Dėl E. Geisto straipsnio apie lietuvių dainas

1939 Nr. 1, Z. Slaviūnas-Slavinskas

Svetimšalių apibūdinimai mūsų kultūros dalykų mums visuomet buvo ir bus įdomūs, tuo labiau, kad jie dažnai iškelia ir naujų, įdomių daly­kų, kurie mūsų pačių apsipratus būna nepastebėti. Tačiau taip yra ne visuomet. Štai pereitame „Muzikos Barų“ Nr. 11–12 E. Geistas savo straipsnyje „Kelios pastabos ir mintys apie lietuvių liaudies dai­nas“ parašė ir tokių dalykų, kurie rodo, kad straipsnio autorius ėmėsi rašyti nesusipažinęs su mūsų liaudies kūryba ir aplamai su lituanistikos klausimais. Autorius, jeigu jis yra mokslininkas, be abejo žino, kad apie nežinomą dalyką reikia labai atsargiai kalbėti. Tuo tarpu čia to atsargumo neparodyta. Autorius, matyt, pasiinformavęs atsitiktinai ir paskubom iš vieno kito apie lietuvių dainas, tuoj griebėsi plunksnos ir skelbia: štai lietuviai turi tą ir tą, tas yra toks ir toks – lyg patys lietuviai to nežinotų. Jei būtų pasakęs, kokį pirmą įspūdį jam, kaip svetimam žmogui, sudarė mūsų dainos palyginant su tuo, ką tikėjosi išgirsti Lietuvoje, originalią arba bent savą subjektyvią charakteris­tiką jei būtų davęs ir pn., – būtų daug geriau padaręs, negu atpasa­kodamas iš vietinių nugirstus pasakojimus, ir, be to, dar klaidingai. Straipsnyje rašoma: „Sutartinės melodijos keičiasi tik per 4 tonus... Ją dainuoja dažniausiai 3 dainininkai... Senoji lietuvių sutartinė yra tiek primityvi, kad ji neturi aiškios tonacijos, t. y. veikalo pradžioj nė­ra ženklo...“ Šie visi tvirtinimai netikslūs, Visų pirma sutartinių ambitus yra nuo 3 iki 5 tonų ir daugiau, taip pat per drąsu teigti, kad sutartines dažniausiai dainuoja tik trys dainininkai. Pagal dainavimo būdą jų esama ne vien kanoniškų, bet ir kontrapunktiškų (iš dviejų arba trijų atskirų savaimingų melodijų). – Kalbėti apie primityvios melodijos (2–3 ambitus tonų) tonacijas nėra prasmės.

Toliau rašoma: „Senovės Azijos muzikos kultūros įtaka ypačiai ryš­kiai užsiliko lietuvių liaudies dainoj. Jei atsiminsime, kad lietuvių kalba yra labai gimini senajai indų sanskrito kalbai ir išliko gryna iki mūsų laikų, priešingai kitoms indogermanų (= indoeuropiečių. Z. S.) kalboms, tada pasidaro suprantama, kad ir muzikoje ši Azijos įtaka turėjo rasti tokį stiprų atgarsį1'.

