Varšuvos muzikiniai įspūdžiai

Šių metų pradžioje teko padaryti nemažą kelionę: savaitę pabuvojau Varšuvoje, toliau sekė koncertinė kelionė į Estijos ir Suomijos radio­fonus. Nors apsilankius trumpą laiką svetimame mieste ir negalima kalbėti apie nuodugnų susipažinimą su tos šalies muzikos gyvenimu, tačiau norėčiau pasidalyti su „Muzikos Barų“ skaitytojais bent pavir­šutiniškais įspūdžiais, tuo tarpu iš lenkų sostinės.

Kiek teko gauti įspūdžio iš pasikalbėjimų su lenkų muzikais, tai Var­šuvos muzikos gyvenimas turi vieną pagrindinį bruožą, kuris jį kiek gretina su... Kaunu. Gaila, kad šis bruožas yra daugiau minorinio pobūdžio: ir Kaune ir Varšuvoje publika nemėgsta koncertų lankyti. Žinoma, Varšuvos mastai visai kitoki; bet darosi nuostabu, kai pama­tai, kad 1.300.000 gyventojų mieste per išgyventą savaitę įvyko tik du reguliarūs Filharmonijos koncertai: penktadienį per Tris Karalius dirigavo Lenkijoje gan žymus dirigentas Latoszynskis ir grojo žinomas pianistas Shura Tcherkassky (amerikonas, kilęs iš Rusijos, Hofmanno mokinys,didelis virtuozas); sekmadienį – įprasta simfoninė ,,matinee“, skirta prancūzų muzikai. Filharmonijos salė puiki, joje telpa gal kokie 1500 žmonių; klausytojų – gal kokie 300, daugiausia žydų mažumos atstovai. Varšuvos mastams tai tikrai nedaug. Or­kestras, žinoma, labai geras, aukštos kultūros, visiems mums žinomas iš radijo transliacijų. Pasirodo, publikos lankymas dabar yra kiek pagerėjęs; tuoj po karo filharmonijos koncertai buvo pilni, o vė­liau buvęs laikotarpis, kai vos tik keliasdešimt žmonių atsilankydavo. Žymų lankytojų kontingentą sudaro žydai. Paskutiniuoju laiku, pa­sireiškiant Lenkijoje vis ryškesnėms antisemitinėms tendencijoms (labiau visuomenėje, negu vyriausybėje) žydai, esą, sudarę Varšuvoje net du savo simfoninius orkestrus, gan gerus, kurie koncertuoja žy­diškose miesto dalyse, kino salėse, be viešų afišų. Šie koncertai esą gerai lankomi.

Šiaip koncertuose publiką pritraukią tik sensacingi užsienio artistai. Savieji menininkai, kurių Lenkijoje yra gan žymių, žinomų ir už­sienyje, kaip antai smuikininkė Dubska, pianistas Z. Drzevvieckis ir kiti, Varšuvoje mažai tekoncertuoja. Jų koncertus, sakoma, impresarijai ,,įkišą“ kartais į „tuščius" tarpus, per Velykų atostogas ir pana­šiai. Vietinio muzikos gyvenimo, kuris esti kuone kiekviename dides­niame Vokietijos mieste ar nors ir Rygoje, kai menininkas duoda nors kartą per metus koncertą, į kurį susirenka jo pažįstami, giminės, na ir vienas kitas kritikas – Varšuvoje yra labai maža. Šiuo atžvilgiu esą geriau provincijos miestuose: pasižymėjęs vietos pianistas Pozna­nėje ar Lvove gali surinkti daugiau publikos, kaip Varšuvoje.

Šis reiškinys gali būti dėl to nuostabus, kad lenkų tauta juk yra davusi muzikos menui tokių didelių asmenybių, kaip Šopenas, ar nesenai mi­ręs Szymanowskis, tokių pianistų, kaip Paderevvskis, Hofmannas ir kitų. Ir dabar lenkų muzikų elitas yra aukšto lygio, persisunkęs kul­tūra ir tradicijomis. Susidūręs ar tai su jų konservatorijos, ar teatro, ar radiofono žmonėmis, jauti atmosferą kultūrinio centro, atsirėmusio į praeitį. Tuo tarpu pati lenkų visuomenės didžioji dalis nepasižymi rimtosios muzikos pamėgimu, bent dabartinės (prieš karą esą buvę kitaip). Būdinga, kad ir pats Szymanowskis, nors buvo lenkų vyriausybės naudojamas įvairioms reprezentacijoms, bet šiaip didesnio įvertinimo susilaukė užsienyje, negu savoje visuomenėje. Visai prie­šingą reiškinį matėme Čekijoje, kur savieji menininkai dažnai laikomi didesniais, negu užsiens į juos žiūri.

