Petras Čaikovskis (Piotras Čaikovskis)

Šiais metais muzikinis pasaulis švenčia Petro Čaikovskio gimimo 100 metų sukaktį. Genialiojo rusų kompozitoriaus sukaktis iškilmingai mi­nima ne tiktai jo tėvynėje, bet ir kituose kraštuose, kur tiktai didysis karo siaubas neužgniaužia muzikos meno klestėjimo. Ypatingai gra­žiai Čaikovskio sukaktis buvo paminėta Lietuvoje. Eilė koncertų- akademijų Kaune ir Vilniuje, be to, stipriai paruošti Valstybės Teatro operos ir baleto spektakliai rodo mūsų didžiausias simpatijas įžymia­jam rusų kompozitoriui. Ir šio žurnalo skiltyse nors trumpa, bet nuo­širdžia mintimi pasekame Patetiškosios simfonijos autoriaus gyvenimą, darbus ir kūrybą.

Petras, Iljos sūnus, Čaikovskis, imė 1840 metais gegužės mėn. 7 dieną Votkinske prie Uralo. Tenai jis išgyveno pirmuosius 9 savo amžiaus metus. Jo tėvas buvo metalo gamyklos direktorius Votkinske. Čaikovskių šeima pasižymėjo gražiu sugyvenimu ir svetingumu. Tai nemažai turėjo įtakos įžymiojo kompozitoriaus ateičiai: jis buvo gerai išauklėtas ir išprusintas. 5 metų Petriuką pradėjo mokyti skaityti, o kiek vėliau ir fortepijonu skambinti. Jį mokė namuose prancūzė auklė Fanni Diurbach. Toliau berniukas mokėsi Teisių Mokykloje Pe­terburge, 1895 metais baigęs mokyklą, pradėjo valdininkauti Teisin­gumo Ministerijoj. Valdininko darbas Petro Čaikovskio netraukė, nors savo pareigas atlikdavo sąžiningai ir tinkamai. Jis pradeda vis daugiau domėtis muzika: komponuoja daineles, lengvus romansus. Dažnai mu­zikuoja aristokratų salonuose. Iki 1860 metų Čaikovskis lieka būdingu muzikos mėgėju. Jis iš vienos pusės pradeda apčiuopti savyje muzi­kos kūrybos gabumus, iš kitos pusės pamato visą savo kasdienio gy­venimo menkystę ir tuštumą, Tai žinome iš jo laiško, rašyto savo seseriai:

„Tu žinai, kad manyje slypi jėgos ir gabumai, bet aš sergu ta liga, kuri vadinasi neryžtingumas (oblomovščina), ir jeigu nenugalėsiu, tai tikriausiai pražūsiu“...

Bet Čaikovskį išgelbėjo laimingai susidėjusios aplinkybės. 1861 metais Čaikovskis įstojo į Antano Rubinšteino vedamas muzikos klases, kurios buvo įsikūrusios didžiosios kunigaikštytės Elenos, Povilo dukros, dvare. Iš muzikos klasių sekančiais metais išaugo Petrapilio Konservatorija. Jau prieš įstodamas į muzikos klases Čaikovskis buvo pradėjęs moky­tis muzikos teorijos privačiai. Apie tai rašo laiško prieraše seserei:

