Lietuviškoji daina nuo Aušros gadynės ligi šių dienų

1940 Nr. 4, Viktoras Žadeika

Aušros gadynė, tautinės sąmonės atbudimo laikotarpis, buvo labai svarbus ir lietuviškai dainai bei giesmei. Liaudies daina, šimtmečiais išsaugojusi lietuvybę, veikė atbundančią tautinę kultūrą. Bet nuo Aušros gadynės greta jos pradeda plisti vadinamoji chorinė kultūrinė daina originalinės ir harmonizuotos liaudies dainos chorams. Taip pat tuo laiku prasideda aktyvi kova dėl lietuviškų giesmių bažnyčiose. Pirmas kun. Strazdelis kuria lietuviškas giesmes ir dainas ir veda sunkią kovą už lietuvybę.

Jis pirmas skynė kelią lietuviškai giesmei. Vėlesni jo lietuvybės idėjų talkininkai — vyskupas Valančius ir vyskupas Baranauskas.

Aušros skelbiamų idėjų įtakoje plačioji liaudis pradeda reikalauti lietuviškų giesmių bažnyčiose. Šalia lietuviškų giesmių suskamba ir lietuviška daina.

Pirmieji žemaičių seminarijos klierikai pradėjo giedoti lietuviškai jų mokytojų Baranausko ir Valančiaus dėka.

Čia pirmą kartą suskambėjo, pasakyčiau, tautiškai religinis himnas „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėle“. Iš čia ji plito po visą Lietuvą.

Atbundant tautinei sąmonei, pasirodė ir daugiau lietuvybės apaštolų. Kauno krašte darbavosi kun. Vienožinskis (1841—1892), Vilniuje — kun. Gimžauskas (1846            1897). Tai vis pirmieji lietuviškos giesmės ir dainos kovotojai. Jie taip pat, kaip ir Strazdelis, savo dainoms rašė ir melodijas. 

Aušros laikais pasirodė Petro Armino daina „Tegu giria šlama užia“... Ta maršo charakterio daina buvo kaip ir šaukimas į kovą už laisvę.

Taip pat tuo laiku Ksaveras Vanagėlis kuria dainas tekstus ir melodijas. Jo daina „Kur banguoja Nemunėlis“, nors ir su slaviška melodija, labai išplito. Taip pat populiarios jo buvo vienbalsės dainos „Lakštingalėlė“ ir „Iš tolimos šalelės“...

1886 m. I. Kalvaitis sukuria ir Tilžėje išspausdina pirmąsias lietuviškas mišias, kurias jis dedikuoja kun. Strazdeliui, „Pulkim ant kelių“ autoriui.

Tais laikais taip pat darbuojasi ir M. Račas-Racevičius (baigęs Varšuvos Konservatoriją). Jis kur tik vargonininkavo, ten mokė chorą giedoti jo paties komponuotas mišias, giesmes ir dainas.

Taip pat lietuviškas giesmes ir dainas chorui platino J. Drija-Visockis. Didelį  pasisekimą turėjo jo daina     vyrų chorui „Op, op, kas ten, Nemunėli?“ (šią dainą paskui Naujelis perdirbo).

1895 m. pasirodo įžymiojo aušrininko V. Kudirkos 1-oji dalis „Kanklių“ ir 1899 m. II-oji dalis. Tuose rinkiniuose buvo kelios dešimtys dainų vyrų chorui. Šie dainų mūsų himno autoriaus rinkiniai chorui buvo labai reikšmingi tais laikais tautiniu atžvilgiu. Yra mįslė, kodėl tie rinkiniai pritaikyti vyrų chorui, kurių tais laikais nebuvo. Gal Kudirka turėjo galvoje klierikų vyrų chorus.

Taip pat pažymėtina, kad Kudirka pirmas pradeda komponuoti lietuviškus instrumentalinės muzikos dalykėlius. Sukuria visą eilę lengvų saloninio pobūdžio dalykėlių fortepijonui.

