Balsų nustatymas chore. II. Balso rezonatoriai

Kiekvienas žmogus turi savitą balso tembrą, arba spalvą. Tembrų skirtumas pasidaro dėl nevienodos balsą išduodančių ir jam rezonuo­jančių organų formos ir jų padėties. Garsas, susidaręs nuo balso stygų virpėjimo, prieš išeidamas per burną dar patenka į krūtinės, gerklų, gomurio, nosies ir kaktos ertmes, kurios yra balso rezonato­riai – sustiprintojai. Rezonatoriai ne tik sustiprina balsą, bet ir duoda obertonų – šalutinių tonų. Jei obertonų yra daugiau ir jie konsonuoja su pagrindiniu tonu, tai balsas būna gražesnis ir tirštes­nis. Jei obertonų yra disonuojančių, tai balsas nuo jų darosi rėžian­tis, aštrus. Be to, nuo persvaros žemesniųjų obertonų balsas storėja, tamsėja, o nuo aukštesniųjų skaidrėja, plonėja. Krūtinė ir minkšta­sis gomurys geriau rezonuoja žemuosius tonus ir savo obertonais balsą sustorina, padaro jį tirštesnį, tamsesnį. Kietojo gomurio, no­sies ir kaktos ertmės geriau rezonuoja aukštuosius tonus ir savo obertonais balsą padaro skaidresnį, plonesnį.

Taip pat balso spalvai turi didelės įtakos minkštojo gomurio, liežu­vėlio elastingumas, liežuvio ir lūpų laikymas ir gerklės mazgo pagal tonų aukštumą tinkamoj vietoj buvimas. Kadangi šitus organus ga­lime valingai judinti ir nuo jų tarpusavy suderintų padėčių galime nu­kreipti vienur arba kitur balso srovę ir tuo gauti vienokį arba kitokį balso tembrą, tai, norint turėti gražų ir stiprų balsą, neužtenka vien gerų balso stygų ir didelių ir stiprių plaučių, bet dar reikia turėti gerus balso rezonatorius ir mokėti tinkamai naudotis visu sudėtingu dainavimo aparatu.

Nustatant choro balsus, tenka daugiau dėmesio kreipti į išlyginimą balsų tembrų, praplėtimą skalės, taisyklingą kvėpavimą ir aiškų ta­rimą visų balsių ir priebalsių. Be to, dažniau tenka žemuosius balsus, basus ir altus, mokyti, kaip sutirštinti balso spalvą, sopranus ir te­norus, kaip praskaidrinti, ir rečiau atvirkščiai. Bendrų pastabų ir nurodymų vieno balso visiems choristams, kad tirščiau arba skaidriau dainuotų, kad ir paaiškinus, kaip tas galima padaryti, neužtenka. Nes nesugebantieji ir nerangieji bendruosius nurodymus per mažai vykdo, o stropieji kartais nueina į kitą kraštutinumą. Todėl nors retkarčiais reikia kiekvieną choristą atskirai patikrinti, nurodant, kas jo daina­vime yra teigiamo ir kas taisytino.

Kad būtų lengviau orientuotis balsų nustatyme, nurodysiu burnos ir judamųjų rezonatorių tirštinančias ir skaidrinančias balsą padėtis. Sutirština, padaro tamsesnį balsą pastumtas žemyn vadinamas Ado­mo obuolys, atkištos į priešakį lūpos taip, kad uždengia dantis, lie­žuvio palaidas galas, pariestas aukštyn, ir balso srovės koncentravi­mas minkštajame gomury. Praskaidrina balsą pakeltas aukštyn Adomo obuolys, atidengti iš išorinės pusės dantys, prašieptos, lyg juo­kiantis, lūpos ir balso srovės koncentravimas kietajame gomury, arti priešakinių dantų. Jei balso srovė nesikryžiuoja gomury, o eina lyg tiesiog iš gerklės per burnos angą, tai balsas būna plokščias, neskam- bus ir silpnesnis. Reikia dar paminėti, kad iš nejudamųjų balso rezo­natorių žemuosius balso skalės tonus daugiau rezonuoja krūtinė, o aukštuosius – galvos rezonatoriai. Kada kuriais rezonatoriais nau­dotis, kad gražiausiai skambėtų balsas, tiksliai negalima nustatyti. Vienam vienur rezonuojant geriau skamba, kitam kitur. Vienam rei­kia daugiau išsižioti, kad aiškiai skambėtų norimas dainuoti balsis, ki­tam mažiau.

Bet yra ir bendrosios taisyklės, nuo kurių ir individualiai taikant balso skambumą per daug nutolti negalima.