„Aš pradėjau mokytis generalbaso (muzikos teorijos skyrius), ir visai gerai sekasi. Kas žino, gal būt po trijų metų tu klausysies mano operų ir dainuosi mano arijas“. Ir tikrai, Čaikovskis muzikos studijų ėmėsi visomis savo jėgomis. Jis suprato, kad gyvenimo prasmė yra darbas. Ir jis dirbo nuoširdžiai ir ištvermingai. Peterburgo konservatorijos pro­fesoriai Mikalojus Zaremba ir Antanas Rubinšteinas suteikė Čaikovskiui rimtą teorinį išsiprusinimą. Abu profesoriai savo mokiniui perteikė Vakarų Europos muzikinę kultūrą. Nors studijų laikas buvo gana trum­pas, Čaikovskis savo nepaprastu darbštumu įgijo pilnutinį muzikos teorinį žinojimą. 1865 metais Čaikovskis baigė Petrapilio Konservato­riją. Išleidžiamam akte-koncerte buvo pirmą kartą atlikta Čaikovskio kantata Šilerio ode „[džiaugsmą“. Už kantatą Čaikovskis laimėjo kon­servatorijos premiją – sidarbo medalį. Čaikovskio muzikos studijų draugas Larošas, kuris vėliau buvo vienas geriausių kritikų ir mėg­davo visai atvirai pasakyti savo tiesos žodį, apie Čaikovskio kantatą šitaip rašė: Jūsų kantata yra pats didžiausias muzikinis įvykis po „Ju­ditos“. Bet šalia šių entuziastingų žodžių buvo ir kitokių atsiliepimų apie Čaikovskį. Vienas „Galingosios krūvelės“ dalyvis, Cezaris Kiuji, su pagieža atsiliepė apie Čaikovskį: „Konservatoriškasis kompozito­rius Čaikovskis visai silpnas. Tiesa, kad jo veikalas rašytas pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis: pagal užsakymą, nustatytu laiku, duota tema ir pasekant žinomomis formomis. Bet vis tiktai, jeigu jis turėtų gabumų, tai jie kur nors būtų sutrauką konservatorinius pančius“.

Šios nuomonės nenuoširdumas slypėjo „Galingosios krūvelės“ ir kon­servatorijos nuolatiniuose kivirčuose. Galingosios krūvelės nariai, kurie savamoksliškai siekė muzikos kūrybos viršūnių, nepripažino ir neno­rėjo pripažinti tikrais rusų muzikos kūrėjais įgijusių sistemingą muzikos teorinį išsilavinimą A. Rubinšteino ir kitų, taip pat ir jo mokyklą išė­jusių kompozitorių. Vėliau šiuos priešininkus sujungė pats gyvenimas. Iš „Galingosios krūvelės“ Rimskis-Korsakovas nuėjo profesoriauti į konservatoriją. Iš tos kovos rusų muzika nemažai laimėjo: buvo aiš­kiau nusakyti rusų tautinės muzikos keliai, be to, abi pusės stipriai dirbdamos išugdė didelių kūrybinių talentų, kurie sukūrė didelių ir labai vertingų veikalų.

Baigęs konservatoriją Čaikovskis buvo pakviestas N. Rubinšteino į Maskvos Konservatoriją dėstyti muzikos dalykų. Vienuoliką metų (1866–1877) Čaikovskis mokytojavo Maskvos Konservatorijoj. Nors pedagoginiam darbui ir nemažai laiko tekdavo skirti, Čaikovskis intensyviai dirbo ir kūrybos srityje, [žymiojo Antano Rubinšteino broliss Nikolajus Rubinšteinas, kuris buvo Maskvos Konservatorijos direkto­rius, tėviškai globojo Čaikovskį. Čaikovskis sistemingai kasdieną po 5–6 valandas skirdavo muzikos kūrybai. Jis nelaukdavo tinkamos nuotaikos arba įkvėpimo. Kūrybinės mintys niekuomet nefluodavo ramybės Čaikovskiui. Mintys viena kitą sekdavo. Čaikovskis imdavosi naują veikalą kurti vos baigęs pradėtąjį. „Dieve mano, koks trumpas gyvenimas“, skųsdavosi jisai. Kiek daug dar man reikia padaryti prieš tai, kol pajusiu, kad jau laikas nustoti. Kiek aš turiu planų!“ Nepaprastu savo įgudimu ir meistriškumu Čaikovskis pasiekdavo nepapra­sto kūrybinio įtempimo: simfoninė fantazija „Audra“ buvo parašyta per dešimtį dienų, o visa opera „Pikų Dama“ (eskizuose) – tiesa, jau gale kūrybinio gyvenimo – per keturiasdešimt keturias dienas. Maskvoje būdamas Čaikovskis sukūrė uvertiūras c-moll ir F-dur, simfo­nines poemas „Likimas“, „Romeo ir Julija“, „Audra“, „Frančeska da Rimini“, simfonijas pirmąją (Žiemos svajonės), antrąją ir trečiąją, ope­ras „Vaivada“, „Undinė“ (šių operų partitūros buvo paties kompozi­toriaus sunaikintos, bet pati muzika iš dalies buvo sunaudota kituose veikaluose), „Opričnikas“, „Kalvis Vakula“ (antroji šios operos redak­cija vadinasi „Kurpaitės“), baletą „Gulbių ežeras“, muziką Ostrovskio pavasariškai pasakai „Sniegenei“, tris stygų kvartetus, koncertą fortepijonui ir orkestrui b-moll, dainų, atskirų dalykų forte­pijonui ir kitko. Iš to laiko yra kilę ketvirtosios simfonijos ir operos „Eugenijus Onieginas“ eskizai. 1874 m. Čaikovskis pateikė Rusų Mu­zikos Draugijos suruoštam muzikos konkursui savo operą „Kalvį Vakulą“, kuri laimėjo dvi pirmąsias premijas. Tai plačiai nuaidėjo po visą Rusiją. Čaikovskio talentu niekas nebeabejojo.

