Igoris Stravinskis

1940 Nr. 2, Konradas Kaveckas

Kalbėdami apie nūdieną muziką, pirmoje vietoje minime Igorio Stravinskio vardą. Savo laiku pirmą kartą reprodukuoti Paryžiuje jo kūriniai padarė sprogusios bombos įspūdį. Tai buvo visai naujas muzikos žodis, drąsiai, turiningai ir genialiai pasakytas. Igoris Stravinskis, laikui bėgant, vis plačiau garsėjo savo naujais kūriniais. Jis pažįstamas ir mūsų muzikaliajai visuomenei iš savo veikalų, be to, prieš keletą metų jisai pats su smuikininku Duškinu koncertavo Kaune. Šiomis eilutėmis norima dar arčiau supažindinti su įžymiuoju Igoriu Stravinskiu ir pateikti daugiau žinių apie jo kūrybos kelią, pasigaunant ir vienu kitu jo paties pasakytu žodžiu.

BIOGRAFINIAI DUOMENYS

Igoris, Feodoro sūnus, Stravinskis gimė 1882 metais birželio mėn. 18 dieną Peterburgo priemiesty Oranienbaume. Jo gimimo dieną, pagal senąjį stilių birželio mėn. 5, buvo šv. Igorio diena. Tuo vardu Teodoras Stravinskis ir pakrikštijo savo trečiąjį sūnų. Igorio tėvas buvo kilęs iš Mažosios Lenkijos kunigaikščių Sulima-Stravinskių giminės. Stravinskiu šeima garsėjo ne tik turtais, bet ir meno žmonėmis. Feodoras Stravinskis buvo pirmaeilis baritonas-bosas ir dainavo Imperatoriškajame Teatre. Jis mėgo literatūrą, turėjo net 20.000 tomų biblioteką.

Jaunas Igoris iki 17 metų mokėsi gimnazijoj. Jo paties žodžiais tariant, būvąs „labai blogas mokinys“. Tokia buvusi ir gimnazijos direktoriaus nuomonė, kuris laišku įspėjęs tėvą, kad Igoris blogai mokosi, per daug laiko skirdamas muzikai. O muzikos Igoris pradėjo mokytis 7-us metus eidamas pas vieną Antano Rubinšteino buvusią mokinę, Kašperovą. Gimnazistas būdamas lankė koncertus ir sekę sostinės muzikos gyvenimą. Baigęs gimnaziją stojo teisių fakultetan. Studentaudamas pažino Rimskio-Korsakovo sūnų Vladimirą, o šis 19 metų Igorį supažindino su savo tėvu. Tai buvo Heidelberge vienų atostogų metu. Stravinskis pirmai pažinčiai su įžymiuoju kompozitorių paskambino jam savo keletą kūrinėlių fortepijonui. Nuo 1906 iki 1908 m. Igoris Stravinskis mokėsi kompozicijos, ypačiai instrumentacijos, pas N. Rimskį-Korsakovą privačiai. Igorio Stravinskio pirmieji veikalai yra simfonija Es-dur ir nespausdintoji sonata fortepijonui iš 1903— 1904 metų, be to, Liūdesio giesmė op. 5, Rimskio-Korsakovo mirčiai paminėti. Igorio Stravinskio kūrybai nemaža padėjo pažintis su Sergieju Diagilevu. Didysis rusų baleto organizatorius turėjo didelę dovaną pasirinkti gabius žmones savo puoselėjamai meno šakai. Jaunas kompozitorius Igoris Stravinskis jo buvo numatytas kaipo talentingas baleto muzikos kūrėjas.

1910 metais Paryžiuje Diagilevas inscenizavo Igorio Stravinskio baletą „Ugnies paukštė“. Paryžiuje Stravinskis turėjo progą arčiau pažinti prancūzų muziką, kuri praskaidrino jo niūrias orkestro spalvas. Muzikinėje tematikoje jis liko ištikimas savo krašto folklorui. Ypačiai tai ryškėja iš tolimesnės jo kūrybos. Tais pačiais metais Lozanoje įsikūręs, pradėjo komponuoti savo antrąjį baletą „Petrušką“, kuris turi labai daug būdingų I. Stravinskio kūrybos bruožų.

