Dūdelė – pradinis mokomasis instrumentas

1940 Nr. 1, Petras Augulis

Kan. Sabaliauskas „Lietuvių dainų ir giesmių gaidų“ 1892 — 1913 metų rinkiny iš Biržų, Papilio ir Vabalninko apygardos tarp „tautos muzikoje vartojamų instrumentų“ pamini vamzdį, arba tarmiškai lumzdį. Tai nosinis vamzdis, turįs ilgio apie 30 cm ir tris skyleles ir duodąs keturius gamos balsus. Esąs tai daugiausia piemenų instrumentas.

Iš rinkinio čia paduodu to paties vamzdžio piešinį. Matyt, kad vamzdis turi ne 3, bet 4 skylutes. Aišku, tokiu, kad ir gerai padarytu, vamzdžiu būtų galima išgroti tik kai kurių liaudies dainų melodijas. Vamzdis, kad ir būtų tautiškiausias muzikos instrumentas, nepatenkins šių laikų jaunuolio.

Muzikos reikmenų parduotuvėse pasirodo vamzdžio pavidalo skardinės dūdelės 32 cm ilgio su šešiomis skylutėmis. Tos dūdelės pigios (apie 1,20 Lt), galima įsigyti dideliais kiekiais, ir visos skambės suderintai, kaip viena. Dūdele galima išgroti c-dur (do majorinę) gamą per pustrečios oktavos.

Be abejonės, būtų galima ir medinius vamzdžius gaminti su šešiom skylutėm, gal balsas malonesnis būtų už skardinių, tik klausimas, ar sektųsi gaminti didesnius kiekius visiškai suderintais garsais ir ar ne brangiau atseitų.

M. Budriūnas 1932 m. „Muzikos Baruose“ Nr. 9, straipsny „Mokomojo instrumento klausimas“ medinį vamzdelį šešiom ar septyniom skylutėm (mano patyrimu visai užtenka šešių) laiko tinkamiausiu muzikos instrumentu pradžios mokyklų mokiniams, ir atseitų tik kelis litus. Bet dabar galima gauti ir po vieną litą su centais skardinių vamzdelių, kuriuos aš vadinu dūdelėmis.

Vamzdžių būna visokių (vandentiekio, kanalizacijos ir t.t.), o vamzdelis, kuriuo galima groti, labiau tinka vadinti dūdele. Man atrodo, kad dūdėlė tinkamesnis žodis už vamzdelį ar lumzdelį, juk ir dainose vamzdeliai neminimi, o dūdelė — prašau: „Dul, dul dūdelė“, „Nuvažiavau į Alvitą pirkti Jonui dūdą, oi, dūda ir vėl dūda“ ir t.t.

Dar p. M. Budriūnas straipsny paminėjo, kad „šitokio instrumento sukonstruavimo klausimą dabar praktiškai tyrinėja „Muzikos Barų“ redakcijos žmonės“ ir esą „reikia, kad šiuo reikalu susiinteresuotų ir plačiau mūsų muzikos pedagogai ir muzikos instrumentų meistrai“.

Deja, „Muzikos Baruose“ nei redakcijos žmonių, nei muzikos pedagogų susiinteresavimo šiuo klausimu nepastebėjau. Tik pastebėjau vienais metais (1938 m. rudenį) muzikos reikmenų krautuvėse skardines dūdeles ir jas beperkančius Kauno gimnazistus. Būtų labai įdomu išgirsti nuomonę apie dūdelę iš susiinteresavusių asmenų, muzikos mokytojų. Dūdele susiinteresavau ir aš, smulkiai išnagrinėjau, kiek sugebėjau, ir visu tuo, ką patyriau, noriu pasidalyti su tais, kurie tuo klausimu įdomautųsi.

C-dur tonacijos (truputį aukštesnės) skardinė dūdelė yra apie 32 cm ilgio, apie 15 cm storumo drūtgaly ir 8,5 cm laibgaly. Skardos storumas 0,2 mm.