1877 m. įvyko Čaikovskio gyvenime staigmena. Jis netikėtai vedė konservatorijos mokinę A. Miliukovą, su kuria labai greitai turėjo skir­tis. Šis šeimyninis nepasisekimas atsiliepė Čaikovskio kūrybai. Kurį laiką jis visai negalėjo nieko rašyti. Kelionė į Šveicariją jį vėl atgai­vino ir prikėlė kūrybos darbui. Konservatorijoj jau kuris laikas nebemokytojavo. Pragyvenimui lėšų gaudavo iš vienos mecenatės, didelės jo talento gerbėjos, Nadieždos Mekkos. Nuostabi tai buvo moteris, kuri, valdydama po vyro didelius turtus, rūpinosi tik savo šeima ir menu. Čaikovskio muzika ji ypatingai žavėjosi. Sužinojusi apie jo ne­lengvą materialinę padėtį, N. Mekka pasiūlė Čaikovskiui kasmetinę pensiją po 6.000 rublių. Čaikovskis dabar galėjo atsidėti vien tiktai kūrybai. Ilgus metus Čaikovskį ir Mekką siejo draugiški santykiai. Tikrai, tie santykiai buvo nuostabūs. Čaikovskis nei vieną kartą savo mecenatės nebuvo susitikęs ir su ja tiktai susirašinėdavo. Jų laiškuose atsispindi abiejų asmenybių gilus nusimanymas meno, literatūros ir muzikos klausimuose. Be to, juos rišo ir gilios simpatijos ryšiai. Vie­name laiške N. Mekk Čaikovskiui taip rašo: „Duokite man savo foto­grafiją. Jau aš turiu dvi, bet man norisi gauti iš Jūsų: man norisi Jūsų veide skaityti Jūsų įkvėpimą, jausmus, kas perkelia žmogų į jausmų pasaulį, naujų siekimų ir troškimų, kurių nei pats gyvenimas negali patenkinti... Jūs esate man artimas ir iš viso labai brangus žmogus... Aš laiminga, kad Jumyse taip gražiai jungiasi muzikas ir žmogus... Buvo laikas, kai aš labai norėjau susipažinti su Jumis: dabar gi, kuo labiau aš Jumis susižaviu, tuo labiau bijausi pažinties su Jumis, man rodosi, kad aš negalėčiau nei prabilti į Jus“.

