Vargonininkų parengimo klausimu

1940 Nr. 2, Antanas Budriūnas

Gyvendami dvidešimt antruosius nepriklausomojo gyvenimo metus, daugelyje sričių atsiektais laimėjimais ir atliktais darbais jau galime pasidžiaugti, bet negalime nutylėti apie tokias sritis, kurios tebėra tokiame pat būvyje, kaip buvo rusų priespaudos laikais. Taip, be kitko, tebėra vargonininkų paruošimo srityje.

Prieš didįjį karą Lietuvoje vargoninkaudavo muzikos mokslą įgiję Varšuvos muzikos institute, Vilniaus muzikos mokykloje, Rokiškio vargonininkų mokykloje, Naujalio vargonininkų kursuose ir kitur. Nemaža dalis pasitenkindavo privačiomis pamokomis pas geresniuosius vargonininkus. Anuo metu buvo ir dabar yra vienas kitas senukas vargonininkas, kur viską groja tik atmintinai, nes natų nepažįsta. Nepriklausomojo gyvenimo pirmaisiais metais nemaža dalis gabesniųjų ir daugiau išsilavinusių vargonininkų pasitraukė iš vargoninkavimo, pereidami į pedagoginį darbą, valdžios įstaigų tarnybas ir kitur, o jų vietas užėmė buvę jų gizeliai ir tik keletas stipresnių vargonininkų, grįžusių į Lietuvą iš kitų kraštų.

Todėl pirmaisiais nepriklausomojo gyvenimo metais vargonininkų muzikalinis lygis buvo gerokai kritęs. Vėliau jaunųjų vargonininkų muzikalinį lygį pakėlė dainų švenčių proga rengiami chorvedžiams kursai, Sv. Cecilijos Draugijos ir Panevėžio Vyskupijos rengiami vargonininkams kursai. Jaunuoliai, ruošdamiesi būti provincijos vargonininkais, ir dabar, kaip senovėje, savo profesijai reikalingas žinias semia ne mokyklose, bet prisižiūrėdami į vyresniuosius. Kauno Konservatorijos vargonų klasė gražiai užsirekomendavo, išleisdama keletą vargonų virtuozų. Bet tai šios srities aristokratija. Mokęsis muzikos 8—10 metų, negi eis bažnytkaimy vargoninkauti. Baigę konservatorijos vargonų klasę, daugumas dirba pedagoginį darbą, o kiti vargoninkauja Kauno miesto bei priemiesčių bažnyčiose, o provincijoje vargonininkauja tik vienas baigęs Kauno Valstybinę Muzikos Mokyklą. Keliolika vargonininkų provincijoje yra lankiusių Kauno Konservatoriją arba Kauno ar Klaipėdos buvusias muzikos mokyklas. Kiek Šiaulių muzikos mokykla šioje srityje pasireikš, parodys ateitis. Kauno Konservatorija per metus išleidžia 2—3 naujus vargonininkus, taigi norint sulaukti baigusių konservatorijos vargonų klasę tokio skaičiaus vargonininkų, kokio dabar reikia visai Lietuvai, tektų laukti apie 500 metų. Be abejo, kaip negalima reikalauti, kad visi statybos amatininkai būtų inžinieriai, taip ir negalima norėti, kad visi vargonininkai būtų baigę aukštąjį muzikos mokslą. Daviau šitą palyginimą, norėdamas pabrėžti reikalingumą specialių vargonininkų mokyklų. Vargonininkų mokyklų turėtų būti ne mažiau, kaip kunigų seminarijų. Nors yra bažnyčių, kur keletas kunigų, o tik vienas vargonininkas, bet vargoninkavimo amžius yra daug trumpesnis už kunigavimo amžių. Be to, baigusių viduriniąją vargonininkų mokyklą dalis gabesniųjų įstotų į konservatoriją ir dalis pereitų į kitas muzikos specialybes. Tokios mokyklos paruoštų kandidatus konservatorijai, o konservatorijos vargonų klasė paruoštų tokioms mokyloms pedagogų, taip pat katedroms ir svarbesnėms bažnyčioms vargonininkų.

Vargonininkų kursais, kuriuos anksčiau rengdavo Šv. Cecilijos Draugija, o dabar rengia Lietuvių Muzikų Draugijos Vargonininkų Sekcija, toliau pasitenkinti nebegalima. Kursai savo uždavinį atlieka, bet mokyklos negali pavaduoti, nes muzikos, kaip ir svetima kalba taisyklingai kalbėti, pačiam išmokti negalima. Trumpalaikiuose kursuose galima patikrinti ir įvertinti anksčiau įsigytas muzikoje žinias ir nurodyti darbo kryptį. Praktika parodė, kad vien kursais muzikalinio vargonininkų lygio pakelti aukštai negalima. Prie veikusių keliolika metų Šv. Cecilijos Draugijos vargonininkų kursų nė vienas vargonininkas neįsigijo II ir I laipsnio (t. y. paskutinių dviejų iš keturių laipsnių) vargonininko cenzo.

Po vienų ar dviejų kursų daugumas sugeba išlaikyti egzaminus tik IV laipsnio cenzui, kur reikalaujama paties minimumo žinių ir sugebėjimų, reikalingų filijos vargonininkui.

Be specialios mokyklos provincijos vargonininkų pasiruošimas negerėja, jų prestižas ir medžiaginis būvis blogėja, o reikalavimai darosi vis didesni. Dabar vargonininkui nebeužtenka pagroti atmintinai išmoktas mišias ir mišparus, jis turi sekti ir naująją muzikos literatūrą, organizuoti ir vesti bažnytinį, o dažnai ir pasaulietišką, chorą. Šių dienų vargonininkas turi būti ir visuomenininkas ir autoritetas savo specialybėje ne tik masėse, bet ir inteligentų tarpe, kad ir juos galėtų pritraukti į chorą.

Muzikos klausytojų skonis, radijo ir mokyklinių chorų dėka, tobulėja, o provincijos vargonininkai neturi kur tinkamai pasiruošti savo profesijai pagal šių dienų reikalavimus. Žinoma, atsiranda ir iš savamokslių gabių ir atsidavusių žmonių, kurie palaiko giesmės ir dainos kultūrą ir per darbą daro ir pažangą, bet tai nepakeičia bendrosios padėties.

Jei pažvelgsime į pasaulietiškus chorus, tai pamatysime, kad ir tų chorų dirigentų apie 80—90% yra vargonininkai arba muzikos mokslo įsigiję besimokydami vargoninkavimo.

Tad, norint, kad visoje Lietuvoje gražiai skambėtų giesmė, klestėtų daina ir apskritai plistų ir kiltų muzikalinė kultūra, reikia kuo skubiausiai susirūpinti tinkamu vargonininkų paruošimu, o taip pat išmokslintųjų ir išsilavinusiųjų medžiaginio būvio pagerinimu.

Beethovenui 250
Traviata