Varšuvos menininkai gyvena todėl ne iš koncertų, o iš įvairių pamokų, radiofono, provincijos gastrolių ir pan. Konservatorijoje algos kiek mažesnės, negu pas mus; radiofono honorarai – didesni, po 100 ir daugiau zlotų. Tačiau nusiskundžiama, kad paskutiniuoju laiku ir čia daugeliui, esą, nenorima mokėti daugiau, negu 50 zl. Menkai apmo­kami puikaus filharmonijos orkestro orkestrantai: jų algos svyruoja tarp 60 ir 180 zl. per mėnesį, taip, kad jie negali išsiversti be pašalinių uždarbių.

Varšuvos opera sudaro daug rūpesčių lenkams. Ji iki šiol neturi reguliarios valstybinės pašalpos; reikalingas sumas stengiasi išgauti iš miesto savivaldybės ir iš įvairių operetinių pastatymų. Kartkartėmis Varšuvos opera bankrutuoja ir pereina į kitos direkcijos rankas. Da­bartiniu metu ją veda du muzikai: dirigentas Adamas Dolžyckis ir Ryszardas Falkowskis. Šiuo metu čia laikomasi metodo statyti kart­kartėmis tik kokią vieną operą, bet užtat kuo rūpestingiausiai. Teko matyti neseniai inscenizuotą, sukėlusį daug ginčų, bet turėjusį pasi­sekimo „Faustą“. Inscenizavimas kiek kinematografiško pobūdžio, su puikiomis dekoracijomis, su įvairiais efektais; pav., scenoje prie baž­nyčios Mefisto balsas griausmingai suskamba iš lubų per garsintuvą, kur tuo pačiu laiku užsidega raudona šviesa! Visą pastatymą, tiek muzikinį, tiek sceninį, įvykdė pats direktorius ir dirigentas Dolžyckis. Balsai – neblogi, nors mūsų balsingai tautai neimponuoja; orkestras irgi padoraus lygio, nors ir ne toks, kaip filharmonijos.

Įdomu, kad pastovias, net visai gerai pastatytas operas turi Lenkijos provincijos miestai, kaip Krokuva, Poznanė, Katovicai, Lvovas. Šių operų repertuaras dažnai turtingesnis, negu sostinės operos. Bet ge­riausias jėgas visvien pavilioja Varšuva. Lenkai dažnai nusiskundžia, kad jų žymiosios dainavimo jėgos greit pragarsėja užsienyje ir tada jas galima užgirsti tik retkarčiais, kaip svečius gastrolierius.

Kuo galima paaiškinti tas faktas, kad lenkų muzikos gyvenimas yra mažiau išsiplėtojęs, negu galima būtų laukti iš tokios didelės valsty­bės? Viena svarbiausių priežasčių bus, kaip atrodo, lėšų trūkumas. Lenkija stovi įsprausta tarp dviejų milžinų, Rusijos ir Vokietijos; žy­mi dalis jos biudžeto atitenka ginklavimosi reikalams, kariuomenės iš­laikymui. Lenkų valdininkai algas gauna nedideles, turi skaitytis su kiekvienu auksinu. Be to, gal būt čia veikia ir pusantro šimto metų vergijos padariniai, kai Lenkija buvo išdraskyta trijų valstybių, kurių kiekvienoje susidarė skirtingos ekonominės ir kultūrinės sąlygos. Šiaip ar taip, lenkų muzikos gyvenimo (ne pačios muzikos) būvis nėra patenkinamas; tai pripažįsta ir patys lenkai.