Čaikovskis taip pat suprato N. Mekkos mintis. Viename laiške jis rašė: „Ma­nęs nei kiek nestebina, kad pamilus mano muziką, Jūs nesiekiate pažinties su tos muzikos autorium... Jūs visai teisi. Aš jaučiu, kad arčiau pažindami mane, Jūs nerastumėt manyje tos pilnutinės harmonijos tarp muziko ir žmogaus, apie kurią svajojat“. Draugystė su N. Mekka Čaikovskiui papildė gyvenimo tuštumą, kuri buvo susidariusi taip staigiai netekus žmonos. Čaikovskis N. Mekką tikrai pamilo. Tai atsispindi tolimes­niuose Čaikovskio laiškuose: „Kada aš rašau, ir ypačiai tose vietose, kurios man liete liejasi iš gyvojo šaltinio, sušildyto įkvėpimo jausmu, visuomet mintimis kreipiuosi į Jus“. Ketvirtąją simfoniją Čaikovskis dedikavo „geriausiam savo draugui“. Tas draugas buvo ne kas kitas, kaip N. Mekk. Čaikovskis rašė: „Tegu ši muzika, mintimis artimai sujungta su Jumis, pasako Jums, kad aš Jus myliu visomis savo sie­los jėgomis, mano geriausias ir nepalyginamas drauge“.

Ši nepaprasta meilė siejo Čaikovskį ir N. Mekką tryliką metų. Nutrūko ji pirmiausia iš pačios N. Mekk pusės, nes ji, pasunkėjus sąlygoms, nebegalėjo Čaikovskio šelpti. Bet jau nebuvo reikalo materialiai Čaikovskio remti. Jis patsai iš savo veikalų atlyginimo galėjo puikiai pragyventi. Jis turėda­vo per metus šių pajamų iki 20.000 rublių. Su N. Mekka gražių santykių jis ilgėjosi, ir tai žinome iš jo laiško, rašyto Pachulskiui 1891 m. bir­želio mėn. 6 dieną: „Visai teisybė, kad Nadiežda Filaretovna serga, silpna, nerviškai pakrikusi ir man rašyti, kaip anksčiau, nebegali. Aš ir nenorėčiau nei už ką pasauly, kad ji dėl manęs kentėtų. Man skau­du, liūdna ir, pasakysiu atvirai, įžeidžia, ne tai, kad man nerašo, bet tai, kad ji visai nebesidomi manimi“.

Kartu su aukščiau minėta ketvirtąja simfonija Čaikovskis kūrė operą „Eugenijus Onieginas“. Jis ją baigė rašyti anksčiau, negu simfoniją. Opera buvo pastatyta Hamburge diriguojant G. Mahleriui. Toliau Čaikovskis rašė eilę solo dainų, fortepijono dalykų („Metų laikai“ ir „Vaikų Albumas“). 1878 m. parašė jžymųjį smuiko koncertą ir violončelei variacijas rokoko tema.

1881 m. Rubinšteino atminčiai parašė trio a-moll fortepijonui, smuikui ir violončelei. 1888 m.–antrasis fortepijono koncertas su orkestru, toliaus simfoninio orkestro veikalas Italų kapričijo, Serenada stygų orkestrui, trys suitos, operos „Orleano Mergelė“ (1879) ir „Mazepa“ (1884).

Nuo 1877 iki 1885 m. Čaikovskio gyvenimas eina ne vienoje vieloje. Jis keliauja iš vienos vietos j kitą. Lankosi ir užsienyje. Bet visur jis randa laiko kūrybai. 1880 metais jis pastoviai apsigyvena Klino mie­ste, Maskvos apygardoje. Čaikovskis šalia kūrybos pradeda domėtis ir muzikos gyvenimu. Jis išrenkamas Rusų Muzikos Draugijos direk­toriumi, jis domisi Maskvos Konservatorija; diriguoja koncertus. Diri­gento našta Čaikovskiui buvo nelengva. Jis ypatingai jaudindavosi prieš kiekvieną koncertą. Tai jusdavo ne tiktai orkestras, bet ir pu­blika. Bet dalyvavimas koncertuose teikė kompozitoriui vis didesnio populiarumo. Čaikovskis dirigavo ne tiktai Rusijos miestuose, bet ir svetur: Berlyne, Leipcige (Gevandhause), Hamburge, Vienoje, Pragoję, Paryžiuje, Londone ir kituose miestuose. 1891 m. Čaikovskis koncer­tavo Amerikos Jungtinėse Valstybėse. Jo koncertai New-Yorke ir Fi­ladelfijoj susilaukė didžiausio pesisekimo. 1893 m. Čaikovskis buvo išrinktas Kembridžo universiteto garbės daktaru. Tuo pat metų buvo pagerbti ir kiti Europos įžymieji kompozitoriai: Saint-Saensas, Boito, Bruchas ir Griegas.

