Bažnytinė muzika ir jos paskirtis

1940 Nr. 4, Konradas Kaveckas

„Laudate Dominum in cimbalis bene sonantibus, laudate Dominum in cimbalis jubilationibus“ — psalmės posmas paprastais žodžiais nusako bažnytinės muzikos paskirtį: garbinti Viešpatį, nūdieniais žodžiais tariant, gera ir kilnia muzika. Kalbėdami čia apie bažnytinę muziką, suprantame tiktai Romos Katalikų Bažnyčios praktikuojamą muziką, kuri šiais laikais yra nusakyta ir aptarta įvairių Bažnyčios išleistų įstatymų. Nė viena meno šaka nėra taip aiškiai ir tvirtai Bažnyčios globojama ir rūpinama, kaip bažnytinė muzika. Ji skiriasi ir nuo kitos religinės muzikos. Pastarosios muzikos esmėje glūdi dvasinis turinys. Bažnytinė muzika yra skiriama tiktai Bažnyčiai, jos liturgijos iškilnumui papuošti. Negali būti jokių iškilmingų pamaldų be giedojimo. Balso muzika, arba vokalinė muzika, ypatingai Bažnyčios mėgiama, nes beveik kiekvienas tikintysis savo balsu gali betarpiškai dalyvauti jos atlikime. Naująjį įstatymą pasekdami, matome, kad Kristus su apaštolais Paskutiniosios Vakarienės metu giesmes giedojo. Pirmųjų krikščionių pamaldos katakombose ir privačiuose namuose be psalmių, giesmių ir himnų giedojimo neapsėjo. Augo Bažnyčia, augo ir jos muzika. Dar labiau šis bažnytinės muzikos našus klestėjimas suprantamas, kada pasekame Senąjį (statymą. Karalius Dovidas kulto reikalams naudojo ne tiktai vokalinę, bet ir instrumentinę muziką. Tai buvo 1000-siais metais prieš Kristaus gimimą. Saliamonas kulto muziką dar labiau išugdė. Anot Flavijaus Salamonas turėjęs daugiau kaip 20000 triūbų, 40000 kitokių muzikos instrumentų, per 200000 iškilmingų aprėdų giesmininkams. Šie pavyzdžiai skatino ir Bažnyčią kreipti ypatingo dėmesio dažnytinės muzikos puoselėjimui.

Grigalius Didysis savo popiežiavimo metu (590 — 606) įsakė surinkti iki to laiko bažnyčiose giedotas melodijas ir iš jų sudarė vadinamą „Antiphonarius Cento“. Jis yra grigališkojo choralo svarbiausias rūpintojas. Grigališkasis choralas jo vardu ir pavadintas. Be to, Grigalius Didysis įsteigė giesmininkams mokyklą Romoje, Schola Cantorum. Giedojimo mokslus išėję giesmininkai pasklydo po visą katalikiškąjį pasaulį, skleisdami bažnytinį giedojimą, grigališkąjį choralą.

Tuo metu dar nebuvo aiškios muzikos rašybos. Tik po Guido iš Arezzo laikų (apie 995—1050) įvedus linijų sistemą, tvirtai nustačius tonų ir pustonių santykį, prasideda tolimesnė bažnytinės muzikos raida.

1476 metais Ulrichas Hanas Romoje išspausdino pirmąjį mišiolą. Tuo metu pradėjo reikštis ir daugiabalsė muzika, kuri rėmėsi daugiausia grigališkojo choralo melodijomis. Popiežiaus kapela Romoje buvo svarbiausias bažnytinės muzikos centras. Čia rasdavo prieglobstį įžymiausi italų ir kitų tautų giesmininkai, kaip antai: Costanzo Festa, Cristoforas Morales, Vittoria ir kiti ispanai, Arcadelt, Animuccia ir kiti. Kaip didis muzikas čia minėtinas Compositore della capella Pontificia Johannes Petroalysius Praenestinus. Apie jį yra plačiau užsiminta šio žurnalo puslapiuose), čia pasitenkinsime tik jo kilnaus vardo suminėjimu. Iki šio laiko Palestrinos kūryba laikoma bažnytinėje muzikoje polifonijos idealu. Jo bendralaikis Orlando di Laso (1520—1594) taip pat yra vienas didžiausių polifonistų. Jų sukurtos mišios, responsorijos, litanijos, motetai, himnai ir kitos bažnytinės kompozicijos iki šiol žavi kiekvieną klausytoją savo nepaprastu meistriškumu ir muzikos nuoširdumu.

Tais laikais buvo nustatytos bažnytinės muzikos formos. Viena iš didesnių formų tenka laikyti mišių formą. Ją sudaro šios dalys: Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus, Benedictus ir Agnus. Įdomu, kad polifonijos žydėjimo laikais jau buvo aiški mišių ciklinė forma. Kompozitoriai, rašydami polifoniniame stiliuje mišias, laikydavosi vienos pagrindinės temos. Tai būdavo dažniausiai grigališkojo choralo muzikinė mintis arba net liaudies dainos melodija. Ši tema dažniausiai būdavo vystoma ne tiktai vienoje mišių dalyje, pav. Kyrie, bet ir visose kitose dalyse. Tais laikais chorai, nors ir nebuvo dideli, bet susidėjo iš rinktinių daininkų. Polifonijos menas kai kada siekdavo savotiškų rašymo rekordų. Būdavo rašoma net 32 atskiriems balsams kompozicijos.

