Vargonai bažnyčios tarnyboje

1940 Nr. 4, Teodoras Brazys

Vienintelis oficialus bažnytinės muzikos instrumentas yra vargonai. Kai kuriems instrumentams esant bažnyčioje uždraustiems, kai kuriems vėl tik pakenčiamiems, vargonai yra kai kuriais atvejais Bažnyčios net įsakomi.

Teisingai vargonai vadinami visų instrumentų karaliumi. Jų ramus, lygiai plaukiąs tonas ir bažnytiškas rimtumas visiškai pritinka liturgijos objektyvumui.

Į vargonus reikia žiūrėti kaip į solistinį ir pritariamą instrumentą. Šiais atžvilgiais jiems pamaldose tinkamai vartoti nustatomos šios taisyklės:

1) Vargonų muzika turi taip pat, kaip kad ir kiekviena bažnytinė muzika, turėti šventumo, meniškumo ir visuotinumo savybių (Motu proprio § 2 ir 18).

a) Vargonų muzikos šventumas reikalauja, kad ji neturėtų nieko pasaulinio. Pavyzdžiui, vargonais atliktos operų arijų reminiscencijos žmogui, kuris tai atjaustų, taip pat jo maldai ir jausmui kenktų, kaip kad ir tų arijų tekstas, bažnyčioje garsiai tarp maldos žodžių įterptas. Juo daugiau jungiasi vargonų muzika su altoriaus veiksmais, juo daugiau jungiasi vargonų muzika su altoriaus veiksmais, juo daugiau įgyja sau šventumo savybių. Dėl to preliudai turi tonų stiprumu, skambėjimo spalva taikytis prie šventės rūšies bei pobūdžio. Vargonininkas kaip muzikas turi laikytis bendros taisyklės, reikalaujančios, kad preliudas savo takto rūšimi, tempu, neretai tema arba melodija būtų pritaikytas po jo einančiam giedojimui. Skambėjimo spalva ima¬ma pagal daugiau džiaugsmingą arba rimtą giedojimo pobūdį.

b) Vargonų muzika turi būti meniška ne tiktai savo turiniu, kuris yra paliestas šventumo reikalavimais, bet ir savo forma, kurios reikalauja instrumeto savotiškumas, liturgijos veiksmų šventumas ir geras skonis (Motu proprio § 7).

Dievota širdis, liturgijos supratimas gali būti čia tikrais meno kelrodžiais.

c) Solistinė vargonų muzika turi būti visuotinė ta prasme, kad kitų tautų maldininkai bei klausytojai josios savotiškumu nesipyktintų.

2. Motu proprio § 17 sako: „Prieš giedojimą ir tarp giedojimo draudžiama vartoti ilgus preliudus ir interliudus“. Šis įsakymas yru tam, kad ilgasis vargonų grojimais pamaldos nebūtų be reikalo prailginamos. Dėliai vargonų pritarimo Motu proprio § 16 įsako: „Kadangi giedojimas visada turi būti pirmoje vietoje, tai vargonai ir kiti instrumentai turi jam padėti, bet negali neprislėgti“. Šiuo atžvilgiu kiekvienos bažnytinės muzikos vyriausias įstatymas yra tai, kad tekstas būtų girdimas. Dėl to ir Benediktas XIV sako, kad šv. Augustinas, klausydamas bažnytinio giedojimo, verkęs, tiesa, ne tiktai dėliai giedojimo, bet ir dėliai su juo sujungtų šventų žodžių. Jeigu jis, esą, šiais laikais ateitų į įvairias mūsų bažnyčias ir giedojimą išgirstų, tai, gal būt, jisai vėl imtų verkti, tiktai ne iš švento susijaudinimo, bet iš širdies skausmo, kad nors ir girdėtų giedojimą, tačiau žodžių nesuprastų.

Vargonų vartojimas yra visuotinai įsivyravęs, tad yra reikalo nurodyti, kada jie draudžiami.

1) Advento ir Gavėnios metu vargonai uždrausti vartoti mišiose ir valandose (in officio). Šiaip jau liaudies pamaldose ir skaitytose mišiose, kurios laikomos liaudžiai įvairias šventas giesmes giedant, galima vargonais šiems giedojimams pritarti.

Tačiau ir Advento ir Gavėnios metu leidžiama vargonais groti šiais atvejais:

a) trečiąjį Advento sekmadienį (Gaudėte) ir ketvirtąjį Gavėnios (Laetare) sekmadienį mišiose ir pirmuose ir antruose mišparuose. D. a. 2246 net pasakyta: Organa ...pulsare debere (vargonais reikia groti).

b) Šventėmis ir dienomis, kurios Bažnyčios švenčiamos su tam tikru iškilmingimu (eum solemnitate), kaip antai: šv. Mato, šv. Tomo Akviniečio, Grigaliaus Didžiojo, šv. Juozapo, šv. Panelės Apreiškimo, šv. Panelės Nekalto Pradėjimo ir panašiomis šventėmis; taip pat visose iškilmingose mišiose linksmo pobūdžio, kaip antai, Rarotų, mišiose, visose iškilmingose votyvose su Gloria ir Credo (Žiūr. Caer. episeop. I cap. 28 n. 2; D. d. 235 ad 12), Didžiajama Ketvirtadienyje tiktai per Gloria ir Didžiajame Šeštadienyje per Gloria ir toliau. Kalėdų Vigilijoje galima visuomet vargonais groti, nors ir ji būtų švenčiama ketvir¬tame Advento sekmadienyje.

