Kūryba vakaruose

Šitas pranešimas skirtas beveik vien tik produkcinei kūrybai.

Moderniosios muzikos draugijos surengtame Prahoj koncerte jaunas, bet pirmaeilis ir puikiai susigrojęs kamerinis ansamblis Cesky Nonet davė vien naujus veikalus. Iš jų J. B. Foersterio Nonetas tik vargino. Gerai pažįstami sąskambiai, gerai pažįstama forma, blogai dar proporcionuota ir ištęsta. — Trumpas M. Ponco Nonetas dėl savo sąmojingumo iš pradžių patraukia. Bet jis nėra nei skambesiu vieningas, nei forma ir stilių konsekventiškai sukonstruuotas. Poncui iš tikrųjų būtų jau laikas parodyti, kad jis gali koncentruotai dirbti ir nauja kurti, nes kitaip gaila jo talento.—Bet J. Kačinsko Nonetas nustebino tik iš maloniosios pusės. Čia pasirodė autorius, turintis savo dydį, suradęs savo platformą ir kuriantis sąmoningai. Beethoveniškai didingai veikia pirmosios dalies skambesiai, įdomūs ritmai antrosios dalies, ir jauna gyvybe dvelkia trečioji dalis. Konstrukcija ir forma rodo originalumą, kūrybinę valią ir tikrą formos ir stiliaus numanymą. Finalinės dalies nonetui dar trūksta. Šis nonetas priklausys prie geriausių naujosios kamerinės muzikos veikalų. — J. Mandičo noneto dalis domino tik dėl tų slaptų lūkesčių, kuriuos šis tikrai talentingas autorius kelia. Bet ir šį kartą jie dar neišsipildė. Tas jo veikalas yra neblogas darbas, bet daugiau nieko. — A. Haba abiejuose nonetuose, septynių ir dvylikos tonų sistemose, apsireiškia neribotu visų tonsistemių valdytoju. Čia iš naujo netematinis stilius iškyla kaip žmogiškasai stilius, kaip vienintelis galimumas kiekvienoj tonsistemėj sukurti laisvajai žmogaus dvasiai atitinkamą muziką. Ir Haba apsireiškia šiuose veikaluose taip pat gyvu, temperamentingu, laisvu žmogų. Žinoma, reikia mokėti materiją ir naujaip formuoti. Įdomus šituo atžvilgiu diatoninis nonetas, kur vartojamas Novako iškeltas, bet jo niekad nevartotas principas. Būtent, frigiškajai gamai iš E pridedami iš eilės visi kryželiai ir bemoliai. Taip gaunama daug naujų skalių, kurios neatitinka nei senųjų bažnytinių gamų, nei majorinių ir minorinių skalių. Vartodamas penkių ir septynių tonų sąskambius iš visų laipsnių, taip pat ir plačiojoj harmonijoj (be to, vartodamas naujas skales), Haba gauna ypatingus, visai naujus sąskambius. Jo septynių tonų nonetą dėl jo moduliacijos galima būtų beveik pavadinti temperuotu fortepijonu viename veikale (jis moduliuoja, kaip Bachas, per visus kryželius ir bemolius).

Čekų Filharmonijoj iš naujų veikalų Scheidleris davė Karolio Habos Suitą iš operos „Janošik“, Weinbergerio „Passacaglia“ dideliam orkestrui su vargonais, dvi J. Mandičo dainas mezzosopranui su orkestru, Mjaskowskio IV simfoniją; K. B. Jirakas dirigavo V. Petrželkos „Namornik Mikulaš“, kantatą simfoniniam orkestrui, džazo orkestrui, vargonams, mišriam chorui, solo ir rečitatoriui; Malko vėl dirigavo Suko „Asrael“, Talichas pastatė su Ondričeko kvartetu Schulhofo koncertą styginiam kvartetui ir pučiamųjų orkestrui.

Karolio Habos Suita „Janošik“ yra labai vykusiai sudaryta iš operos uvertiūrų ir kitų jos vietų. Tikrai spręsti apie šią muziką bus .galima, kai bus visa opera pastatyta. Matyti tik K. Habos garsų sfera — nėra tai grynai dvylikatonė, bet daugeliu atžvilgiu nauja. Matyti konstrukcijos tikslingumas ir formos nusaikojimas.

Weinbergeris, atmetus jo vizualinį sceninį poveikį, pasirodo tikroj savo išvaizdoj kaip koks piratas, kuris šį kartą vietoj čekų liaudies muzikos, kaip „Sranda dudak“ veikale, apiplėšia Richardą Wagnerį galingais vargonų garsais, varpų gaudesiais ir maištingumu (kramola).

Apie Mandičo dainas tenka tą patį pasakyti, kaip anksčiau: laukiame. — Mjaskowskio IV-joj simfonijoj nematyti nei „revoliucionieriško“, nei „karo gėlos draskomo“ autoriaus, kaip programoj žadėta. Tai yra tik įprastuoju receptu drąsiai apdirbta ištęsta keturių dalių forma.

Petrželkos kantata palieka tik blogo skonio pajutimą. Su dideliu aparatu ir blogiausio skonio programinės muzikos priemonėmis čia švelniam Wolkerio tekstui sufabrikuota muzika, kuri nei melodiškai, nei forma neduoda jokios originalios, juo labiau naujos, dvasios. Juo labiau skaudus to veikalo paviršinis „nacionalinis“ pasisekimas visiems tiems, kurie čekų tautai geidžia ir mato kitų, tikrai ne blogesnių tautiškų menininkų.