APIE „PETRUŠKĄ“

Kompozitorius savo atsiminimuose šitaip rašo:

„Kurdamas „Pavasario Šventę“, kurios apipavidalinimas reikalavo ištvermės ir didelių pastangų, norėjau atsikvėpti, ieškodamas mažo poilsio naujuose kūrybos praduose, kurie man nedavė ramybės. Tai turėjo būti orkestrinis dalykas (panašus į „Konzertstueck“), kuriame fortepijonui norėjau skirti atsakingiausį vaidmenį. Kūrybos polėky aplankė mane dūkstančio ir audringai siančiančio pajaco vizija, vietomis baisiai žiaurios muzikos; į tą muziką norėjau įpinti skausmingą ir griaudų nelaimingo pajaco likimą. Vaikščiodamas Lemano pakrantėmis, valandomis ieškojau vardo, kuris viename žodyje sutelktų visą idėjinį mano kuriamos muzikos charakterį ir nusakytų mano didvyrį. Vieną dieną džiaugsmu nušvitau. P e t r u š k a ! Nuo amžių visų jomarkų didvyris, visų kraštų.

Netrukus mane aplankė Diagilevas Clarense, kur tuomet gyvenau. Jis buvo labai nustebintas, kad aš vietoj „Pavasario Šventės“ metmenų, kurių jis laukė, paskambinau tik ką parašytą kitą veikalą (įdėtą vėliau į „Petrušką“ kaipo antrą paveikslą). Ši muzika Diagilėvui taip patiko, jog pradėjo mane raginti, kad greičiau visą veikalą parašyčiau. Prikalbino mane išvystyti pajaco skausmų temą ir paragino iš tų fragmentų sukurti visą choreografinį spektaklį. Jam esant Šveicarijoj, aptarėme bendruosius veikalo bruožus, galutinai neprasilenkdami su mano anksčiau numatytu turiniu. Tuo būdu nustatėme veiksmo eigą ir su juo susisiejančias aplinkybes (minią, teatrą ir jomarko scenovaizdį, klėtininko asmenį, marionetes), pavydųjį klėtininką, baletininkę, pagaliau patį „Petrušką“, pilną aistros, dramatišką. Tuojau ėmiausi komponuoti pirmąjį baleto paveikslą, kurį baigiau Beauliau-sur-Mer, kur buvau su šeima nuvykęs žiemos praleisti. Tenai dažnai mačiausi su Diagilevu, tuomet gyvenusiu Monte Carle“.

Šį įtemptą kompozitoriaus darbą trumpam laikui pertraukė kelionė į Peterburgą, kur I. Stravinskis turėjo savo bičiulius, inscenizavimo bendradarbius, supažindinti su „Petruškos“ muzika. Be to, ir nelaimė užgriuvo:

„Sugrįžęs į Beaulieu, ėmiausi tolimesnio darbo, kurį netikėtai pertraukė sunki liga, kilusi iš apsinuodijimo nikotinu. Ligos metu, užtrukusios mėnesį laiko, labai rūpinausi „Petruška“, kuris neatšaukiamai turėjo būti inscenizuotas pavasarį Paryžiuje. Laimingai atgavau tokio laipsnio sveikatą, kad galėjau vėl imtis išbaigimo darbo. Tiktai pustrečio mėnesio mane teskyrė nuo sezono pradžios. Balandžio gale nuvykau į Romą, kur Diagilevas Costanzi teatre Tarptautinės Parodos metu rengė savo vaidinimus. Čia aš baigiau paskutiniuosius Petruškos puslapius“.

Toliau kompozitorius, rašydamas apie „Petruškos“ inscenizavimą, pateikia labai įdomių minčių ne tiktai apie veikalo atlikimą, bet ir savo pažiūras į dirigentą, koks jis turi būti.

„Kada atvykome į Paryžių, prasidėjo repeticijos, diriguojant ilgamečiam Rusų Baleto orkestro dirigentui Petrui Monteux. Savo laiku Monteux buvo Collone orkestro dalyvis ir tenai tapo dirigentu. Puikiai mokėdamas savo amatą, taip pat pažindamas žmonių psichologiją, ypač tų, iš kurių jis pats iškilo, šis dirigentas mokėjo su orkestro dalyviais rasti bendrą žodį, o tai yra labai svarbu dirigentui. Mano partitūros vykdymas buvo tinkamo aukštumo. Man ypatingai svarbu, kad dirigentas būtų geras vykdytojas, bet ne interpretatorius, nes interpretatorius mano tik apie interpretaciją ir tuo būdu pasidaro aiškintojas (traduttore—tradittore), o tai muzikos srityje siejasi su absurdu; be to, interpretatorius turi priedo perdėtą darbą, einantį iš jo didelio įsivaizdinimo, neabejotinai vedančio į megalomaniją. Repeticijų metu jutau didelį pasitenkinimą, konstatuodamas, kad daugelis mano numatymų, liečiančių dinamiką ir skambesio ekspresiją, visiškai pasitvirtino“.