Kuo gi pagrindžiama senovės Azijos muzikos kultūros įtaka lietuvių dainoms? Kur tatai įrodantieji duomens? Gal būt, čia atsižvelgta į aušrininkų ir Basanavičiaus ,,kildinimus“, pagal kuriuos lietuviai esą atsikraustę į čia iš Azijos. Bet jų teorijos jau seniai visiškai sugriau­tos, ir niekas jomis šiandien netiki. Taip pat kalbų panašumą ar gi­minystės klausimus modernioji kalbotyra visiškai kitaip sprendžia. Lietuvių kalba, siauresne prasme, sanskrito kalbai nėra panaši. Sans­kritas dar ne seniausia kalba, ji yra dirbtinė, rašto kalba. Už ją se­nesnė yra Rigvedos kalba, o mūsų kalbos paminklai tik 400 metų se­numo (plg. Mažvydą 1547 m.). Jeigu kalbotyroje lyginame sanskritą su baltų ir kt. kalbomis, tai tik mokslo reikalui ir kaip su indoeuro­piečių sataminės grupės kalba, į kurią įeina ir slavai, ir patys baltai, ir indai su iranėnais, armėnais ir kt. Kalbos pasaulyje skirstomos dide­lėmis giminingomis šeimomis, apimančiomis po kelias ar keliolika kalbų, o šios turi atitinkamas prokalbes. Arba vėl lietuvių kalba yra išlai­kiusi labai senų lyčių ir fonetikoj, ir žodžių kaityboje, ir kitur, bet ne­galima tvirtinti, kad ji yra išlikusi gryna iki mūsų laikų. Kalbos kin­ta. Antra vertus, lietuvių tiesioginės kaimynystės klausimas su indais iranėnais vėlyvesniais, t. y. Kristaus laikais, taip pat negali būti patvirtintas. Iranėnai (persai ir indai) tada buvo tiesioginiai slavų kaimynai, todėl baltų arba aisčių tautos kaimynais jiems būti negalėjo, ir kultūros reiškinio pasisavinimas galėjo eiti tarpiškai (pvz., per sla­vus).

Ar galėjo iki dabar tam metui giminių dainų išlikti, šiandien ir hipo­tetiškai to patvirtinti negalima. Nuo prieškristinių laikų tiek buvo įvairių sąlygų pakitimams (kėlimasis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, sumišimais su naujos vietos gyventojais ir jų kultūra, atsiskyrus diferencijacija ir t. t), kad sunku ką pasakyti apie prokalbės meto dainas (pvz., kad ir aisčių). Gal kada ir bus galimas melodijų tyrimas panašiai, kaip kalbos duomenų ar šiaip tautosakinės žodinės kūrybos, bet šiandien jis neįmanomas, nes nėra paruošiamųjų darbų ir medžia­gos, kurie būtų lengvai prieinami tyrinėtojui. Ką bekalbėti apie indų ar Azijos tautų melodijas, jų giminystę, jeigu lyginimo reikalui sunku gauti,, pvz., ir kaimyninių gudiškų išspausdintų dainų melodijų leidinių. Lyginamojo etnografijos mokslo metodai taip pat dar nenusistovėję, tad nors ir įdomūs būtų tokių tyrinėjimų vaisiai, šiandien, deja, to dar negalime nuodugniau tirti, ir tuo būdu spręsti apie Azijos tautų muzi­kos vienokią ar kitokią įtaką tenka labai atsargiai.

Be reikalo straipsnio rašytojas kalba apie tuos dalykus, kurie yra pro­blemų srityje, pvz., rašo... „pas Afrikos negrų gimines sutinkama irgi panašių melodinių konstrukcijų, bet tik su tuo skirtumu, kad afri­kiečių muzika, priešingai Azijos tautų muzikai, savo pagrinde kilusi tik iš ritmo". Muzikos kilmės problemas yra daug kas nagrinėjęs (plg. H. Spencerį, K. Strumpfą, E. Grossą, K. Būcherį ir kt.), tačiau, nė viena tų nagrinėtojų teorija šiandien nėra visa priimtina, nors vie­nas kitas jose iškeltas atžvilgis ir labai yra vertingas. Dabar daugiau linkstama jungti gerąsias tų teorijų puses į vieną, t. y. jos kartu pa­imtos tegali duoti bent patenkinamą problemos aiškinimą. Tad tvirti­nimas, kad afrikiečių muzika yra kilusi iš ritmo, o Azijos ne, arba at­virkščiai, yra netikslus, pasakyčiau net klaidingas. Toks klausimų sprendimas rodo, kad str. autorius nėra susipažinęs nė su mūsų etno­grafinės muzikos, nė su etnologiniais tyrinėjimais, kad duoda klaidingų pastebėjimų.

Kitų netikslumų čia nebekelsiu. Manau, kad lietuvis, nuvažiavęs į kitą šalį, neišdrįstų rašyti apie jam nežinomus svetimos kultūros dalykus. Čia reikia daugiau atsargumo ir kuklumo!

Prenumeruokite „Muzikos barus“!