Ne visą laiką buvo toks didelis bažnytinės muzikos klestėjimas. Stipriai išaugus pasaulinei muzikai, ypačiai iškilus operos menui, visa tai pradėjo daryti žymią įtaką ir bažnytinei muzikai. Koncertinis stilius pasiekė ir bažnyčias. Todėl, savo laiku, iš Bažnyčios pusės atsirado visos įstatyminės priemonės bažnytinei muzikai apsaugoti. Pagal Pijaus X išleistą Motu proprio atsiribota nuo solo giedojimų per mišias, nuo instrumentinės muzikos, paliekant bažnyčiose tik instrumentų karalių vargonus. 

Vargonų muzika nuo aklojo florentiečio Francesko Landino laikų (1325—1390) bažnyčios globoje pasiekė ypatingai gražaus žydėjimo. Girolamo Frescobaldi (1584 — 1644) ir visa eilė kitų vargonų meisterių iki didžiojo Jono Sebastijono Bacho (1685—1750) ir iki nūdienių vargoninkų padarė tiek, kad vargonai liko neatskiriamas bažnytinės muzikos dalykas. Jeigu Saliamonas galėjo didžiuotis savo dideliu skaičiumi triūbų, tai šiais laikais įžymiosios katedros gali pasigirti savo didžiaisiais vargonais, kurie savyje sutalpina dar didesnį skaičių dūdų ir dūdelių.

Bažnytinės muzikos atgimimas prasidėjo XIX-o šimtmečio antroje pusėje. Jo pradžios reikia ieškoti Regensburgo mokykloje. Svarbiausi jos šulai buvo Dr. F. Haberlis, F. Wittas. Su pastarojo vardu siejamas bažnytinio muzikos veikimo atgaivinimas. Jis yra kūrėjas Sv. Cecilijos draugijos, kuri vėliau išplito po visą katališkąjį pasaulį. Draugija leido specialų bažnytinės muzikos katalogą, kuriame buvo įrašytos tinkamos bažnyčios praktikai ir dvasiai kompozicijos. Šiuose sąrašuose figūravo ir mūsų J. Naujelio Vokietijoj išleistos bažnytinės kompozicijos.

Susilaukė tinkamų gaivintojų ir bažnytinės muzikos svarbiausioji dalis, grigališkasis choralas. Čia ypatingai pasidarbavo Prancūzijoj gyveną vienuoliai benediktinai. Jų vienuolynas Solesme pasidarė svarbiausiu grigališkojo choralo centru, čia plaukė iš viso pasaulio įžymiųjų bibliotekų seniausių grigališkojo choralo rankraščių fotografinės nuotraukos. Iš jų palyginimo būdu buvo išvesta bendroji choralinė melodija ir paruoštos naujosios choralo knygos, kurios susilaukė Bažnyčios ypatingo pripažinimo ir globos. Šis choralo leidinys vadinamas Editio Vaticana. Jis yra artimesnis senovės melodijoms, negu 1614 m. Suriano ir Anerio suredaguotasis leidimas. Abu įžymieji kompozitoriai pasišovė pagal įsakymą grigališkojo choralo melodijas supaprastinti. Šis leidinys vadinamas medicaea, nes buvo atspausdintas Mediči spaustuvėje Romoje.

Po trijų šimtų metų benediktinų rūpesčiu grigališkasis choralas vėl suskambo savo pirmykščiu grožiu. Tiesa, benediktinai šiam darbui yra paaukoję geriausias savo muzikines jėgas. Iš pirmųjų veikėjų, jau mirusių, minėtini: Dom Pothier, Dom Mocquereau, pastaruoju metu dar intensyviai dirbąs šį darbą Dom Gajar ir eilė kitų.

Bendrai kalbant apie bažnytinę muziką, tenka išsiaiškinti, kokia jos padėtis yra bažnytinėje liturgijoje. Bažnytinė muzika neturi teisės viešpatauti, jos svarbiausia paskirtis yra tarnauti ir paklusti visiems šios srities Bažnyčios išleistiems įstatymams. Nors tai menui ganasiauri rėmai, vis tiktai reikia pripažinti didelį šių laikų bažnytinės muzikos klestėjimą, Įžymiausi kompozitoriai yra parašę gražiausių puslapių. Čia minėtini ir L. v. Beethoveno, A. Mozarto, A. Brucknerio, F. Listo, N. Francko, M. Regerio ir eilės kitų įžymiųjų kompozitorių vardai, kurie nenutrūkstama grandine turtina bažnytinės muzikos repertuarą ir patys dalyvauja jos meniniame apipavidalinime.

Tokį pat nuoširdų žodį mes galime tarti ir apie lietuvius kompozitorius, kurie gana daug sukūrė vertingų veikalų. Iš jų visų išsiskiria savo ypatingais nuopelnais Lietuvos bažnytinei muzikai Juozas Naujelis. Toliau minėtini Č. Sasnauskas, T. Brazys. Po vieną kitą kūrinį išleido J. Štarka, A. Kačanauskas, J. Gruodis, J. Bendorius ir kiti. Mūsų bažnytinės muzikos kūrybai pakelti daug padėtų jei ne kasmet, tai kas dveji arba treji metai skiriamos premijos. Čia pirmiausia būtų paraginimas platesniems užsimojimams. Be to, tektų paremti ir tų veikalų išleidimą, kuris šiuo laiku yra ypatingai sunkus ir gana brangus. Šios paramos bažnytinė muzika turėtų laukti ne tiktai iš pačios bažnytinės ierarchijos, vyskupijų kurijų, katalikų organizacijų, bet ir iš atskirų mecenatų. Prie to pridėję tinkamą vargonininkų ir chorų vedėjų paruošimą, susilauktume mes bažnytinės muzikos atgimimo savo tėvynėje.

Beethovenui 250
Traviata