Kritikos atsiliepimai apie „Petrušką“ buvo kuo įvairiausi:

„Prisimenu, kad generalinėj repeticijoj Chatelet teatre, į kurią buvo sukviesti artistinio pasaulio elitas ir spauda, „Petruška“ visiems padarė didelį įspūdį. Žinoma, netrūko ir kelių užkietėjusių aristarchų, skeptiškai žiūrinčių į veikalą, o iš jų vienas — buvo tai, iš tikrųjų, literatūros kritikas — kreipėsi į Diagilevą tokiais žodžiais: „Ir klausytis tokios muzikos liepei mums, pone, čia atvykti”. „Žinoma“, atsakė Diagilevas. Praėjus trumpam laikui, ir kritikas, apie kurį kalbame, pakeitė savo nuomonę apie „Petrušką“.

KITI KŪRINIAI

Po „Petruškos“ eina apokaliptiškoji kantata vyrų chorui ir orkestrui „Žvaigždžių Karalius“. Su šiuo veikalu prasideda I. Stravinskio naujų harmonijos kelių ieškojimas. Naujais harmonijos pradais yra paremtas I. Stravinskio įžymiausias veikalas „Pavasario Šventė“. „Pavasario Šventė“ vaizduoja proistorės religinius papročius. Šio baleto metmenis kompozitorius aptarė su tapytoju ir archeologu Nikolajų Roerichu. Nuostabus dalykas, kad I. Stravinskis baleto pradžioje įvado mintimi panaudojo lietuvišką liaudies dainą. Tur būt ir I. Stravinskis pastebėjo mūsų liaudies dainų senumą. „Pavasario Šventė“ buvo parašyta 1913 m. kovo mėn. ir tų pačių metų gegužės m. buvo inscenizuota Paryžiuje, Champs-Elysėe teatre. Tai ir buvo minėtoji bomba, kuri sukėlė Paryžiaus kritikoje didžiausią skandalą. „Pavasario Šventę“ reikia laikyti ateities muzikos manifestu.

Iš kitų I. Stravinskio svarbiųjų kūrinių minėtini: 3 aktų lyrinė pasaka „Lakštingala“, trys pjesės stygų kvartetui, choreografinė scena „Vestuvės“, „Kareivio istorija“, vienaaktis baletas „Pulcinella“, simfonija pučiamiesiems instrumentams, opera bouffa „Mavra“, koncertai fortepijonui, opera-oratorija „Edipas Karalius“, baletas alegorija „Laumės pabučiavimas“, capriccio fortepijonui ir orkestrui, Psalmių simfonija mišriam chorui ir orkestrui. 

Igoris Stravinskis turi savitą muzikos stilių. Jo gili, dažnai liūdna, su džiaugsmo prošvaistėmis, ironiškai groteskinė muzikos mintis yra atausta stipria disonansine harmonija, remiama keliais tonais, išlaikomais pedalu, įvairūs ritmai šiai muzikai teikia grakštumo ir patrauklumo.

Ryškesniam įžymiojo kompozitoriaus vaizdui susidaryti čia cituojama būdingų jo paties pasisakymų.

APIE NŪDIENĮ MUZIKOS MENĄ

„Nūdienis menas skęsta šūkių tvane — šūkiai yra ne tiktai kiekvienos kūrybinės minties kriterijus bet ir stilistinių normų saistytojas. Tačiau neginčijama tiesa lieka tai, kad visi tie šūkiai gali turėti tik laikiną vertę; o įvertinti nūdienę meninę kryptį galės tiktai ateities istorikas arba muzikos kritikas. Senovės graikai tikriausiai nelaikė savęs klasicizmo reiškėjais; taip pat ir romantiškosios mokyklos atstovai gal būt nesivadino „romantikais“. „Šūkiai“ visuomet turi savo neginčijamą praktišką vertę, net ir tuomet, kada jie nėra vienos ar kitos ideologijos reiškėjai. Paskutiniais metais išplaukė pasaulin „naujojo daiktingumo“, „naujojo klasicizmo“ šūkiai, ir net užsimenama apie „naująjį jausmingumą“.

