„XX a. rapsodija“: Petras Geniušas, „Trimitas“ ir Aleksandras Šimelis

Tokio pavadinimo koncertas įvyko lapkričio 9 dieną Vilniuje, Kongresų rūmuose. Trijų iškilių kompozitorių, XIX–XX amžių sandūroje pučiant naujiems estetikos vėjams eksperimentavusių su urbanistine stilistika, džiazo improvizacijomis, kūrybą programos sumanytojai sujungė į vientisą teatralizuotą koncertą „XX a. rapsodija“. Skambėjo Eriko Satie „Gimnopedijos“ ir „Paradas“ (versiją pučiamųjų orkestrui aranžavo Guusas Dohmenas), Igorio Stravinskio „Juodmedžio koncertas“ („Ebony Concerto“) ir Georgeˊo Gershwino „Žydroji rapsodija“. Orkestrui talkino solistai Rimvydas Savickas (klarnetas) ir Petras Geniušas (fortepijonas).

Šiandien susiliejant įvairiems žanrams, ieškant naujų sinkretinių scenos formų, muzikos kolektyvai taip pat plečia savo repertuarą. Mados diktuoja poreikį priartinti rimtąjį žanrą prie kasdienybės, įtraukti į jį teatrinių elementų, naujos vizualikos. Šiuo keliu sėkmingai žengia pučiamųjų orkestras „Trimitas“. Spalvinga, nuotaikinga miesto gyvenimo atgarsius perteikianti muzika buvo išradingai papildyta specialiu apšvietimu, dekoratyviais akcentais (dailininkė Kristina Norvilaitė), paraleliai vykstančiu aktoriniu veiksmu (režisierė Birutė Mar, choreografė Sigita Mikalauskaitė), kostiumais, cirko elementais ir garso efektais („grojimu“ rašomąja mašinėle, automobilio signalu, pistoleto šūviu, sirena).

Kiekvienas atlikėjas įtaigiai atliko savo vaidmenį. Nieko nenustebino visuomet išradingo ir naujiems žanrams atviro pianisto Petro Geniušo dalyvavimas šiame projekte: jam teko ne tik skambinti nelengvas fortepijono partitūras – tai darė virtuoziškai, – bet ir vaidinti. Jo „grojimas“ rašomąja mašinėle buvo vienas smagesnių momentų, kurių ir šiaip netrūko, nes muzikinis ir sceninis veiksmas augino intrigą iki pabaigos. Tokios stilistikos koncertai-vaidinimai nėra labai įprastas reginys mūsų auditorijai, bet jie neabejotinai įdomūs ir bene labiausiai turėtų patikti vaikams ir plačiajai visuomenei.

Žaismingas muzikavimas atrodo lengvas tik iš pirmo žvilgsnio. Susieti orkestro, solistų ir aktorių linijas buvo gana sunkus uždavinys, bet jį sėkmingai įveikė dirigentas Aleksandras Šimelis. Manau, kad jo pakvietimas į šį projektą ypač pasiteisino – juk buvęs Lietuvos kultūros atašė Maskvoje turi įvairių kūrybinių patirčių, mėgina jėgas kompozicijoje. Ta proga pakalbinau Aleksandrą ŠIMELĮ.

– Kokie darbo Maskvoje įspūdžiai ?

– Paskutinius ketverius metus dirbdamas ambasadoje įgijau ypatingą patirtį, kokios negaučiau niekur kitur, jokiame universitete. Man tai buvo kaip gyvenimo universitetai. Anksčiau buvau susikoncentravęs į muziką, o čia susidūriau su visomis meno rūšimis: šalia muzikos – ir dailė, ir teatras, ir šokis, ir fotografija. Susipažinau su fantastiškais žmonėmis, savo srityje kuriančiais šedevrus. Jie gyvena be baimės, eina į priekį, kelia kitus žmones.

– Pajutai didmiesčio ritmą, kultūros gyvenimo mastą?

– Ir tai, kad meno ir kultūros žmonės gali padaryti labai daug. Tai buvo unikali patirtis, į kurią pasinėriau visa širdimi. Dažnai girdėdavau, kad esu netipiškas diplomatas. Kadaise turėjau visokių baimių, nes muzikos pradėjau mokytis tik būdamas penkiolikos. Dažnai manydavau, kad ką nors atlieku netobulai. Iš tų baimių pirmiausia išlaisvino Italija, kurioje mokiausi dirigavimo ir staiga tapau „žvaigžde“. Maniau, gal žmonės juokauja. Bet pasirodė, kad tai yra normalu, kad taip mane priėmė. Jeigu žmogus patinka, jie to neslepia, palaiko. Tą patį pajutau dirbdamas atašė. Visiems sakau, kad darbo nedirbau – aš juo gyvenau. Buvau laimingas, gavau tam tikrą kryptį, paskui pradėjau galvoti apie savo ateitį, juo labiau kad artėja mano penkiasdešimtmetis. Ką veiksiu, mokėdamas ir tą, ir aną, dar ir išardyti bei surinkti fortepijoną, jį restauruoti, organizuoti ir vesti renginius? Kurią sritį pasirinkti?

