Keletas žodžių apie opiuosius mūsų muzikos reikalus

1940 Nr. 3, Viktoras Žadeika

Atgavus nepriklausomybę, pradėta rūpintis ir savąja, tautine, kultūra. Pradėjus organizuoti kultūrini gyvenimą, susirūpinta ir muzika, ypač, kad silpniau už kitas meno šakas buvo pasireiškusi, o labiausiai silpnoje padėtyje buvo specialus muzikos mokymas.

Muzikos reikšmę ateičiai gerai suprato mūsų muzikos patriarchas J. Naujalis. Jis, vienintelis anąmet prityręs pedagogas, ėmėsi organi­zuoti (1918 m.) Kaune muzikos mokyklą. Vėliau tą darbą parėmė ir vyriausybė ir pagaliau paėmė savo žinion.

Šiandien, po dviejų dešimtų metų muzikos mokyklos darbo toje sri­tyje, jau daug nuveikta ir paruošta visa eilė kvalifikuotų muzikų (pedagogų, solistų, instrumentistų, vargonininkų). Įvertinant muzikos mokymo darbą, negalima betgi nutylėti stokos planingumo, to planingumo, kuris turėtų labiau taikytis prie gyvenimo reikalavimų, nes neiš­mintinga verstis atsitiktinumais, kai reikia turėti planą ateičiai, kuris patenkintų mūsų muzikos kultūros siekius. Deja, tokio racionalaus planingumo muzikinės pedagogikos veikloje dar nematyti.

Todėl turi būti iškeltas klausimas, kurių sričių muzikos darbininkai mums reikalingiausi. Muzikos mokymo darbas pagal tam tikrą sudarytiną planą mūsų krašto muzikos kultūros ugdymui būtų žymiai naudingesnis. Tą darbą reikia pradėti kuo greičiau. Po dvidešimties metų mes dar pastebime, kad vienos kitos srities muziko specialisto trūksta, tuo tarpu kai kitose srityse specialistų yra apsčiai. Taip yra dėl to, kad per maža domėtasi gyvenimo reikalavimais.

Šiandien mums dar trūksta vargonininkų, muzikos mokytojų (bendrojo lavinimo mokyklose), kapelmeisterių, pučiamųjų instrumentų orkestrantų, ypač kariniuose orkestruose. Be to, silpnoki yra ir mūsų simfoninių orkestrų muzikantai, neišskiriant nė styginių.

VARGONININKAI

Šiandien pas mus vargonininkų klausimas dar neišspręstas. Didesnė dalis vargonininkų yra savamoksliai. Tai praeities palikimas, kada iš vargonininko nebuvo reikalaujama rimtesnio išsilavinimo.

Be to, jie tebekenčia materialinj skurdą ir moralinę skriaudą, nes dar ir šiandien mažesnėse parapijose vargonininkas be tiesioginių pareigų turi dar ir įvairių papildomų pareigų.

Taip pat daugelis bažnyčių neturi kiek tinkamesnių vargonų, be kurių, žinoma, nėra įmanomas bet koks žmoniškesnis muzikos darbas. Esant tokiai padėčiai, didesnė dalis konservatorijos auklėtinių vargonininkų dirba kitą darbą. Vadinas, dėl stokos kvalifikuotų vargonininkų pir­miausia nukenčia gražusis bažnytinis giedojimas. Neginčytina nauda iš mokyto vargonininko ir šiaip muzikos kultūrai, ypač mažesniuose bažnytkaimiuose, kur jo laukia platūs apleistos muzikos dirvonai.

Šis reikalas tvarkytinas tokiu būdu, kad didesnėse parapijose turėtų būti baigę konservatoriją, išsilavinę vargonininkai. Mažesniųjų bažnyt­kaimių vargonininkais taip pat reiktų susirūpinti ir reiktų ieškoti būdų jiems padėti. Be abejo, šiek tiek padeda jiems rengiami vasariniai kursai, tačiau jie per trumpi ir negali duoti daugiau žinių, o ypač prak­tinio mokslo. Todėl būtų gera įsteigus vargonininkų mokyklą su tam tikra bent ketverių metų programa.

Taip būtų pradėta racionaliai spręsti vargonininkų išsilavinimo klau­simas, po kurio, be abejo, iškiltų ir materialinės jų padėties išsprendimo klausimas.

Iniciatyvos čia turėtų parodyti mūsų dvasininkai, kuriems, rodos, rūpi bažnytinės muzikos kėlimas. Be abejonės, vargonininkų išmokslinimo reikale į pagalbą su parama ateitų ir valdžia.

MUZIKOS MOKYTOJAI

Muzikos mokytojų bendrojo lavinimo mokykloms trūksta dar ir šian­dien. Taip pat yra žinoma, kad nemaža yra ir tokių muzikos moky­tojų, kurie neturi tinkamo išsilavinimo, ir kad tą darbą dirba tik todėl, kad nėra geresnių, kurie juos pakeistų. Šia pačia proga reikia pripažinti, kad ne visai tinkamai tvarkomi reikalai ir šioje srityje. Juk dar neseniai buvo ieškomi žmonės, sugebą dėstyti ir muziką ir sportą. Nors taip daroma tikriausiai materialiniais motyvais, bet vienas tų dalykų tuo būdu vis tiek labai skriaudžiamas.