Ypač šviesaus įspūdžio davė todėl atsilankymas Lenkų Muzikos Leidi­mo Draugijoje (Towarzystwo Wydawnicze Muzyki Polskiej), kurios vienas vyriausių veikėjų, p. Ochlewskis, suteikė išsamių paaiškinimų. Šios draugijos pavadinimas nėra visai tikslus, nes ji užsiima ne tik lenkų kompozitorių veikalų leidimu, bet ir koncertų rengimu provincijoje. Ši koncertinė organizacija vadinasi „Ormuz“;jos tikslas – kultūrinti provinciją, rengiant koncertus ne finansine, bet kultūrine plotme. Ormuzas veikia jau penkti metai jaunuomenei ir suaugusiems. Jaunuomenei rengiami specialūs koncertai per gimnazijas. Švietimo Ministerija įvedė čia principą, kad kartą per mėnesį turi įvykti koncertinė audicija, kaipo paprasta pamoka, kuri gali būti pagal aplinkybes net įterpta į kitas pamokas. Žinoma, šis idealas, vieno koncerto per mėnesį, yra pasiekiamas tik Varšuvos ir kai kurių kitų didesnių miestų gimnazijose; vis dėlto ir visos Lenkijos mastu jau yra nudirbtas didelis darbas. Yra sudarytas planas keturiems me­tams, kur yra keturių rūšių programos, taip suskirstytos, kad kas me­tai nesikartotų, nes tokių audicijų klauso kartu visų klasių mokiniai. Vedama politika prieš mechaninę muziką; stengiamasi įkvėpti vaikams skirtumą tarp radijo plokštelės ir gyvos muzikos. Kartais daroma net taip, kad čia pat pagrojama kokio nors smuiki­ninko plokštelė, o tuojau po to jis groja tą patį kūrinį patsai. Pro­vincijoje, žinoma, dažnai tenka daryti ir audicijas per radiją. Tam tikslui Varšuvos radijas duoda specialius koncertus, pritaikytus pa­mokos laikui, tos pačios sudėties, kuri paprastai važinėja į gimnazijas. Paprastai „koncertinė grupė" susideda iš keturių žmonių: paskaitinin­ko, dviejų solistų ir akompanijatoriaus. Gero paskaitininko klausimas ir Lenkijoje opus: jų nėra daug; labai pageidaujama, jei randama akom­paniatorių, kuris kartu gali teikti paaiškinimus.

Koncertai suaugusiems rengiami provincijoje vienu ypu su audicijomis gimnazijose. Kaip taisyklė, jie rengiami per draugijas, įvairiomis sąlygomis: kartais nuošimčiais, kartais už sutartą atlygi­nimą. Artistų honorarai labai nedideli: mieste artistas gauna už audiciją gimnazijoje kokius 10–15 zlotų, už koncertus kiek daugiau; provincijoje pasitaiko honorarai ir po 100 ir 150 zl. Bet kadangi tokių audicijų ar koncertų organizuojama keletas vienas po kito, tai solistams vis dėlto apsimoka. „Ormuzas" kviečia tik pirmaei­lius artistus. Geros organizacijos dėka ir, tiesą sakant, dėl to, kad sostinės gyvenimas nėra per daug išsiplėtęs, šiems artistams daž­nai apsimoka atsisakyti nuo vieno kito angažemento sostinėje ir važiuoti į „Ormuzo" keliones po provinciją. Čia pavargstama labai, bet užtat susidaro pakenčiamos sumos, be to, artistai labai vertina ir gyvą kontaktą su publika, kuris visuomet jaučiamas gilioje provinci­joje. Kaipo taisyklė: atvykusieji menininkai apgyvendinami ne viešbuty, bet pas privačius žmones, iš dalies dėl finansinių priežasčių, o iš dalies dėl to, kad padidintų kontaktą tarp menininkų ir vietos visuomenės.

„Ormuzo“ koncertai pasiekia net tolimiausius užkampius. Labiausiai koncertuojama ten, žinoma, kur yra gimnazijos, tačiau tai nėra būtina sąlyga. Kol kas dar negali būti kalbos apie tai, kad aprūpinus kon­certais visą Lenkiją; pati organizacija dar tebegyvena plėtojimosi       stadiją, tačiau jos veikla vis plečiasi.

