Kelios mintys apie pedagoginius muzikos terminus

1940 Nr. 4, Ignas Prielgauskas-Giedaugas

Graikų senovėje mokytą vergą, kuris lydėjo savo pono vaiką į mokyklą, vadino pedagogu. Šimtmečiams slenkant, žmonėms progresuojant, pedagogo vardas ir jo vaidumo turėjo prisitaikyti prie laiko reikalavimų. Tempora mutantur et nos mutamur in illis. Pedagogas nebe vergas, bet auklėtojas. Mano supratimu pedagogas auklėtiniui yra gyvas sfinksas, nuolat keičiantis savo akių ir veido išraišką ir balso intonaciją, tuo skatinantis būsimus meno ar mokslo adeptus koncentruotis ir intuicijos pagalba atspėti jame įsikūnijusias meno ar mokslo paslaptis. Nuo mokinio intuicijos ir inteligencijos priklauso meninių paslapčių atspėjimas. Primityviai kalbant, pedagogas yra autoritetas, lyg specifinė enciklopedija, iš kurios būsimi meno ir mokslo adeptai semia žinias. Be žinių pedagogų globotiniai gauna iš jų patarimų arba nurodymų, padedančių vykdyti praktinius uždavinius. Tuos patarimus vadinu terminais. Pravartu žvilgtelti giliau j jų prasmę. Paimsime pavyzdžių.

1) Sakoma: išmok sonatą, etiudą, ir panašiai. Išmokti galima natas, klavišų pavadinimus, galima išmokti pirštus kilnoti, ranką išplėsti, ją pakelti ir t. t., bet pačią muziką pergyvename. Jei vykdome ją, nesame vieni, bet rišamės su savo išsiblaškiusiomis, neištirtomis jėgomis ir su valia. Suformavimas tų paslėptų jėgų su fizine jėga ir pritaikymas jų meno reikalams yra kiekvieno menininko idealas. Palaidos mumyse glūdinčios jėgos gimdo fatalizmą, kentėjimą, deterministinę pasaulėžiūrą ir t. t. Vietoj termino išmok! taikyčiau žodžius: ieškok savyje tinkamo kelio, kad galėtumei įgyvendinti tai, ką tau natos siūlo.

2) Sakoma: neišmokai, pakartok! Apie kartojimą esu „Muzikos Baruose“ rašęs, kad kartojimas turi vienkartini veidą. Žodžiai „neišmokai, pakartok“! pakeičiami tokia prasme: užmiršk, kaip darei, susipažink giliau su dalyku, suprask save, pajusk galią pakeisti nuotaiką.

3) Sakoma: greičiau... lėčiau... Skubėjimas turi savo priežastį. Dažniausiai skuba tas, kas nejaučia savyje vidaus balso, kitaip sakant, nemoka koncentruotis. Skuba ir tie, kam pauzos atrodo lyg nereikalingi muzikos priedai. Skuba bailus — jis nori kuo greičiausiai galą pasiekti.

Greitumas ir lėtumas su savo variantais turi du nevienodus veidus: indiferentišką ir marsišką. Indiferentiškas veidas pasireiškia kasdieniniame, be rūpesčio, gyvenime; marsiškas, kariaujantis veidas, pasireiškia kūryboje, vadinasi, ten, kur siekiama pažangos dideliu mastu, kur žmogus pradeda justi savo tikrą pašaukimą. Meniniame darbe dvi kovojančios jėgos nulemia darbo vertingumą. Be kovos nėra laimėjimo. Tegu pavyzdys papildo mano išvedžiojimą vaizdu. Jaunuolis, pagundų veikiamas, tampa išmėginimo savo galutinio nusistatymo objektu, įvyksta vidinė kova, fizinės ir moralinės jėgų kova. Juo kova aršesnė, tuo greitesnis jutimo atžvilgiu tempas, bet lygia greta tolimesnis kovos galas. Greitume jaučiamas lėtumas. Kova baigiasi teigiamu ar neigiamu sprendimu su savo padariniais.