Dūdelė turi du plyšius: drūtgalinį — 2,3 mm storumo, 12 mm platumo ir toliau, už 2 cm, šoninį — 12 mm platumo ir 4,4 mm ilgumo (išilgai dūdelę). Pro drūtgalinį plyšį pučiamas oras, šoniniam plyšy atsimušdamas į liežuvėlį sudaro garsą arba toną. Tono aukštumas priklauso nuo dūdelės ilgio: juo trumpesnė dūdelė, juo aukštesnis tonas. Ryškiausiai tai matyti skudučiuose: kiek nori įvairaus aukštumo tonų gauti, tiek reikia turėti įvairaus ilgumo skudučių, todėl gaidai (melodijai) išvesti reikia ne tik keleto skudučių, bet ir keleto grojikų. Dūdelė gi, turėdama vieną laibgalinę ir 6 šonines skylutes, pati viena gali duoti visų 7 majorinės gamos laipsnių tonus, o reguliuojant pūtimą, net per pustrečios oktavos.

Uždengus visas šonines skylutes, pučiamas oras eina per visą dūdelę ir išeina laibgalinę skyle, duodamas toną c; po vieną skylutę nuo laibgalio šonines atidengiant, oro kelias trumpėja ir gaunami iš eilės tonai d, e, f, g, a, h, taigi visi 7 c-dur gamos laipsniai.

Pučiant labiau suspaustomis lūpomis, ta pačia tvarka gausime antrąją oktavą, taip pat ir trečiosios pusę.

Aiškiau tai bus matyti iš brėžinio:

Toliau skylutes žymėsime numeriais, o tonus raidėmis.

Laibgalinę 1 skylutė yra pagrindinė, ji niekuomet neuždengiama. Šoninės skylutės uždengiamos abiejų rankų miklesniais 6 pirštais, kaip brėžiny nurodyta. Smuiku grojantiems, mano patyrimu, patogiau 7, 6, 5 ir 4 skylutes uždengti kairiosios visais keturiais pirštais ir tik dvi skylutes (3 ir 2) — dešiniosios smilium ir didžiuoju.

Ar šitokią ar tokią tvarką išmėginus reikia pastoviai nustatyti, nes tai labai svarbu naudojantis natomis: ir tonas, ir nata, ir pirštas, nuolat pasikartodami, giliai įsminga pasąmonin, tampa įpratimu. Tai būtina sąlyga išmokti mikliai, vikriai (virtuoziškai) groti.

Gražus ir skardus tonas gaunamas tik tada, kai skylutės labai gerai uždengiamos. Mano patyrimu, geriausia skylutes uždenginėti ne stačių pirštų galais, o skersai dūdelę gulsčių pirštų pirmojo nario minkštimais, pilveliais.

Jeigu tik tonas kaip reikia neišeina, tai pirmiausia reikia patikrinti skylučių uždengimus (pirštus), o paskiau pūtimą. Skylutės atidenginėti ir uždenginėti reikia mikliai ir tvirtai, kad pirštai, kaip minkštas molis, prie dūdelės priliptų. Nuo to daug priklauso grojimo žvilgesys (brilijantiškumas): smulkieji legato tonai ar triliai, kaip perlai beriasi.

Iš aukščiau duoto piešinio su skylučių ir natų pavadinimais ir pačiomis natomis aiškėja ir gamos grojimas. Pirmąsyk kai kam gali atrodyti, kad gamai užbaigti pritrūksta vienos skylutės tonui c2. Jis gaunamas iš naujo visas skylutes uždengus ir pučiant labiau suspaustomis lūpomis. Neįgudusiam taip pat sudaro sunkumų po h (visų atidengtų skylučių) c tonui iš karto uždengti visas skylutes. Bet geriau su dūdele susipažinus, šitas sunkumas lengvai nugalimas. Reikia suprasti, kad oktavoje balso aukštumą nulemia šoniniam plyšiui artimiausioji nuo drūtgalio atidengta skylutė, o tolimesnės nuo jos (arčiau į laibgalį) gali būti ir uždengtos, tai tono aukštumo nekeičia (su mažom išimtim), nebent daro jį duslų ir neaiškų, todėl naudinga greta reikalingojo tono skylutės dar atidengti ir kaimyninė nuo laibgalio pusės. Dėl to, gamai įpusėjus, pirmąsias skylutes jau galima uždenginėti, tuo ruošiant padėtį aukštesniosios gamos pradžiai (I laipsniui — c2).