Pirmąja daina solo tenka laikyti kun. Vienožinskio „Sudiev, kvietkeli“, kuriai fortepijono pritarimą parengė M. Račas. Ši daina išspausdinta 1900 metais.

Ypatingai svarbūs C. Sasnausko 1902 m. išspausdinti du variantai dainos mišriam chorui „Kur bėga Šešupė“. Tos orginalinės dainos, ypač D-dur, buvo tokios mėgstamos, kad virto savotiškais tautinio atgimimo himnais.

Didelį pasisekimą turėjo ir L. Eremino „Dainos“, pasirodžiusios 1902 metais. Taip pat su džiaugsmu buvo pasitiktos Vydūno 1904 m. pasirodžiusios „Lietuvos Aidos“.

/

Tautiniu atžvilgiu buvo labai svarbi Naujelio muzikos veikla. Kai J. Naujelis 1894 m. apsigyveno Kaune, čia tada darbavosi tautinio atbudimo pionieriai Maironis ir Jakštas. Jų eilėms J. Naujelis kūrė muziką, mokė klierikus lietuviškų giesmių ir dainų. Vargonininkai, mokydamies pas Naujelį, nusirašydavo jo giesmių ir dainų. Tuo būdu plito po Lietuvą per jaunus kunigus ir vargonininkus lietuviškos giesmės ir dainos. Ir pats Naujelis 1898 m. slaptai veda lietuvišką chorą. Jo chorui repeticijos tekdavo daryti ir Veršvų miške, prisidengus gegužine. Čia kaip tik gavo pradžią dar ir dabar gyvuojantis „Dainos“ choras.

Tokia padėtis buvo lietuviškos dainos iki spaudos laisvės atgavimo (1904), tuo pačiu — dainos laisvės. Aukščiau minėti kovotojai yra tikrieji lietuviškos dainos pionieriai ir pirmieji mūsų chorų kultūros kūrėjai. Aušros gadynės kovotojai žadino tautiną sąmonę, atbudusi tautinės kovos idėja vedė į didesnį ir kultūrinį laimėjimą. Tada buvo sukurtas pirmasis mūsų muzikinis chorinis laikotarpis, kuris davė tvirtus pagrindus mūsų tautinės muzikos kultūrai.

Atgavus spausdinto lietuviško žodžio laisvę, ypač po paruoštos dirvos per pirmąjį laikotarpį, mūsų muzikinis chorinis gyvenimas pasidarė aktyvesnis ir plito plačiu ratu. Pasirodė daugiau lietuvių chorų ir Lietuvoje ir svetimuose kraštuose.

Ypač aktyvią veiklą išvysto J. Naujelis, Č. Sasnauskas, M. Petrauskas, M. K. Čiurlionis, vėliau pasirodo visa eilė jaunesniųjų muzikos veikėjų ir kompozitorių. Šį antrąjį laikotarpį tenka laikyti pereinamuoju tarp pirmojo laikotarpio ir nepriklausomybės atgavimo. Jis buvo labai produktingas chorine kūryba, veikėjais, choriniais vienetais... Tai yra įtvirtinimas platesniu mastu tų pagrindų, kurie buvo padėti pirmąjį laikotarpį. Tas prieškarinis laikotarpis tautinio susipratimo ir muzikos kultūros atžvilgiais buvo tiek daug davęs, kad atgavus nepriklausomybę mūsų muzikos kultūros sritis jau turėjo tvirtus pagrindus.