Įdomių minčių I. Stravinskis pareiškia apie savo kūrybą: „Kalbėdamas apie savo kūrybą, turiu prisipažinti, kad ji visiškai nėra kurios apibrėžtos programos ar mokyklos. Nesisavinu sau teisių vadintis kūrėju, tiesiančiu naujos estetikos arba naujos meninės krypties pagrindus. Nemažiau turiu pabrėžti, kad mano menas turi visiškai apibrėžtą liniją. Jeigu kas nors padarys pastabą, kad mano operiška oratorija „Oedipus Rex“ primena klasišką Haendelio oratorijos formą, atsakysiu jam, kad niekuomet mano kūryba neseka senosiomis formomis — ji gyvena savo savaimingu gyvenimu, kurstoma ambicijos nenuilstančių ieškojimų naujų perspektyvų ir ekspresyvinių idėjinių galimybių. Kas moka klausyti, atras vientisumo saitą tarp „Ugnies paukščio“ ir mano paskutiniųjų veikalų.

„Manau, kad muzika pirmiausia turi būti nesikeičiančių muzikinių kūrybinių pradų atspaudas. Muzikos veikale ne jausminiai pradai, bet ritmas, arba judesys, yra pagrindinė sudėtinė dalis. Nelaikau savęs nei romantiškųjų idealų sekėju; kas gi šiandieną apsiimtų propaguoti romantiškuosius idealus, skleisti sentimentalizmo renesansą didžiausiais sporto pamėgimo laikais, diena dienon greičiausio susisiekimo galimybėms didėjant, pilnai, didingai klestint technikai? Anaiptol tai nereiškia mano noro paneigti romantiškojo meno šedevrus“.

Iš paskutiniųjų eilučių I. Stravinskio „Muzikinės išpažinties“ sužinome apie jo mėgiamiausius kompozitorius ir jo gana originalias pažiūras į muzikos atlikimą:

„Iš negyvenančių meistrų ir aš labai mėgstu Weberį, kurį visi gerbia kaip vokiečių romantiškosios muzikos tėvą. Stebiuosi jo puikia orkestracijos technika, kuri instrumentacijos menui atidarė naujas perspektyvas; bet manąs nežavi specifiškai romantiškas koloritas, taip organiškai susijus su Weberio muzika“.

„Kad myliu Bachą ir Mozartą, tai visai suprantamas dalykas. Iš rusų kompozitorių gerbiu, deja, mažai Rusijoj vertinamą, Glinką ir (kas iš dalies gali nustebinti skaitytoją) Čaikovskį, sentimentalizmo dėme pažymėtą, bet kaip puikiai naudojantį muzikos formas! Čaikovskiui pagerbti parašiau baletą. Musorgskis, kuris šiandien įgijo pasaulinį garsą, ne visiškai man patinka, dėl to, kad jis dramatiškas peripetijas stengėsi prikabinti muzikos organizmui. Kiek aš Verdį vertinu kaipo nepalyginamą itališkų operų autorių, tiek nesutinku su jo paskutiniųjų veikalų (Otelo ir Falstafo) koncepcija ir bendrąja konstrukcija. Nemėgimas išpūstojo jausmingumo nusako mano statomus reikalavimus dirigentams. Dirigentas, diriguodamas „su polėkiais“, t. y. pagal savo išmanytus tempus veikalą atlikdamas, dažniausiai įsivaizduoja, kad jis puikiausiai supranta kompozitoriaus veikalą. Prieš tokią interpretaciją protestuoju. Dažnai cituojamas mano posakis, kur prilyginau varpininką idealiam dirigentui. Žmogus, kuris traukia Londono šv. Povilo bažnyčioj virvę, nežino, kas dedasi prie antrojo virvės galo. Jis jokiu būdu neturi galios paveikti nei varpo ritmikos, nei tono. Muziką sudaro garsai, ir jos nepašaukė gyveniman jausmai. Iš to viso man atrodo varpininkas tikriausias idealaus dirigento prototipas, laisvas nuo nervų įtakos. Dėl tos priežasties ilgesnį laiką nešiojausi mintį pakeisti keturius fortepijonus, kuriuos panaudojau savo kantatoje „Vestuvės“, keturiomis pianolomis, nes šis instrumentas yra neabejotinai muzikaliai tikslus ir yra apsaugotas nuo nervingo artisto įtakos“.

Taip atrodo I. Stravinskis, žvelgiant iš jo didingų kūrinių ir iš jo paties pareikštų originalių minčių.

Traviata