Paskutiniame ČHkovskio kūrybos periode, kuris apima laiką nuo 1885 iki 1893 metų, buvo parašyti didžiausio pasisekimo susilaukusios sim­fonijos penktoji ir šeštoji. Šių simfonių monumentalumas prilygsta Beethoveno simfonijoms. Čia priklauso ir programinė simfonija „Man­fredas“. Tuo laiku buvo sukurtos operos „Burtininkė“, „Jolanta“ ir viena stipriausių dramatinių operų „Pikų Dama“, pagal Puškino apysaką, baletai „Mieganti Gražuolė“ ir „Spraktukas“ (pagal Hofmano noveles), eilė romansų ir trečiasis fortepijono koncertas.

Čaikovskis savo šeštąją simfoniją kūrė paskutiniosiomis savo gyve­nimo dienomis. Simfonija buvo parašyta 1893 m. rugpjūčio mėn. 15 d. Ji buvo pirmą kartą grota pačiam autoriui diriguojant, spalių mėn. 16 d. Tai buvo paskutinis kompozitoriaus estradoje pasirodymas. Po šešių dienų, 1893 m. spalių mėn. naktį iš 24 į 25 dieną, Petras Čaikovskis mirė.

Petro Čaikovskio kūryba pasižymi nepaprastu įvairumu. Tai yra tik­ras muzikos titanas, kuris rašė visomis muzikos formomis, nuo smulkiausių iki didžiausių. Jo temų pasirinkimas savo simfoninėms poemoms liudija apie jo aukštą meninį skonį ir gilų žmoniškumą. Jo operos pasižymi gyva ir dramatiška muzika. Jis nelabai mėgo istorines operas rašyti. Buities operos buvo svarbiausias jo pomėgis. „Eugeni­jus Oneginas“ ir „Pikų Dama“ tai geriausiai liudija. Kokios stiprios dramiškos įtampos Čaikovskis pasiekia pastarojoj operoj paskutiniuo­siuose veiksmuose! Kaip stipriai muzikaliai pavaizduotas tos operos svarbiausias herojus Germanas ir jo aistros! O kiek širdies Čaikovskis įdėjo kurdamas savo operą „Eugenijų Onieginą“. „Žodžiu“, rašė vie­name laiške Čaikovskis, „ji (Eugenijus Onieginas) parašyta nuoširdžiau ir į tą nuoširdumą aš sudedu visas savo viltis“.

Baleto muzikoje Čaikovskis tikras šios srities atgaivintojas. Stip­rios išraiškos jis pasiekė savo sukurtose simfoninėse poemose. Kaip simfonistas jis pasiekė aukščiausių viršūnių. Jis įnešė naujo į simfoni­jos klausiškąją formą, laisvai ją derindamas su iš anksto nustatyta programa. Šeštoji, arba patetiškoji, simfonija ypačiai būdingas šios rūšies veikalas. Tai programinės simfonijos pavyzdys, kuriame gražiai išlaikyta ir simfonijos forma su naujais atspindžiais. Likimo idėja yra šios simfonijos pagrindas. Anot paties Čaikovskio „Tai likimas, kuris kliudė polėkiams į laimę ir pasiekti tikslą“. Šeštoji simfonija yra kom­pozitoriaus „Gulbės giesmė“.

Čaikovskis priklauso prie eilės labiausiai populiarių ir plačiausiai ži­nomų kompozitorių. Čaikovskio muzikos žavumas glūdi jos paprastu­me, jausmo gilume ir nuoširdume. Jis gebėjo teisingai atvaizduoti žmogaus vidinį pasaulį. Jis žmogaus sielos dainius. Negalima sakytų, kad jo muzika vien tiktai kančia ir melancholija dvelkia. Jis tikrai; atjautė ir žmogaus džiaugsmus. Todėl jis visiems mielas, visiems arti­mas, visų žmogaus išgyvenimų atspindys.