Muzikinis humoras

WEBERIUI NEPATARIA DAUGIAU OPERŲ RAŠYTI

Baigęs „Stebuklingąjį Šaulį“, Weberis nusiuntė partitūrą Beethovenui ir prašė jo pasakyti savo nuomonę. Nuostabiu būdu jis gavo ją atgal su trumpa Beet hoveno pastaba, kad jis pataria Weberiui daugiau operų nerašyti. Weberis, nustebęs, net įsižeidęs, vis dėlto, susitikęs Beethoveną, paklausė, ar jis iš tikrųjų tą muziką laiko tokia bloga, kad jam tokį patarimą davė? „Bloga?“ paklausė nustebęs Beethovenas. „Atvirkščiai! Aš laikau ją tokia gera, kad manau, jog antros tokios operos nebeparašysite“.
 

SUSIGODIMAS

Didysis smuikininkas Hubermannas pasakoja: Aš grojau Rygoje Čaikovskio koncertą ir Bacho Ciaconną vienam smuikui (be akompaniamento). Čaikovskis ėjo labai gerai, bet publikos pritarimas buvo menkas, jai nepatiko pianistas. Tik po Ciaconnos suūžė plojimų audra. Aš turiu prisipažinti, kad, nors ir labai gerai vertindamas Rygos publiką, negalėjau suprasti tokio didelio pritarimo po tokio sunkiai suprantamo veikalo. Kitą rytą aš sužinojau priežastį. Buvo sakoma: „Hubermanno susigodimas juk nepaprastas. Kai jis pamatė, kad pianistas su Čaikovskio koncerto pritarimu vėl sugadino jam reikalą, jis tuojau susivokė ir Ciaconną grojo be fortepijono pritarimo.“
 

NEPASISEKIMAS

Kai kartą į koncertą, kuris turėjo prasidėti Čaikovskio Itališkuoju kapričio, neatvyko kastanjetininkas, ten buvęs Čaikovskis tuojau paslaugiai šoko jį pavaduoti. Muzikantai džiaugėsi, matydami savo tarpe garsųjį kolegą, ir juokaudami jam sakė, kad gerai žiūrėtų, kad nepraleistų įstojimo. Bet Čaikovskis šaukė: „Nelaikykit manęs asilu, kad aš, sekdamas iš partitūros, pražiopsočiau įstojimą". Momentas artėjo, Čaikovskis stropiai ir su vis didėjančiu įtempimu sekė partitūrą ir stipriau spaudė rankose kastanjetes. Bet kai jis norėjo jau subarškinti, žiūrėk – jau ir per vėlu, ir įstojimas iš tikrųjų buvo praleistas. Muzikantai, žinoma, labai džiaugėsi tokiu garsiojo muzikanto nepasisekimu. Kai netrukus po to didelį nepasisekimą turėjo inscenizuota Čaikovskio opera „Orleano mergelė", Čaikovskis, išvažiuodamas į užsienį atsikvėpti, pasakė: „Šitas nepa-sisekimas mane ne tiek griaužia, kaip anas pražiopsotas įstojimas su kastanjetėmis".
 

IŠ LAPO DAINUOJA

Hendelis kartą važiavo į Chesterį, o iš ten turėjo važiuoti į Irlandiją. Dėl priešingo vėjo pervažiavimas buvo kelioms dienoms sutrukdytas. Hendelis kreipėsi į vargonininką Bakerį, teiraudamasis, ar yra katedros chore dainininkas, kuris dainuoja iš lapo, nes jis norėtų išmėginti kelias skubomis parašytas partijas chorams, kuriuos jis nori giedoti Irlandijoje. Bakeris rekomendavo litografą Jansoną, kuris turėjo gerą basą ir buvo vienas geriausių choro giesmininkų. Buvo padaryta repeticija. Bet Jansonas taip melavo, kad Hendelis keliomis kalbomis iš karto keikėsi ir šaukė: „Tu niekše, ar tu nesakei, kad gali iš lapo giedoti?“ – „Taip, pone dirigente, aš ir galiu, tik ne tuojau iš pirmo karto“.
 

PADĖKA

Viena dar negausi labdarių sąjunga surengė vakarą, per kurį dainavo vidutinio masto dainininkė. Per vakarienę sąjungos pirmininkas nutarė padėkoti dainininkei.
– Mes esame labai sujaudinti, brangioji ponia, kad tamsta savo dainavimu papuošei tą mažutę mūsų šventę. Mes būtume galėję ir menkesne dainininke pasitenkinti ir tokios ieškojome, bet, deja, negalėjome surasti.