Klausytis, girdėti, suprasti

1940 Nr. 2, Konstantinas Galkauskas

I.

Kiekvienas išlavintas žmogus pripažįsta, kad muzika yra vienas galingiausių žmonijos kultūros veiksnių. Tačiau, kas tai yra muzika, kuriuo būdu ir kuriomis sąlygomis ji daro įtakos žmogaus sielai — šie klausimai retai tekeliami ir dažniausiai paviršutiniškai svarstomi, kad visada lieka daug kas neišaiškinta ir neišspręsta.

Yra dvi viena kitai priešingos pažiūros į muzikos esmę ir turinį. Viena jų sako:

Kompozitorius kuria kažkokia akla, nesuprantama savo instinkto jėga ir tokia pat slėpininga savo kūrinio jėga veikia klausytoją. Tiek kūrėjas, tiek ir klausytojas negali duoti jokios aiškios savo jausmų apyskaitos. Muzika virsta tuo midum, tuo jaudinančiu vaistu, kuris žmogų veikia automatiškai, fiziologiškai, kaip, pav., kuris nors gydomasai vaistas. Beethovenas sukūrė trečią simfoniją (didvyriškąją), penktą („Taip likimas klebena duris“), devintą (žmonijos brolybė). Argi šie genialūs veikalai tėra saldūs gardėsiai, nekelią klausytojui užburtų idėjų, jausmų, valios pasiryžimų?

Su šia pažiūra kovoja kita. Antroji pažiūra sako, kad muzika yra kalba, turinti nustatytų dėsnių; ji yra kalba, susidedanti iš atskirų žodžių, sakinių, periodų, didelių ir mažų skyrių, planingai tam tikra tvarka tarp savęs susijusių tų idėjų turinio atžvilgiu, kurias autorius stengiasi išvystyti tame ar kitame muzikos veikale.

Tik šitaip apibrėžus muziką, kaip priemonę dvasiai kelti, bet ne kaip žaislą, duodama jai visa teisė atsistoti šalia kitų meno šakų, taip pat šalia mokslo, religijos, filosofijos, o genialiems šio meno kūrėjams duoda teisės savo vardus įrašyti šalimais su Newton'u, Koperniku, Mahometu, Shakespeare'u ir kitais nemariųjų panteone.

II.

Iš pastarosios muzikos meno esmės sąvokos savaime susidaro ir mūsų nusistatymas jo atžvilgiu. Jeigu muzika yra kalba ne tik jausmų, bet ir minčių, ir tai kalba loginga, taisyklinga; kalba turinti negirdėtai daug gyvų, ryškių žodžių-idėjų, — tai, norėdami tą kalbą suprasti, turime jos mokytis, panašiai, kaip mokomės kiekvienos kalbos.

Ne sausai, atsitraukus nuo tos kalbos, reikia klausytis jos logikos, taisyklių arba negyvų žodžių, bet kuo praktiškiausiai, panašiai kaip mokosi maži vaikai gimtosios kalbos, stengiantis kuo daugiausia prisiklausyti, suprasti, atsiminti ir pasisavinti.

Tiesa, sugebėti atskleisti kitiems savo „aš“ Dievo vra leista tik Jo išrinktiesiems (kūrėjams ir jų veikalų atkūrėjams), tačiau klausytis garsų ir juos „suprasti“ yra kiekvieno šventa teisė ir būtinas reikalas.

Muzikoje yra ne tik vadų-kūrėjų (kompozitorių) ir atkūrėjų (atlikėjų), kurie turi mokėti „klausytis ir girdėti“ (pirmasis „savyje“, o antrasis „pats sau“), bet dar ir visa muzikos atkūrėjų-klausytojų armija, kuriems taip pat yra privaloma svarbioji trilypė taisyklė: „klausytis, girdėti, suprasti“.

III.

