačioje 20 a. pradžioje, iki Schönbergui paskelbiant (1921) dodekafoninės technikos principus.

Vadinasi, 1847 metais Moniuška lygiai taip pat galėjo sukurti muzikinę dramą, kaip ir pripažintas jos kūrėjas R. Wagneris. Tik gyvenimu toli nuo kultūros centrų esančiame provincialiame Vilniuje galima paaiškinti tai, kad po premjeros „Halka“ nepelnė tarptautinio pripažinimo. Ji nebuvo žinoma nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje, nei Anglijoje, tad Moniuškos veikalo kompoziciniai atradimai ir principai tikrai neturėjo įtakos operos kaip muzikos dramos žanro raidai. Gal tik šiandien, minėdami žymaus vilniečio 200-ąsias gimimo metines, galime suvokti, kokios svarbos įvykis Vilniaus kultūriniame gyvenime buvo 1848 m. sausio 1 d. „Halkos“ koncertinis atlikimas Miulerių name.

 

*

Gruodžio 3 d. Varšuvos kamerinės operos parodyta „Vilniaus Halka“ – 1984 m. režisieriaus Kazimierzo Dejmeko režisuotas spektaklis, kurio premjera įvyko Braitono festivalyje (Jungtinė Karalystė). Pastatymas pabrėžtinai istorinis, šiandien primirštu scenografijos, kostiumų ir mizanscenų naivumu kuriantis ypatingą atmosferą.

Tai, kad nedideliame teatre dainininkus scenoje nuo publikos skyrė ne dešimtys, o vos keli metrai, leido, regis, net fiziškai pajusti atlikimo nuoširdumą. Puikiai šioje erdvėje skambėję balsai, aktorinis meistriškumas, balsų negožiantis spalvingas orkestras – viskas tarnavo Moniuškos veikalo įtaigai.

Natalia Rubis – Halka nuo pirmos iki paskutinės akimirkos scenoje kūrė vientisą, dramatizmu verizmo herojėms prilygstančios Halkos paveikslą. Vokalinė atlikėjos meistrystė ir aktorinis talentas atskleidė Halkos tragediją ir perteikė beribes kompozitoriaus simpatijas savo numylėtam personažui. Klausantis gyvai atliekamos operos dar kartą lydėjo nuostaba, kad su tokia meilės jėga sukurtas veikalas gali likti nepastebėtas ten, kur jis buvo sukurtas, nors yra pelnęs pripažinimą ne tik Lenkijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Žavėjo ir kompozitoriaus aistra, operos muzikoje atsiskleidžianti kur kas labiau nei dešimtyse portretų ar biografijos faktuose. Na, nebent pro daugybę datų ir veiklos aprašų prasiskverbianti graži meilės žmonai Aleksandrai istorija ir šiandien itin unikalus kompozitoriaus gyvenimo faktas – 10 vaikų šeima... Jai ir turime būti dėkingi už gausias ir įvairias S. Moniuškos veiklas Vilniaus muzikinei kultūrai – juk gausią šeimą reikėjo maitinti!.. Gal todėl ypatingomis emocijomis nuspalvinta didžioji priešmirtinė Halkos arija, kurioje herojė apdainuoja iš bado mirusį savo vaikelį...

Kamilis Zdebelis (Jontekas), Arkadiuszas Anyszka (Janušas), Anna Wolfinger (Sofija) ir kiti Varšuvos kamerinės operos „Halkos“ pastatymui suburti solistai leido pelnytai skleistis pagrindinės herojės personažui, sudarydami palankų foną ir kartu pabrėždami išskirtinį kompozitoriaus talentą nujausti dar tik būsimą žanro raidą.

„Halka“ – socialinė-psichologinė drama. Operos realistiškumas, nelaimingos meilės drama leidžia lyginti šį kūrinį su tokiais veikalais kaip G. Verdi „Traviata“ ir „Rigoletas“, G. Bizet „Karmen“, G. Puccini „Madam Baterflai“ ar M. Musorgskio „Borisas Godunovas“...

Savo šedevru kompozitorius išgarsino Vilnių. Ir tik mūsų pačių, vilniečių, rūpestis puoselėti šį šedevrą Lietuvos teatrų scenose, o ypač – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.