Čia kaip tik Malko su Suko „Asrael“ vėl kartą parodė ne tik Suko vertę čekų muzikai, bet ir jo vietą visoj muzikos raidoj, Novako, Ostrčrlio, Janačeko, Bartoko, Szymanowskio, Schonbergo generacijoj, perėjime iš diatonikos į chromatiką, kovoj už laisvesnę formą.

Schulhofo koncertas styginiam kvartetui su pučiamųjų orkestru iš nauja patvirtina anksčiau pasakytą sprendimą: sąmojinga, bet negilu. Jo komponavimo būdas virto manera, kurią jis labai sąmojingai ir rafinuotai valdo, bet niekur neišeina iš savo aklos gatvelės. Schulhoffui linkėtina, kad jis iš kitos pusės pamėgintų. Tik taip jis galėtų apsisaugoti nuo sustingusio akademiškumo (vis tiek, ar tai būtų virtuozų, ar džazo akademija).

Čekų Filharmonijos jugoslavų koncerte Stupka dirigavo be kitų, mažos vertės, veikalų Sl. Osterco uvertiūrą. Jos stilius tarp Bacho ir moderniosios muzikos, bet kai kuriose vietose rodo senąjį autoriaus talentingumą. — Orkestro Sąjunga davė J. Šulco diriguojamą O. Jeremiaš II-ją simfoniją, o tą patį vakarą K. Ančerlis, talentingiausias jaunųjų čekų dirigentų, dirigavo Radio Žurnalo naujosios muzikos vakarą Jeremiaš Bretina dainas mezzosopranui su orkestru — tai rimti ir stiprios asmenybės kūriniai. — Kartu programoj buvo Schonbergo varijacijos orkestrui, op. 31, kurios Prahoj dar niekad nebuvo girdėtos. Prahos muzikos gyvenimui tai buvo įvykis. Ir pagaliau teko pamatyti, kad tai ne vien geniali popierio muzika ir konsekventiškas dvylikos tonų sistemos, sekundų, kvartų ir septimų sąmonės įgyvendinimas, bet taip pat, kad iš jos jaučiamas didelis temperamentas ir jausmas (nors ir svetimas).

Radio Žurnalo orkestras ir K. Ančerlis sunkiomis aplinkybėmis ir labai maža repeticijų padarę nuveikė tikrai didelį žygį.

Tą patį vakarą, kai ponia Herlinger dainavo senuosius kompozitorius ir įvairiausias liaudies dainas, G. Szell su Vokiečių Filharmonija davė Vl. Voglio „Rythmica ostinata“. Nei ostinatos ritmas originalus, nei abi temos — „viena tema ir kita labiau rusiška“ — gyvai konstruuotos. Geras instrumentavimas ir truputis sąmojaus dar toli gražu nesudaro muzikos, juo labiau revoliucionieriškos, ir baisi šmėkla virsta plačiai besišypsančia lėle.

Ketvirtajame Radio Žurnalo dabartinės muzikos koncerte A. Casella dirigavo moderniųjų italų muziką: Respighi, Malipiero ir Casellos. Viršun iš įprasto romaniško diatoniško lygmens iškyla tik Malipiero. Vis labiau tenka įsitikrinti, kad prancūzai ir italai muzikai nebeturi ko duoti ir muzikos raidoj sudaro konservatyvųjį elementą. Kelias aiškiai veda per vidurinę Europą į rytus, nuo romanų per germanus į slavus, per chromatiką į bichromatiką, nuo tematikos į atematiką.

Operoj be Szymanowskio „Karaliaus Rogero“ pirmojo pastatymo Tautos Teatre (Narodni Divadlo) nieko nauja nebuvo. Bet ir ši opera repertuare neišsilaiko, nors tai svarbus veikalas ir svarbaus kompozitoriaus. Neįtikina įkalbinėjimas, kad medžiaga neaktuali, nes inscenizavimas puikus, patraukiantis akis. Čia tik iš nauja iškyla dabartinės publikos ignorancija rimtajam mene, kuris ne vien poilsiui skirtas, bet reikalauja ir publikos dvasinės veiklos. Nepasijudina ir vokiečių opera, kuri turi puikų ir darbingą ansamblį, iš kurios laukta ir „aktualių“ meno žygių.

Filmo muzikoj viešpatauja šlagerių šlamštas. Retai tenka ir geresnį šlagerį girdėti. Ko geresnio girdėti filme „Pono O. F. Lagaminai“ davė vilties K. Rathauso vardas, bet ir čia nieko nebėra to, kas buvo filme „Karenina“.

Kas dar iš dalies muzikos srities priklauso, paminėtini trys šokių spektakliai: indų grupės Ūdaj — Shau Kar, šokėjų grupės Hellerau ir vienas Eurythmie spektaklis. Išgarsintas Indijos amžinasai paslaptingumas, senoviškumas jau per daug pozicijų yra atidavęs Europos kultūrai, ne—civilizacijai. — Hellerau rodo mišinį gimnastikos,   naujojo daiktiškumo ir klasiškojo baleto ir jokio šiltesnio įspūdžio nepalieka. Eurythmijoj matyti sąmoningas ritmo, melodijos, harmonijos, dinamikos ir žodžių turinio perkėlimas į kūno judesius.

Referentas tikisi netrukus vėl duoti turiningą ir, kas svarbiausia, iš dalies pazityvų pranešimą — kylančios vakarų muzikos kultūros raidos labui.