Tiesos kelio beieškant
Muzika yra ypatingas sielos spinduliavimas ar virpėjimas, neapčiuopiamas žmogaus gyvybės veržimasis, kuris pasireiškia kai kurių kūno dalių ir atitinkamų įrankių pagalba. — Kada tylų vasaros vakarą regėtojas stebi ežero paviršių, jį sudomina beiššokstą iš vandens slėpiningi burbulėliai. Jie veikia, užtvindo aplinką nesuvaikomais garsais, besiskverbiančiais į stebėtojo sielą, žadinančiais gilintis į gamtos užuomazgas, ieškoti tiesos pradų. Ir emocinis sielos veržimasis duoda sąmonei begalinius skaičius garsų, kuriuos kūrėjas sukoordinuoja į formas ir sukuria muzikos veikalą.
Sukurto muzikos veikalo realizuotoją vadiname kūrinio išpildytoju, reprodukuotoju. Kūrėjas kompozitorius ir kūrėjas reprodukuotojas per kūrybą siekia aukščiausio tikslo — susilieti su visos gyvybės šaltiniu, sudaryti savimi universumo kompozicijos dalelę ir rasti savo dangų.
Ne visi kūrėjai siekia kūryboje tikslo tuo pačiu keliu. Dauguma jų, ypač iš reprodukuotojų tarpo, randa savo dangų, eidami kitu keliu, kurį būtų galima palygint su nusižudymu. Kaip tai reikia suprasti?
Kiekvienas veiksmas, vis tiek kurios srities jis būtų, ligi jis tampa realybė, reikalingas pirmiau tūlų psichinių procesų, apsvarstymo. Analizuokim fortepijoninio kūrinio reprodukuotojo darbą. Gamta siūlo jam begalybę judesių, kuriais pasinaudodamas jis gali išreikšti kūrėjo intenciją. Vieni reprodukuotojai, vidaus balso vedami, pradeda darbą nuo savęs. Ieškodami savy kūrėjo pergyvenimo dalelės, artinasi jie prie pažinimo to, ko jie iš karto nesupranta. Pajutę savy sargyboj stovinčią kūrėjo genijaus dvasią su prakeikimo dekretu, jei nedatrauktų tiesą išreiškiančios stygos, ir pažinę fortepijoninio grojimo technikos įstatymą, kuris siūlo tiek judesių pritaikyti, kiek veikalas reikalauja, ir griežtai draudžia nereikalingus judesius vartoti (nes viskas yra proporcijų proporcija), eina jie prie darbo atsargiai, bet su griežčiausiu pasiryžimu. Gvildenimo ir svarstymo kovoj nenustoja jie budėti tol, ligi jų asmenybę paliečia netikėtas vidinis suvirpėjimas, kuris neapsakomu džiaugsmu apsireiškia. Tas dvasinis apsireiškimas tampa jų gyvenimo tikslas, kiekviename savo darbo prisilietime jie trokšta šito fibrų suvirpėjimo.
Kiti reprodukuotojai pasitenkina tuo, kas iš sena yra nustatyta. Eina jie per gyvenimą išmintais takais ir darbe siekia savo tikslo vien kartojimu, neįnešdami nieko sava. Šita menininkų kategorija patenkina tik save ir savo tipo klausytojus. Jų darbas miršta, neprisilietęs žaibo ugnies, miršta anksčiau, negu tiesa reikalauja. Tos kategorijos menininkai nupelno sau dangų, į kurį pirmieji nenori ir negali patekti.
Žmonės, prasimušę pro sustingimo kevalą ir pajutę savy prisikėlimo liepsną, pradeda žvalgytis, abejoti dėl savo nusistatymų, į savo praeities darbą žiūri kaip į nusikaltimą. Pradeda svarstyti, šaukti sąmyšio perpildyta krūtine, ieškodami visa savo asmenybe amžinos tiesos kerų, visos gyvybės pradžios šaltinio. Tiesos keliu žengiant į priekį, išnyksta daug prietarų. Nebejuntamos sąvokos: greit, lėtai, garsiai, tyliai; sunkiai, lengvai ir t.t. Lieka gyvenimas kūryba, lieka Tiesa.