– Kiek Tave pažįstu, esi labai kūrybingas ir viskuo domiesi, išbandai įvairias veiklos sritis, o ko imiesi, darai tai labai nuoširdžiai. Esame pažįstami nuo „itališkojo“ laikotarpio. Stebėjau, kaip kūrybiškai dirbi „Piano.lt.“. Artistiškumas, jei taip galima pasakyti, yra tavo kraujyje, taip pat įgimtas mokėjimas bendrauti. Manau, ir dirbdamas atašė likai kūrybos žmogumi ir dėl to buvai netipiškas diplomatas.

– Tik baigus atašė darbą Rimas Tuminas pakvietė dirbti asistentu statant „Pikų damą“ Didžiajame teatre, paskui buvo ir daugiau spektaklių. Tai vėl nauja patirtis – ir teatras, ir režisūra, ne kartą teko vietoj Tumino repetuoti su žvaigždėmis. Kadangi žinojau visus jo planus, mintis, apie jas daug diskutuodavome, galėjau jį pavaduoti ir būti jo minčių ruporu. Dirbau su geriausiais. Per repeticijas orkestras grodavo švariai kaip kompaktinė plokštelė. Keisdavosi sudėtys, o atlikimas būdavo toks pat kokybiškas. Aišku, jam vadovauja vienas didžiausių simfonistų Tuganas Sochijevas (Tugan Sokhiev). 1999 metais kaip tik buvau Sankt Peterburge, kur jis dirigavimo konkurse su Aleksandru Sladkovskiu pasidalijo II vietą. Tai štai, matydamas, kaip jis paruošia orkestrą, aš daug ko iš jo išmokau. Eidavau į orkestro ir bendras repeticijas, jei nebūdavo asistento, tekdavo padiriguoti.

– Labai nestandartiška Tavo asmenybė...

– Kai Davidas Geringas pas mane „Piano.lt“ įrašinėjo kompaktinę plokštelę, stengiausi padėti, dariau sienelę, tikrinau apšvietimą ir taip toliau, nes žinau, ką reiškia komfortas. Vienu metu kažkas nepavyko ir jis netikėtai paprašė manęs padiriguoti. Atsistoju, padiriguoju, o Geringas juokauja: „Matai, tu kaip Mikelandželas...“ Kai Enio Maricone su savo orkestru buvo atvykęs koncertuoti į Vingio parko estradą, buvau pakviestas kaip fortepijono derintojas. Prieina Saulius Sondeckis ir klausia: „Tu juk dirigentas? Iškilo problema. Rodysime video per didelius ekranus. Enio sūnus atvažiavo, bet jis nelabai skaito partitūrų. Gal gali jam prieš kelias sekundes pasakyti, kad dabar gros fleita, ir taip toliau?“ Buvo įdomu, todėl sutikau. Per repeticiją davė partitūrą, paskui atpylėm visą koncertą...

– O partitūrą matei pirmą kartą...

– Tokių patirčių pasitaikydavo dažnai. Maskvoje teko padiriguoti ir Šenderovo, ir Martinaičio kūrinių. Taigi dabar esu kryžkelėje, reikia apsispręsti, kuo užsiimsiu. Logiškai mąstant, turiu 15 ar 20 kūrybingų metų ir norėčiau, kad mane suptų kūrybingi žmonės, kad būčiau jiems reikalingas. Ir, aišku, kad būtų finansų. „Trimitas“ man davė progą galvoti šia linkme, netikėtai pasiūlęs diriguoti koncertą. Seniai nebuvau to daręs, bet pasiruošiau. Dabar manau, kad nieko nekeisčiau savo gyvenime, netgi neičiau mokytis muzikos nuo penkerių metų... (juokiasi). Nes žmogus yra gabus, ir jeigu jis ko nori, jam nėra ribų. Šią sampratą dar Muzikos akademijoje man įdiegė dėstytojas Rimantas Janeliauskas. Ėjau į kompoziciją norėdamas sau atsakyti į klausimą, kas yra muzika. Dabar, praėjus 20 metų, jaučiu, kaip Janeliauskas sakė, kad manyje „sėkla yra pasėta“. Dabar ji auga, randasi noras ką nors parašyti. Tad galiu apibendrinti, kad ateities planus matau šiose srityse: kultūros vadyba, dirigavimas ir kompozicija (noriu užbaigti savo „Mišias“).