Truputį aukščiau skliausteliuose paminėjau „su mažom išimtim“. Čia ir panagrinėsime vieną išimtį, kuri labai svarbi ir naudinga. Jeigu visos skylutės uždengtos, o atidengta 7 — h1 skylutė, tai tono h1 vis dėlto negausim, o gausim c2 tarsi būtų visos skylutės uždengtos: h tonui gauti reikalinga būtinai atidengti dar vieną skylutę (ir 6).

Ši išimtis labai patogi h triliui gauti, kuris iš pradžių atrodo dūdele visai nepagrojamas.

Atidengus ir 5 skylutę, kur pažymėta perbrauktu skritulėliu, geriau ir švariau skamba.

Pūtimas nulemia ne tik tono gražumą, bet ir aukštumą. Per septynias skylutes (su laibgaline) silpnu pūtimu gaunami septyni gamos pagrindiniai tonai. Vis labiau suspaudžiant lūpas ir stiprinant pūtimą, dar gaunami obertonai (papildomieji): nuo pagrindinio tono — oktava, nuo jos — kvinta ir kita oktava, nuo jos — didžioji tercija, kvinta, mažoji septima ir t.t.

Naudojantis obertonais, galima daryti įvairias pirštams, pirmu žvilgsniu, grojimą palengvinančias kombinacijas, bet jomis naudotis ir jų ieškoti neužsimoka, nes tai gadintų pūtimo ir pirštų dėstymo nuoseklumą, o nuoseklumas labai svarbu sklandžiam ir mikliam grojimui. Todėl patartina naudotis tik pagrindiniais tonais ir oktaviniais obertonais, kaip pavyzdy parodyta, tuščiavidurėmis natomis, ir groti gamą per pustrečios oktavos taip, kaip aukščiau aiškinta.

Geriausiai sekasi — garsiai ir ne per aštriai — išpūsti II oktava; I per silpna, III spiegli. Įgudus šiek tiek galima jas išlyginti. Tik iš pat pradžių reikia tvarkingai mokytis, pradedant nuo I oktavos silpnu ir švelniu balsu. Spygavimas ir beprasmiškas pirštais liurlinimas tik laiką gaišina ir nuo dūdelės atbaido.

Pūtimo technika tokia: dūdelės drūtgalinis plyšys reikia vos apčiaupti lūpomis, kad jis dantų nesiektų. Dantys turi būti truputį prasižioję. Oras įtraukiamas per nosį. Tonams aukštėjant, lūpų vidus turi siaurėti, spaustis, o pūtimo stiprumas didėti. Pūtime stiprumas ir lūpų suspaudimas reikia taip nutaikyti, kad gautųsi reikalingo aukštumo kiek galima gražesnis, grynesnis tonas. Pūtimas, kaip ir dviračiu važiavimas: nemokant, labai sunkiai duodasi, o įpratus, savaime be ypatingų pastangų sekasi. Dūdele grojant, tono stiprumas, arba dinamika, sunkiai duodasi valdomas. Per ilgą laiką ir įgudimą šį tą ir dinamikoje galima pasiekti. Už tai frazavimas (melodijos jungimas ir skirstymas skiemenimis ir sakiniais) gal ne blogiau duodasi, kaip smuiku. Čia daugiausia turi reikšmės liežuvis. Jis dūdininkui tą patį reiškia, ką smuikininkui dešinioji ranka su striku (smičium).

Dūdelę groti pasiruošiama šitaip: sudėsčius ant skylučių pirštus ir prie lūpų pridėjus drūtgalinį plyšį, reikia į krūtinę įtraukti oro ir jį sulaikyti, susmailintu liežuviu užspaudus prasižiojusių dantų angą. Pradedant groti, liežuvio standi viršūnė nuo dantų ūmai atitraukiama atgal, ir verždamasis oras į dūdelę duoda toną. Kad iš karto gautųsi reikalingas tonas, reikalingas didelis patyrimas. Norint ūmai balsą nukirsti, reikia vėl standžių liežuviu prasižiojusių dantų angą užkišti. Trumpas natas grojant, taip liežuvių ir baksnojama, tarsi sakant tu-tu-tu-tu. Kiekvienai atskirai natai arba legato lankeliu sujungtoms kelioms natoms tariamas vienas ,,tu“.