c) Taip pat vargonų muzika yra Advento ir Gavėnios metu leidžiama pirmąją vaikų komuniją švenčiant, mišias (arba officium) šv. Juozapo garbei laikant (D. a. 3448, dub. XI). Tačiau aiškiai draudžiama vargonų muzika Advento ir Gavėnios šventomis ir šiokiomis dienomis (išskiriant sekmadienius Gaudote ir Laetare ir Kalėdų vigiliją) 40 valandų dievmeldystei einant.

d) Pagal Caer. ep. I cap. 28 n. 3 vargonais grojama vyskupui jeinant bažnyčion iškilmingų mišių laikyti, taip pat ir jam išeinant. Vargonų muzika sutinkami iškilmingai įeiną bažnyčion apaštoliškas delegatas kardinolas, arkivyskupas arba kitas vyskupas, kurį diecezijos vyskupas nori pagerbti. Šiais atvejais vargonai groja iki Bažnyčios kunigaikščiui prieš Švenčiausiąjį Sakramentą pasimeldus pamaldas pradedant ir pagaliau jam iš bažnyčios išeinant. Daugelyje vietų vyskupui bažnyčion įeinant giedama respons. „Ecce Sacerdos magnus“ arba „Sacerdos et Pontifex“.

e) Be to, Caerem. ep lib. I cap. 28 n. 13 pažymi, jog Advento ir Gavėnios šiokiomis dienomis giedojimui galima vargonais pritarti, tačiau draudžiama preliudai, interliudai ir postliudai, būtent: giedojimams pasibaigus ir vargonai tyli.

2) Per ištisus metus, ne tiktai Advento ir Gavėnios laike, vargonais groti draudžiama:

a) pamaldose ir mišiose už mirusius, tačiau čia galima naudotis toliau minimu palengvinimu;

b) taip pat neleistina vargonais pritarti kunigo diakono ir subdiakono altoriaus giedojimams, kaip antai: oracijai, lekcijai, evangelijai, prefacijai ir t. t.

c) kai kuriose vietose fioletiniais bažnytiniais rūbais šventomis dienomis atliekamose Viešpaties Kančių votyvose vargonai turi tylėti (D. a. 3922 4 § n. 2).

Per aušrinę ir mišparus, iškilmingai laikomus, galima (žiūr. Caer. ep. lib. I cap. 28 n. 7) vargonais groti, tačiau mažesnėms valandoms (horae minores) vargonai vartoti neįprasra, nors paprotys šioms valandoms, labiausiai tercijai prieš vyskupo mišias, vargonais pritarti nėra peiktinas.

Kadangi neretai šie įsakymai labai sunku įvykdyti, tai pastaraisiais laikais šiuo atžvilgiu Bažnyčios suteikta nemaža palengvinimų. Tikram reikalui esant, leista vargonais choralo giedojimui pritarti tais atvejais; kuriais vargonai draudžiami. Tačiau preliudai, interliudai ir postliudai nėra leistini, būtent, pasibaigus giedojimui turi ir vargonai tylėti, (žiūr. D. a. 4265).

2) Šis palengvinimas vėliau pritaikytas ir daugiabalsiam giedojimui, kuriame taip pat, kaip ir choralui, uždraustame laike, tikram reikalui esant, galima vargonais pritarti (žiūr. 1912 m. kovo 22 d. dekr.). „Tikro reikalo“ sąvokai paaiškinti įdomu tai, ką kardinolas—vikaras Respighi savo 1912 m. dėliai bažnytinės muzikos „Regolamento“ sako: „Advento ir Gavėnios šiokiomis dienomis ir sekmadieniais (išskiriant „Gaudėte“ ir Laetare“ sekmadienius) yra kiekvienas instrumentas uždraustas, net ir balsams pritarti. Tačiau galima diskretų vargonų arba fisharmonijos pritarimą pakęsti, jeigu jis vartojamas tik balsams paremti, bet tiktai grigališkajam choralui ir esant tikram reikalui, kurį konstatuoti mes sau pasilaikome. Didžiosios savaitės paskutinėmis trimis dienomis yra uždrausta liturginėse funkcijose koks nors instrumentas vartoti, nors ir tiktai balsams pritarti“. (Revue du chant greg. Grenoble XX — 1911/12. 153).

Visada betgi lieka uždraustas pritarimas lekcijų giedojimui pamaldose už mirusius, pasijos giedojimams, trijų paskutinių Didžiosios savaitės dienų aušrinei ir kunigo altoriaus giedojimams pav. prefacijai, Pater noster ir t. t. (D. a. 4243 ad 5).

Fisharmonija nesudaro išimties, ir jai taikomi visi įsakymai, kurie skirti vargonams. Jeigu uždrausta vargonų muzika, tai ir fisharmonija turi tylėti. Griežtai draudžiama fisharmonija arba kokie nors stygų instrumentai Didžiosios Savaitės trimis paskutiniomis dienomis lamentacijoms, responsorijoms ir psalmui „Miserere“ pritarti (žiūr. D. a 4111; 4156 ad 2; 1904 m. sausio 8 d. dec. Urbis et Orbis (4131).

Paprotys per ištisus metus be atodairos vargonais groti visai panaikino skirtumą tarp bažnytinių laikų. O kaip tik šio skirtumo aikštėn kėlimas yra bažnytinio vargonų draudimo tikslas, nes jųjų tylėjimas visai atitinka Advento arba Gavėnios nuotaiką ir pamaldas už mirusius. Jeigu būtų negalima šiuo atžvilgiu visai išlaikyti Bažnyčios įsakymų, tai reikia apseiti pasinaudojant minėtais palengvinimais. O tai vis tik galima.

Beethovenui 250
Traviata