Rečitatyvinio giedojimo pagrindai. Iš pedagoginių pastabų

1939 Nr. 1, Jonas Švedas

Kalbėdami mes vartojame įvairaus aukštumo garsus, kurie sudaro lyg savotiškas melodijas, bet skaitydami dažniausiai rūpinamės tik balsių, dvibalsių bei priebalsių skambiu ištarimu ir taisyklingu žodžių kirčia­vimu. Mintis kalbos garsais reikšti mes mokomės iš pat mažens, nuo­lat girdėdami kalbantis vyresniuosius. Maži vaikai akustiškai (iš klausos) išmoksta vyresniųjų kalbėjimo būdo. Jie, daugiausia girdė­dami kalbant savo tėvelius, seseris, brolius ir artimuosius, prisiima jų papročius, posakius, žodžių kirčiavimus ir kalbos intonaciją. Intona­cija vadiname laikymosi kurių nors pastovių tonų dainuojant, niūniuo­jant, giedant, ar kokiu nors instrumentu grojant ir, aplamai, tonų pa­kėlimus bei nuleidimus, kuriuos žmonės kalbėdami nesąmoningai var­toja. Detonacija muzikoje suprantama kaip iškrypimas iš pastovios tonacijos tonų.

Be intonacijos, žmonės kalbėdami plačiai vartoja ir dinamiką. Vienus žodžius garsiau, kitus tyliau taria, vienur garsą stiprina – kresčenduoja, kitur tylina – diminuenduoja, o kai kuriuos žodžius arba net pavienius skiemenis dar ir akcentuoja.

Ne mažą vaidmenį gyvoje žmonių kalboje turi ir agogika (tempų ki­timai). Kartais greitai kalbama, kartais žodžiai, ar net pavieniai skiemenys, lėtai, išretintai sakomi.

Šitie trys dalykai: balso intonacija, dinamika ir agogika, sudaro va­dinamą kalbėjimo ekspresiją – kalbėjimo išraiškingumą, nuotaikingumą, vaizdingumą. Tais kalbėjimo ekspresijos elementais yra grindžiamas rečitatyvinis giedojimas.

Rečitatyvinis giedojimas, yra lyg giedamasis skaitymas, deklamavimas (recitare – skaityti). Dar prieš Kristų, graikų rengiamuose miste­rijų, tragedijų vaidinimuose aktoriai savo vaidmenis deklamuodavo. Kai kurių deklamuojamų vietų nuotaikai paryškinti buvo grojama fleitomis, lyromis ir kitais tais laikais vartojamais muzikos instrumen­tais. Tokia muzikos pritariama deklamacija vadinama melodeklama­cija (melos – garsai). Kai kuriose vaidinimų vietose turėdavo pasi­reikšti ir minia, pvz., reikalaudama blogą pasmerkti, ar geram reikš­dama savo pritarimą ir pan. Tuo tikslu atitinkamose amfiteatro aikš­telėse, vadinamose c h o r o s, buvo sustatomi kareiviai, ar šiaip žmonės, kurie reikiamose vietose kolektyviai deklamuodavo atitinka­mus posmus. Iš ten yra kilusi ir dabartinė choro sąvoka. Pirmai­siais krikščionybės amžiais įvairios maldos religinių apeigų metu daž­nai būdavo kolektyviai (grupėmis) kalbamos. Tas paprotys yra per­imtas iš ankstyvesnių žydų, graikų ir romėnų apeigų. Jis, kaip ma­tėme, yra glaudžiai susietas su kalbėjimo logika.

Intonacija rečitatyviniame giedojime reiškiama giedamai valdomo balso pastoviais tonais. Kalbėdami mes dažnai per mažai rūpinamės savo balso skambumu, bet giedodami savo balso stygas atitinkamai sutempiame. Kalbėdami nesirūpiname ir garsų aukštumu, jie patys tartum nesąmoningai kaitaliojasi. Rečitatyviniame giedojime sąmo­ningai deklamuojama pasirinktais tonais ir tų tonų sudaromomis me­lodijomis.

Pavyzdžiui paimkime tokį posakį:

Kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi

(natų pavyzdys pdf versijoje)

Žinoma, tą posakį kitas gal kitais tonais padeklamuos. Tai priklausys nuo to, kaip jis tą posakį supranta, kaip jis tuo atveju jį interpre­tuoja.

Dinamika rečitatyviniame giedojime ne taip ryškiai vartojama. Mat, jau pats giedamas balso valdymas reikalauja tam tikro tonų stiprumo. Bet, vis dėlto, kai kurie reikšmingesni žodžiai pabrėžiami, garsiau ak­centuojami ryškesnieji kalbiniai kirčiai, o sakinio gale balsas aprami­namas – nutildomas.

Agogika rečitatyviniame giedojime siejama su rečituojamo teksto tu­riniu ir, iš dalies, su melodijos pobūdžiu. Paprastai su kiekvienu kir­čiuojamu žodžio skiemeniu rečituojamas tonas tęsiamas vieną metrinį judesį, nekirčiuojamas skiemuo – 1/2 ar 1/3 metrinio judesio laiko. Paskiri tonai pratęsiami arba sutrumpinami tik tiek, kiek to reika­lauja paprastas, natūralus žodžių ir jų skiemenų tarimas. Kai su teksto sakiniu baigiasi ir melodijos frazė – dažniausiai pritildomas balsas ir suretinamas rečitavimo tempas.

Lietuvių tautinėje muzikoje rečitatyvinis giedojimas užima žymią vie­tą. Raudos, oracijos, raliavimai, kai kurios giesmės ir dainos yra per­dėm rečitatyvinės. Kūrybinėje muzikoje, ypač klasikinėje operoje, rečitatyvai užima ištisas scenas tarp arijų ir ansamblių. Modernioji vokalinė muzika milžiniškais žingsniais brenda rečitatyvan ne tik kom­pozicine struktūra, bet ir interpretacija. Mat kompozitorius neberankioja ausis maloniai kutenančių melodijų, prie kurių prilipdytų pasi­rinktąjį tekstą, bet stengiasi iš paties teksto išplaukiančias emocijas užfiksuoti natūraliausiomis logikos formomis. Savaime suprantama, kad šiais principais sukurtai muzikai rečitatyvinė interpretacija yra pati tinkamiausia dar ir dėl to, kad ji atlikėjui teikia didžiausių gali­mybių pareikšti savo interpretaciniams gabumams. Dėl savaime supran­tamų priežasčių be aukštos intelektualinės kultūros nė vienas atlikė­jas tos rūšies muzikos nesiims, o vertingas menininkas suras būdų, kaip tą kūrinį antrąja (interpretacine) kūryba pašventinti. Nebesileidžiant į platesnius samprotavimus, tenka daryti išvadą, kad rečitatyviniais pagrindais pagrįsta muzika yra artimiausios ateities muzika. Tad savaime iškyla klausimas, ar nebūtų tikslinga muzikos mokymui pasirinkti konsekventišką linkmę, kuri, atrodo, teiktų plačių metodikos perspektyvų ir bendram muzikiniam auklėjimui?

 

Pastaba. Šiuo kukliu straipsneliu aš savo oponentus kviečiu iš asmeniškų am­bicijų arenos (kurion kai kurie atsistojo dėl mano straipsnyje „Muzikinio auklėjimo klausimas“ „Muzikos barų“ 10 nr. iškeltų diskusinių minčių į, mano supratimu, korektiškų ir naudingą pedagoginę plotmę.

Traviata