Auklėjimas mokykloje šiek tiek vietos palieka ir muzikai. Visi tie, kam pavesta ugdyti žmogaus muzikos pradą, turi išsidirbti žadinančių metodų ir susidaryti tinkamą programą mokiniams auklėti muzikoje aukščiau pasakyta kryptim, vaduojantis šūkiu „klausytis, girdėti, suprasti“. Tikrai teauklėja muzikinę klausą ir skonį, gilų, kritišką muzikos ir jos literatūros supratimą ne dainelių intervalų mokymasis, ne susipažinimas su kompozitoriaus gyvenimu ar su muzikos terminologija, bet tik platus įsigilinimas į rimtą muzikos literatūrą, taip ją išnagrinėjant, kad galima būtų susipažinti ne tik su tam tikro veikalo turiniu, bet ir, kas labiausiai pageidaujama, kad galima būtų atsiskleisti bendrus muzikos raidės ir dvasios ir jos reiškinių pagrindus ir įstatymus.

Jeigu mes mokomės savo ir svetimos literatūros, tai lygiai mokyklose turi būti supažindinama su didžiausiais viso pasaulio kalbos kūriniais, tos kalbos, kuri yra broliškas Esperantas visoms tautoms, neskiriant tikėjimo, luomų, valstybių formų ir t.t.,— muzikos kalbos, imant ją visoj jos istorijos eigoj. Juk daug kilnumo ir laimės suteiktų muzikos kalbos mokėjimas. Šiuo vaistu stebuklingai gydomos dvasios žaizdos.

Dar ir šiandien daugelyje mokyklų mokiniai bėga nuo muzikos pamokų. Manau, kad sumaniai vedamos siūlomo šiame straipsny tipo pamokos, panašios į mažus mokyklų koncertus, atsiektų to, kad sužadinti moksleiviai į jas bėgtų, o ne nuo jų. Tokios pamokos mokykloje būtų ne nuobodi prievartos prievolė, bet kažkokia šventė, kuri žmogų keltų ir trauktų į save.

IV.

Joks atitrauktas žodis apie muzikos literatūrą be pačios muzikos atlikimo jos geruosiuose pavyzdžiuose nelavina muzikališkai klausytojų; taip pat nebus jie lavinami, jeigu tos muzikos nesiklausys galvodami ir kritiškai ją priimdami.

Negalima negirdinčiam išaiškinti, kas tai yra garsas, taip pat negalima išaiškinti, kas tai yra muzika, kol jos pačios neduosi. Muzika yra ne tik širdis, bet ir protas. Ir todėl jai suprasti reikia dirbti ne tik širdim, bet taip pat ir protu.

Klausytis — tai dar nereiškia girdėti! Galima ištisą gyvenimą nardyti kilniausiuose koncertų, operų garsuose ir nei kiek tų stebuklingų tonų nesuprasti, negirdėti, neatsiliepti į jų slėpiningą kalbą.

Reikia teisybę pasakyti: tikras menas, „dievų kalba“ — ne žaislas, linksminąs ir svaiginąs palaimoje. Muzikos tikslas — stiprinti ir tobulinti sielos ypatybes: protą, širdį ir valią. Šitie trys veiksniai turi sutartinai veikti susipažįstant su muzika.

Išmokyti sąmoningai klausytis yra brangi dovana, nes mokėti klausytis yra didelė laimė. Siekime jos!

V.

Šiame straipsny išreikštos mintys, tai ne daili, tik neatsiekiama svajonė. Jeigu jų idealas šiandien atrodo mums netvirtas, tolimas nuo įtakos žmogaus žygiams ir nusistatymams, tai tik dėl to, kad platesnėje gyvenimo praktikoje muzikos esmės supratimo ligi šiol dar nėra. Muzikos menas ligi šiol kantriai tebelaukia savo idėjų pranašų, kurie plačiai skleistų jos slėpinius. Muzika šiandien mums tebėra užburtas sfinksas, slėpiningas Sezamas. Muzikos Tiesos patyrimo šviesoj tas sfinksas prabils, o uždarytasis Sezamas atsivers žmonių sielose gražiausia gėlele, kurio balzamo kvapo žmonių siela tuo tarpu nejunta.

Traviata