4) Sakoma: tyliai, tyliau, garsiai, smarkiau... Muzikos veikalas yra specifinis gyvenimas su savo forma, ritmu ir dinamika. Kaitrią vasaros dieną stebint besirenkančius debesis, šiurpulį pajunta regėtojas, su nerimu laukiantis audros. Tai galinga gamtos simfonija, kurioj pasireiškia visi muzikos niuansai. Nėra čia nei piano nei forte, nei largo, nei presto, yra tai, ką iš pasiruošimo galėjome laukti. Konsekventiškas jungimas buvusio su dabartimi duoda tai, kas turi įvykti. Piano ir forte su savo variantais konkuruoja su largo ir presto sąvoka. Visos minėtos sąvokos turi du veidu.

Mirties agonijoj žmogus nori prabilti. Surenka jis visas dar neužgesiusias jėgas ir... kažką... pasnabždžiomis taria. Lyg šešėlis tas žodis iš mirštančio žmogaus krūtinės. Tai pianisimo, fizinis maksimumas. Jis norėjo aiškiai ištarti, bet negalėjo.

Iki aukščiausio laipsnio susinervinęs tėvas, pagavęs savo mylimą sūnų jo nusižengimo momentą, susivaldo, savo sukrėtimą parodo tik gestais ir veido grimasa. Tai fortisimo, moralinis maksimumus. Jis galėjo kūniškai kaip audra veikti, bet nenorėjo.

5) Sakoma: reikia daug dirbti. Šis pasiūlymas gali palaužti būsimo meno adepto sparnus, nes, prisilaikydamas šio termino raidės, gali jis pasidaryti trafaretu. Patartina sakyti: tirk su atidumu, kaip mažiau reiktų dirbti, ir žinok, kad, atradęs savyje darbo minimumą, greičiau pasieksi tikslą, negu tikėdamas į darbo maksimumą.

6) Busimieji meno adeptai dažnai vartoja terminą neišeina. Mokinys, paskambinęs muzikos veikalo dalį ar veikalo frazę, sako: neišėjo.

Muzikos veikalo frazė „išėjo“, tik „išėjimas“ buvo netikslus; ne taip „išėjo“, kaip nurodo natos.

7) Sakoma: ši vieta yra sunki. Muzikos veikalo atkūrimas įvyksta apercepcijos keliu. Muzikos veikalo įsisamonijimas priklauso nuo predispozicijos muzikai, nuo mokėjimo koncentruotis, nuo individo temperamento, inteligencijos, išsilavinimo. Kai šitie veiksniai išugdyti, nėra nei lengvų, nei sunkių vietų.

8) Dideliu skaičiumi pasireiškia terminai, kai susiduriame su pirštų lavinimo problema. Čia iškeliama rankų ir pirštų išvaizdos gerumas ar negerumas, kalbama apie rankos gerą ir blogą pastatymą, apie pirštų sustiprinimą, išlyginimą, apie dalyvavimą priešpečio raumenų, apie įtraukimą pečių raumenų muzikos vykdymo metu ir t.t. Knygynų lentynose galima rasti tomis temomis daug knygų. Bet teorijos būna nuobodžios, jeigu jose nerandame gilesnės minties, todėl ne nuostabu, kad paviršutiniškas fortepijono technikos pažinimas išvysta įvairius dėstymo būdus ir dėstymo terminus.

Ilgametė praktika ir siekimas ištirti tremos priežastį atidengė man naują mokymosi pasaulį, kuriame susivokiau, kad technikos vystymosi kelias slepiasi savęs pažinimo centruose, kad technikos paslaptį gali atrasti tie, kurie supras ir pažins, kad piano, forte, largo, presto su savo variantais, tos pussesers ir tie pusbroliai, stovintieji technikos sklandumo sargyboje, yra rankų ir pirštų valdytojai, kad pirštai ir rankos yra jų laimėjimų įrankiai, kad piano, forte, largo, presto terminų supratimas ir pažinimas yra technikos pagrindai.

Šiuo pedagoginių terminų nagrinėjimu norėjau sukelti minčių apie psichologijos, filosofijos ir metafizikos reikšmę muzikai. Ne žodžiai atskleidžia muzikos tikrovę, bet Dvasia, kurioj muzikos vykdytojas gyvena ir nusprendžia apie jos didžią vertę žmogaus gyvenimui. Netikslūs žodžiai, vartoti pamokose, yra pažangos trukdytojai.

Beethovenui 250
Traviata