Keletas pastabų dėl liaudies muzikos
Liaudies muzika buvo visuomet paprastesnė muzikos forma; buvo tai melodijos, vartojamos paprastesnių žmonių, dainuojant, niūniuojant ar švilpiant. Tuo tarpu „mokyta“ muzika buvo prieinama, ypač anksty¬vesniais laikais, tik nedidelei mažumai. Kiekvienas kraštas turėjo tam tikrą kiekį melodijų, kurių pobūdis ir skaičius keitėsi tik labai palengva. Daugumas naujų melodijų ateina j liaudį iš miestų ar iš aukštesnių luomų; tačiau tai esti ne visos. Gabesni žmonės provincijoje pa¬mėgdžiojo „aukštųjų“ luomų muziką arba kūrė savas gaidas; kurdami, perdirbdami, reprodukuodami, jie įnešdavo savo būdo bruožų į šias melodijas.
Net tas, kas laiko muziką universaline garsų kalba, negali paneigti tam tikro temperamento skirtumų tarp įvairių tautų. Šis skirtumas pa¬sireiškia taip pat liaudies melodijų parinkime ir atlikime. Vengrų muzika blaškosi tarp laukinio užsimojimo ir juodos melancholijos; ispanų muzika turi kažkokį išdidų ugningumą; mes visi pažįstam jaukią Vie¬nos nuotaiką ir t. t. Šiaurės muzika yra labiau susivaldanti, vengianti kraštutinumų; ji nėra perdaug aistringa, bet užtat ji turi turtingą skalų vidutiniškų nuotaikų. Jos melodijos yra tauriai švelnios, kartais pagaunančiai laukinės, saulėtos, gracingos; vyriškai tvirtos. Visa, kas buvo patirta iš kaimo smuikininkų pobūviuose, suieškota tolimose provin¬cijose ar surasta senose muzikos nuorašų rankraščiuose, galėtų būti palyginta su rūda, iš kurios kartais pavyksta išskirti nedidelį procentą brangaus, net reto, kai kada specifiškai šiaurietiško metalo.
Savo geriausiuose pavyzdžiuose šios melodijos išreiškia kilnius, svei¬kus ir charakteringus jausmus, kurių nerasime šių dienų populiariojoje muzikoje. Šios melodijos todėl yra vertos, kad jas studijuotume ir saugotume; ypač tai svarbu mūsų laikais, kai stiprios jėgos veikia nutautinančiai ir decivilizuojančiai.
Daugelis šių laikų jaunų žmonių patrauko pečiais, užgirdą ką nors provinciališko ar „kaimietiškas“ melodijas, nedarydamt išimties ir savo šaliai. Bet tuo pačiu laiku jie triukšmingai reiškia savo piitarimą, jei girdi ispanų ar vengrų „kaimietiškas“ gaidas, kurias jau pagroja žymus muzikas.
Ar nebus tik taip todėl, kad ispanų ar vengrų kaimiečiai gyvena taip toli, kad jų negalime matyti. Kai kurie žmonės paneigia gimtąsias liaudies melodijas, sakydami, kad jos yra labai senos, tuo tarpu jie užmiršta, kad ątitinkamos kitų šalių melodijos yra taipgi senos. Suprantama, kad ne kiekvienas senas daiktas yra saugotinas; bet, antra vertus, neprotinga atmesti melodiją tik todėl, kad ji yra sena.
Po viso šimtmečio darbo švedų baladės susilaukė pripažinimo ir pa¬garbos. Melodijos be žodžių tuo tarpu vis dar laukia laiko, kad jomis susižavėtų platesni tautos sluoksniai. Šios melodijos kalba ne tik mūsų ausims, bet ir širdims ir j protui. Iš antros pusės, jos skatina mus reikalauti daugiau grožio ir šviežumo iš kasdienės muzikos. Mes turime pareigą prieš mūsų protėvius saugoti nuo išnykimo jų kilniausią mu¬ziką; be to, jei ypač tautiškos įvairių kraštų melodijos išnyktų, tai ir labiau išsivysčiusi nacionalinio pobūdžio muzika (choriniai veikalai, simfonijos, operos, ir t. t.) netektų savo saito su plačiomis masėmis.