Bendrosios taisyklės gražiam tonui išgauti yra šitokios:

Įkvėpti orą ir jį sulaikyti, kaip buvo nurodyta kvėpavimo taisyklėse. Išsižioti plačiai, bet ne per daug. Adomo obuolį nuleisti truputį že­miau normalios padėties. Minkštąjį gomurį su jo skliautais įtempti, pakelti aukštyn. Žiovaujant Adomo obuolys paslenka žemyn ir mink­štasis gomurys pakyla, todėl ir dainuojant reikia taip išsižioti, kad burnoje būtų panašus raumenų įtempimo jutimas, kaip žiovaujant. Liežuvį laisvai ir kiek galima plačiau pakloti tarp apatinių dantų, kad jo pakraščiai siektų dantis ir išilgai liežuvio pasidarytų įdubimas. Lūpas taip laikyti, kad susidarytų ovalinė anga ir būtų atidengti dantų kraštai, viršutinių daugiau, o apatinių mažiau. Ir, balso srovę leisdami, kad atsimuštų į kietąjį gomurį arti priešakinių dantų, gau­sime šviesų a- Jei lūpas kiek daugiau atkišime į priekį arba aukščiau gomury balso srovė koncentruosis, gausime tamsesnį a, o jei daugiau šypsantis, atidengtais dantimis ir arčiau dantų balso srovė koncen­truosis, bus šviesesnės a. Balsis a švelniai skamba ir aiškiai junta­mas oro srovės atsimušimas kietajame gomury dainuojant vidutinio aukštumo tonu; einant aukštyn – tamsėja, ir balso atsimušimo taškas eina į vidury gomurio, o aukštuose tonuose – į galvą. Dainuojant že­myn, taip pat kiek tamsėja spalva ir balso atsimušimo taškas mažiau juntamas gomury, o daugiau krūtinėje rezonuoja. Prieš leidžiant balsą, arba, kitaip tariant, prieš išsiveržimą oro pro balso stygas, burna turi būti jau paruošta pageidaujamam tonui ir jo spalvai. To­dėl prieš dainavimą reikia įkvėpus orą sulaikyti vieną sekundę ir per tą laiką paruošti dainavimui burną.

Jei dainuojančiam gerai ir aiškiai skambės a, tai nuo jos bus nesunku pereiti ir į kitų balsių dainavimą. Laikant burną visai taip pat, kaip dainuojant a, tik lūpas atkišus į priešakį ir jomis kiek pridengiant dantis ir balso atsimušimo tašką perkeliant arčiau dantų ir lūpų, gau­sime o; dar toliau šia kryptimi eidami, gausime u. Dainuojant u, iš atkištų lūpų reikia padaryti visai apvalią angą ir apatinį žandą arčiau pritraukti prie viršutinio žando (susičiaupti), negu dainuojant o. Balsis a, galima sakyti, yra centrinis balsis, kurio vienoje pusėje rikiuojasi tamsėją o ir u, o kitoje – šviesėją e, ė, i ir y. Einant nuo a šviesė­jančių balsių kryptimi, reikia po truputį balso atsimušimo tašką ar­tinti prie dantų, apatinį žandą artinti prie viršutinio, lūpas daugiau šypsančiai laikyti ir liežuvo palaidąjį galą su kekvienu siaurėjančiu balsiu po truputį daugiau spausti prie priešakio apatinių dantų, kad dainuojant y liežuvio galas, atsiremdamas į dantis, būtų jau kiek pa­sikūprinęs ir dantys būtų arti vieni prie kitų. Dainuojant i, balso at­simušimo taškas turi būti kiek aukščiau, negu dainuojant y.

Dainuojant mormorando, reikia stengtis, kad balso srovė atsimuštų ne į dantis, bet kiek aukščiau- Dainavimas mormorando gali būti panaudotas pratybai išmokti balso atsimušimą koncentruoti kietajame gomury. Tik pradžioje reikia taip išmokti mormorando dainuoti, kad vienodai skambėtų ir susičiaupus ir išsižiojus. Mokant dainuoti išsi­žiojus mormorando, daryti pratimus perėjimo į i ir iš i į kitus balsius. Balso tembrui suvienodinti reikia visų balsių dainavimui pratimą da­ryti šitaip: mormorando i - ė - y - e - a -o - u. Dainuojant šitokį pra­timą, reikia prisilaikyti visų aukščiau nurodytų taisyklių ir stengtis, kad visi balsiai skambėtų vienodu tembru ir vienu tonu. Šitokia tvar­ka dainavimas balsių geriau tinka aukštiesiems balsams, o žemiesiems geriau daryti balsių dainavimo pratimus pradedant nuo tamsiųjų bal­sių: u - o- a ir t. t. Išmokus pratimą patogiame balso registre, reikia paskui palaipsniui plėsti į balso skalės kraštus.

(Bus daugiau)