Taip pat reiktų sustiprinti muzikos mokymą mokytojų seminarijose. Juk kai kuriuose kraštuose be muzikos teorijos kiekvienas seminaris­tas turi išmokti pakenčiamai pagroti smuiku arba fortepijonu. Moky­tojai, prasilavinu muzikoje, galėtų daug nuveikti, padėdami kelti mu­zikos kultūrą nuo pradžios mokyklos. Taigi, norint turėti tinkamą muzikos mokymą bendrojo lavinimo mokyklose, reikia turėti pakan­kamai kvalifikuotų muzikos mokytojų. Deja, šiandien jų dar per maža.

KAPELMEISTERIAI IR KARO ORKESTRA

Kapelmeisterių klausimas taip pat opus. Vieną kitą karo orkestrą veda ne visai tinkamai pasirengę tam darbui asmens, todėl karo orkestruose pastebime mėgėjiškumą. Taip yra todėl, kad dar nėra reikalingo skaičiaus kvalifikuotų kapelmeisterių.

Lietuvos karo orkestrus turi vesti kvalifikuoti kapelmeisteriai, ypač kad karo orkestro uždaviniai daug platesni, negu kaip kam atrodo Žinoma, kapelmeisteris pirmiausia patenkina kariuomenės reikalus Tačiau neturi apsiriboti maršų repertuaru, nes kultūrinė veikla reika­lauja iš jo ir lengvesnių koncertinių populiaraus repertuaro veikalų, kurių jis turi pagroti savo pulkui, o tam tikru laiku ir platesnei visuo­menei, ypač vasaros metu. Kapelmeisterio pareiga būtų ir chorų kū­rimas kariuomenėje.

Aišku, reikia turėti ir išsilavinusių orkestro dalyvių, be kurių sukurti ką nors tobulesnio neįmanoma. Karo orkestrams kaip tik trūksta išla­vintų orkestrantų.

Todėl galima pagalvoti apie steigimą muzikos mokyklos-internato, kur būtų lavinami ir auklėjami muzikai karo orkestrams. Šiuo metu šiam reikalui turėtų plačiai atverti duris ir konservatorija, o jį labiausiai remti turėtų karinė vyresnybė. Mokslą čia reikėtų duoti dovanai, ir mokiniams iš provincijos turėtų būti duodama medžiaginė parama.

SIMFONINIAI ORKESTRAI

Šiandien turime du simfoninius orkestrus: valstybės teatro ir radiofono. Be to, neseniai suorganizuotas Vilniaus savivaldybės orkestras. Kalbė­dami bendrai, turime pripažinti, kad mūsų simfoniniai orkestrai nėra labai tobuli.

Valstybinio teatro orkestre dar ir šiandien matome dirban­čių svetimšalių, nors atrodo, kad per dvidešimt metų buvo galima savų paruošti. Kaip dar kuriantis operai keletas menkų orkestrantų čia pateko, taip ir pasiliko. Tiesa, jie įsigijo praktikos, bet ko verta praktika be reikalingos technikos, kurios jie nebuvo įsigiję ir neįsigi­jo. Be abejonės, po tiekos metų darbo juos teks atleisti į pensiją. Orkestrantų pakeisti jiems turės paruošti konservatorija.

Radiofono orkestrui branduolį davė konservatorijos auklėti­niai. Ilgainiui jis buvo padidintas. Tačiau dalis jo orkestrantų nėra baigusi konservatorijos. Mokslo nebaigę mokiniai, patekę į radiofoną, kur jie turi pastovias vietas ir algas, pradėjo laikyti save kvalifikuo­tais muzikais ir dalis jų nutraukė mokslą. Nebaigusieji konservatorijos priimti į radiofono orkestrą turėjo būti įpareigoti toliau eiti pradėtą mokslą. Bet tai, matyt, nerūpėjo nei jiems patiems, nei radiofono or­kestro vadovybei. Tie nebaigę mokslo orkestrantai turėtų žinoti bent tai, kad jie dirba tik tol, kol neateina už juos geresni instrumentistai.

Vilniaus savivaldybės orkestras. Dviem mūsų didmies­čiam, Vilniui ir Kaunui, dviejų simfoninių orkestrų, atrodo, turėtų pa­kakti. Valstybinio Teatro orkestras, turėdamas laiko (opera ne kas­dien rodoma), ypač suintensyvinus darbą, galėtų ir koncertuoti. Ra­diofono orkestras taip pat galėtų dažniau rodytis su viešais koncertais Kadangi teatro ir radiofono orkestrai mažai koncertuoja, tai Vilniaus savivaldybės simfoninis orkestras savo egzistenciją pateisina. Dar la­biau reikalingas jis bus vasaros metu rengti populiariems simfoniniams koncertams. Nė vieną vasarą mes neturėjom simfoninio orkestro, tuo tarpu kai mūsų kaimynai latviai turi po kelis simfoninius orkestrus.

Turėdami visą šitai galvoje, mes matome, kad bemaž visose muzikos srityse dar šiandien mums trūksta muzikos darbininkų. Jų parengti turi konservatorija ir kitos muzikos mokyklos.

Traviata