Svarbus principas: geriau aplankoma vieną mieščiuką 3 – 4 kartus su įvai­riais koncertais, negu keturius miesčiukus po vieną kartą. Manoma, kad tik tada tokie koncertai gali duoti gerų rezultatų, jei vyksta reguliariai. ,,Ormuzas“ gauna kasmet pa­šalpą iš vyriausybės, kurios dydis tačiau nuolat mažėja; paskuti­niais metais išsiversta tik su 15000 zl. pašalpos. Turint galvoje didelį kiekį surengtų koncertų, tai nėra daug. Rengdamas koncertines ke­liones į tolimesnius užkampius, ,,Ormuzas“ nebijo kartais ir deficito; jis sumokamas iš koncertų, rengiamų didesniuose miestuose, kur gau­nama kartais ir pelno. ,,Ormuzo“ veiklai plečiantis, nusiskundžiama, kad vyriausybė, patenkinta geru susitvarkymu, vis mažina pašalpą („Ir taip gerai išsiversite..“). Tačiau, nepaisant to, kasmet ,,Ormuzo“ veikla plečiasi.

Žinant Lenkijos muzikos gyvenimo sąlygas, reikia pasakyti, kad toks ,,Ormuzas“ yra ypač sveikintinas reiškinys. Jo veiklos padariniai ypač gali pasireikšti kiek vėliau, kai jam pavyks visoje Lenkijoje priauginti muziką mėgstančios publikos. Ir mūsų muzikos gyvenimo organiza­toriams būtų labai pravartu nuodugniai susipažinti su ,,Ormuzo“ veikla.

Lygia greta veikia ir pati Natų Leidimo Draugija. Ir ji gauna nedi­delę pašalpą iš valdžios, tačiau šiaip yra tai visuomeninė draugija, tu­rinti nemaža narių ir pajamų iš jų. Lenkų kompozitorių kūriniai leidžiami čia irgi ne biznio, bet kultūriniais sumetimais; darbas varomas nors ir ne per dideliausiu mastu, bet sąrašas jau išleistų kūrimų yra vis dėlto imponuojantis. Tiesa, daugelis orkestro didesnių veikalų nėra spausdinama, bet tik perrašoma ir išnuomojama. Lenkų užs. reikalų min. tarpininkaujant, man buvo paaukotas nemažas kiekis įvairių lenkų muzikos kūrinių. Tuo tarpu šios visos natos paliko mūsų atstovybėje Varšuvoje; juos persiuntus, manau daugumą jų perduoti atatinkamoms mūsų muzikos įstaigoms.

,,Towarzystwo wydawnicze muzyki Polskiej“ nėra vienintelė lenkų natų leidimo įstaiga. „Varšuvos Muzikos Draugija“ (Warszawskie Towarzystwo Muzyczne) irgi turi natų leidimo sekciją, paskirtą spe­cialiai Moniuškos ir Karlovičiaus veikalams. Daugiausia iki šiol iš­leista Moniuškos kūrinių; retkarčiais išleidžiamas ir kurio nors kito lenkų kompozitoriaus veikalas.

Įdomu, kad paskutiniuoju laiku Lenkijoje labai plečiasi chorų vei­kimas. Varšuva turi gerą darbininkų chorą; o ypač daug chorų, kar­tais labai gerų, yra Silezijos darbininkų tarpe.

Kiek teko patirti per taip trumpą laiką, tai, nors lenkų muzikos gyve­nimas ir nėra taip turtingas, kaip didžiųjų Vakarų Europos valstybių, tačiau jame viešpatauja itin kultūringa atmosfera. Nors lėšų ir trūksta, bet kukliomis sąlygomis (dažnai kuklesniomis, negu mūsų) yra gan daug padaroma. Lietuvos link viešpatauja gana didelis susidomėji­mas.

Susitvarkius Lietuvos Lenkijos santykiams, dabar prasidės, reikia manyti, savitarpio susipažinimo žygiai ir muzikos srityje. Pažįstant lenkų sąlygas, galime teigti, kad bent operos srityje galime turėti Len­kijoje nemaža pasisekimo. Kitose srityse ir iš jų galėsime gauti įdo­mių ir vaisingų įspūdžių.