Marcel Dupré

1939 Nr. 1, Konradas Kaveckas

Ne vienam lietuviui vargonininkui teko mokytis vargonavimo meno pas įžymųjį, pasaulinio garso, vargonų virtuozą ir kompozitorių Marcelį Dupré. Jo vardas ne vienam mūsų girdėtas. Todėl nors keliais žodžiais noriu apibūdinti šį didįjį prancūzų muziką.

Marcelis Dupré gimė 1886 m. gegužės 3 d. Rouene. Jis yra kilęs iš vargonininkų šeimos –  jo tėvas iki šiolei vargoninkauja Saint - Queno bažnyčioje Rouene.

Marcelio Dupré pirmasis muzikos mokytojas buvo jo tėvas. Nuo 8 metų amžiaus pradėjo vargonuoti. 1896 metais Roueno parodos metu surengtame muzikos festivalyje Marcelis Dupré pagrojo atmintinai visą vargonų koncerto programą, sudarytą iš J. S. Bacho didžiųjų kūrinių, ir turėjo didelį pasisekimą.

12 metų amžiaus Marcelis Dupré buvo Saint - Vivien bažnyčios Rouene vargonininku.

Nuo to laiko pradėjo mokytis pas Aleksandrą Guilmantą – garsųjį Šv. Sulpicijaus bažnyčios vargonininką ir kompozitorių. Mokydamasis Paryžiaus Konservatorijoj, laimėjo pirmuosius prizus fortepijono, var­gonų ir fugos klasėse. Be to, 1914 m. gavo pirmąjį Romos prizą už sukomponuotą lyrinę sceną ,,Psyche“. Reikia pažymėti, kad dėl Ro­mos prizo gali konkuruoti tik baigę Paryžiaus Valstybinę Konserva­toriją. Ir šios menininkų varžybos yra griežčiausioje Institut de Fran­ce kontrolėje, pav., parinktam iš konkurso tekstui visi varžybų daly­viai rašo muziką uždaryti dviem savaitėm į Fontainebleau rūmus.

1920 m. Marcelis Dupré surengė Paryžiaus Konservatorijoj dešimties koncertų ciklą iš J. S. Bacho kūrinių. Visų koncertų programas at­liko atmintinai. Pasisekimas buvo toks didelis, kad Ch. M. Widoras publikos akivaizdoje sujaudintas šiaip prabilo į artistą: „Mano bran­gus Dupré, mes visi čia apgailestaujame, kad mūsų tarpe nėra labiau­siai susidomėjusio asmens, tai yra paties Jono Sebastijono Bacho. Būkime tikri, jeigu jis čia atsirastų, apglėbtų Tamstą ir prispaustų prie širdies*1.

Po kelių mėnesių prasidėjo M. Dupré koncertai Trocadėro salėj. Nuo to laiko M. Dupré pradėjo koncertuoti užsieny pirmiausia Europoje, o vėliau Amerikoje, kai kada surengdamas net 110 koncertų per sezoną. 1926 m. jį pakvietė j Paryžiaus Konservatoriją vargonų klasės profe­sorium, kur anksčiau dėstė Cezaris Franckas, Widoras, Guilmant’as ir kiti didieji vargonininkai. Tais pačiais metais M. Dupré pakvietė į Londoną groti Haendelio festivalyje. Tos muzikos šventės ruošiamos kas keturi metai. M. Dupré 18.000 klausytojų, susirinkusių Crystal Palace, pagrojo orkestrui pritariant Haendelio d-moll koncertą ir pa­gal 18 šimtmečio tradiciją improvizavo kadenciją. Pasisekimas buvo nepaprastas. 1929 m. išvyko dar 2 mėnesiam koncertuoti į Amerikos Jungtines Valstybes. Per 52 dienas grojo 49 koncertus. 1933 m. M. Dupré šeštą kartą atvyko į Ameriką, kur surengė 48 koncertus didžiuosiuose miestuose nuo New Yorko iki Ramiojo vandenyno krantų. Tuo metu jis grojo savo tūkstantąjį koncertą Harvardo universitete.

1934 m. 1 sausio M. Dupré perėmė Saint-Sulpice bažnyčios vargoni­ninko vietą. Šioje bažnyčioje yra didžiausieji Prancūzijos vargonai, įžymiojo Cavaille - Coli vargonų meistro darbas.

Šalia virtuozinės veiklos Marcelis Dupré randa laiko ir savo taip pat mėgiamai kompozicijai.

Jis yra parašęs vargonams preliudų ir fugų, Kančios simfoniją, antrą­ją simfoniją, Variacijas senos Kalėdų giesmės tema, Bretonų suitą, Simfoniją vargonams ir simfoniniam orkestrui, Kryžiaus kelius, be to, vargonų metodą (mokyklą), 72 choralus ir De profundis veikalą cho­rui, solo, orkestrui ir vargonams ir fantaziją fortepijonui su orkestru. Paryžiuje turėdamas visas savo kasdienes pareigas eiti (Konservato­rijoj, Ecole Normale de Musique, dėstydamas vargonus ir St. Sulpice sekmadieniais vargonuodamas), patsai yra įsikūręs Mendone, Pary­žiaus priemiestyje. Tenai gražioje viloje turi dvejus vargonus. Didieji vargonai yra salėje, kurioje gali tilpti du šimtai klausytojų. Žinodami jo sunkias pareigas ir šalia to jo didelę pedagoginę veiklą, mes vieną kartą paklausėme, kada jis randa laiko ruošti repertuarui. Jis mums atsakė: ,,Mano mažieji! Po visų dienos darbų, kada mane visi ap­leidžia ir mano mylima žmona ir dukrelė nueina poilsio, aš vienas pats ateinu j šią salę, atsisėdu prie šių vargonų ir, išsitraukęs pačius ty­liausius registrus, kad niekam nekliudyčiau, pradedu groti".

Atskirai tenka pažymėti M. Dupré kaipo puikų improvizuotoją. Jis yra parašęs ir išsamų improvizacijos vadovėlį šalia harmonijos ir kitų veikalų.

Traviata