Tačiau pereinamasis laikotarpis buvo panašus į pirmąjį ta prasme, kad ir ten ir čia svarbųjį vaidmenį vaidino vien tautiškumas. Užtat tų laikų mūsų muzikoje dar nepastebima stipresnio meniškumo, ypač chorinio kolektyvo interpretacijoj. Ypač chorinė kultūra buvo ugdoma stiprioje tautinėje dvasioje, lietuviška daina skambėjo ten, kur tik buvo būrelis lietuvių. Tai buvo kaip ir ankstyvojo Aušros gadynės laikotarpio tolimesnė dalis, jau laisvės diena — su plačia intensyvia veikla. Pažymėtina, kad tame prieškariniame laikotarpyje lietuviškoji visuomenė, patriotinio jausmo vedama, būrėsi į chorų kolektyvus. Tuose choruose greto šviesuolio stovėjo ir prasčiokas, nežiūrėta nei į luominę, nei į socialinę padėtį, visus jungė tautinė idėja. Tokio stipraus tautinio entuziazmo dėka plačiausiai plito lietuviškoji daina, o tuo pačiu gausėjo ir chorinė kūryba. Prieškarinis tautinės dainos laikotarpis buvo gražus ir vaisingas.

Atgavus nepriklausomybę, dar keletą metų buvo gyventa prieškarine chorine literatūra. Vėliau buvusios chorinės literatūros įtakoje pradėta kurti originalinių ir harmonizuoti daugiau liaudies dainų.

Didelis paskatinimas dainos kūryboje ir chorų organizavime buvo J. Žilevičiaus iniciatyva surengta 1924 m. pirmoji dainų šventė, taip pat labai svarbios buvo chorų kultūrai ir vėliau surengtos dainų šventės. Tos šventės paskatino ir davė progos pasirodyti didesniam skaičiui tobulesnių chorų su aiškiai meniškos interpretacijos žymėmis. Organizacinis chorų darbas gavo kitus pagrindus. Chorai įžengė į meninės veiklos laikotarpį.

Tačiau pažymėtina, kad greta neišsenkamo liaudies melodikos lobyno, harmonizuojamo chorams, silpniau plinta originalioji daina chorams. Mūsų liaudies dainos turi savotišką charakterį, jos sukurtos tam tikromis aplinkybėmis. Šiandien, praeities perspektyvoje, galime įvertinti jų atliktą didelę tautinę misiją. Tos dainos yra mūsų liaudies sielos ir gyvenimo veidrodis, o harmonizuotos chorams, tiek praeityje, tiek ir šiandien, kultūriniu choriniu atžvilgiu yra labai svarbios.

Tačiau greta jų kuriamos originalinės mūsų poetų ir kompozitorių dainos kai kuriais atžvilgiais atsilieka. Nepriklausomoje Lietuvoje iškilo nauji reikalavimai ir dainai. Naujųjų laikų dvasiai originalinių dainų tinka tik nežymi dalis. Greta liaudies dainų turi gimti naujų dainų, susijusių su dabartiniu gyvenimu, su jo įvairiausiu išsišaukojimu. Šiandien mes pasigendame tokių originalinių dainų, kurios plačiose masėse keltų patriotišką nuotaiką. Joms neturėtų būti svetima ir aktualioji tematika. Naujas dainas šiandieniniam mūsų gyvenimui turi kurti mūsų poetai ir kompozitoriai. Jei liaudies daina yra jos gyvenimo veidrodis, tai naujoji daina turėtų būti rišama su dabartiniu mūsų gyvenimu, kuris nepriklausomoje Lietuvoje išsiliejo plačiausia vaga. Naujose dainose turėtų vyrauti stiprus, vyriškas optimizmas ir šviesi skaidri lyrika.

Šiandien mums reikia smagių dainų, keliančių nuotaiką, didvyriškumą, entuziazmą. Iš šiandieninės dainos turėtų spindėti energija, džiaugsmas, pasiryžimas ir jėga. Tokio charakterio ir nuotaikos dainų šiandien mums reikia. Jei tokių dainų mes neturėsime, tai, be abejo, jų vietą užims atkeliavus iš svetur svetimybė.

Kad išvengtume tokios žalingos įtakos, mūsų poetai ir kompozitoriai turi kurti naujų tautinių dainų, pradėdami nuo darbo dainų, jaunimo dainų ir baigdami koncertinėmis meninėmis dainomis.

Beethovenui 250
Traviata