Dūdele grojant, reikia griežtai prisilaikyti liežuviu natų skirstymo ir jungimo; be to, grojimas liktų negyvas, tarsi daina be žodžių. Grojimas turi vykti liežuviui tarsi kalbant, tūtuojant. Atsikvėpimai galima daryti tiktai pauzų metu, arba muzikalinių sakinių (frazių) protarpiuose. Čia pavyzdy atsikvėpimai nurodyti kableliais tarp ,,tu-tu-tu“.

Dūdelė skardinė (neskardinė malonesnį balsą turi) savo balsu primena fleitą. Tokios pat sistemos neskardinę dūdelę vokiečiai mokykline, arba mokomąja, fleita (,,Schulflote“) ir vadina.

Čia pateikiu pavyzdžius „Pastalit“ mokyklinės fleitos ir ,,Blockflote“ — vokiečių gamybos iš savotiškos kietos medžiagos, kuri nebijanti nei rūkšties, nei šilimos, nei vandens, nei sausros.

Grojimo technika panaši, kaip dūdelės, tik kitoks pirštavimas (skylučių uždenginėjimas).

,,Blockflote“ įdomi tuo, kad turi 7 šonines skylutes ir apačioj dar vieną skylutę nykščiui. Šia fleita galima išgroti gamas ir kitose tonacijose: g-dur, d-dur, a-dur f-dur, b-dur ir atitinkamose ribose mol tonacijose. Mokyklinė fleita, kaip ir skardinė dūdelė, teturi 6 skylutes.

Jomis pagrojama ir chromatinė gama, bet pustoniams gauti kartais reikia skylutes pusiau uždenginėti arba kitas kombinacijas daryti, o tai labai ardo nuoseklų pirštų dėstymą ir sunkina sklandų grojimą. Be to, ir pūtimas sunkiau duodasi, kaip su skardine dūdele. Oktaviniai šuoliai sunku išgroti, o skardine dūdele oktavomis šokinėti gana lengva. Su ,,Blockflote“ ir mokykline fleita susipažinti įdomu, bet masiškai vartoti būtų sunkoka: ne tik kad jomis daug sunkiau groti, bet ir dėl to, kad jos daug brangesnės, moka apie 8 litus (galima ir Kaune pas Karvelį pirkti).

Skardinė dūdelė, dėl savo pigumo (apie 1 Lt 20 et.) ir patogumo nešioti, tikrai tiktų mokyklose (ir šiaipjau) pradiniu muzikos instrumentu. Ir su ja, pusiau pridengiant skylutes, galima pustonius išgauti, nors iš esmės, tai vienos tonacijos instrumentas, ko pradžiai, ypač vaikams, visai užtenka. Vienoj c-dur (iš dalies ir a-mol) tonacijoj galima gan virtuoziškus dalykėlius išgroti.

Mokytojai, chorvedžiai, skautai, jaunieji ūkininkai turėtų dūdele susidomėti. Chorvedžiai galėtų prie chorų sudaryti jaunųjų choristų būrelius, kuriuos, ypač balso mutacijos metu, ir galėtų išmokyti dūdele groti. Nauda būtų daugeriopa:

1. pritrauktų prie choro daugiau jaunimo;

2. paįvairintų chorų veiklą: gal kai kam pasisektų ir su kitais instrumentais ansamblėliai sudaryti;

3. išmokytų būsimus choristus, kad ir vienoj c tonacijoj, naudotis natomis, o tas žymiai palengvintų vėliau dainininkams dainų natose orijentuotis.

Tiesa, dūdele išgroti galimybės ribotos, bet dėl to didesnės, negu skudučiais. Skudučiais labai patogu išmokyti pauzas skaityti. O dūdele, tik vienu instrumentu, galima išgroti pustrečios oktavos ribose visokią melodiją majorinėj tonacijoj, suprantama be chromatinių nukrypimų. Įgudus galima ir atsitiktini paaukštinimą padaryti, skylutę tik pusiau uždengus piršto galu (balsas gaunamas kiek prikimęs). Kadangi liaudies dainos ir minorinėj tonacijoj reta kada paaukštinimus ar pažeminimus turėtų, tai viena dūdele galima išgroti beveik visų liaudies dainų melodijas, transponuotas į c-dur arba a-moll. Tai besimokančiam duoda didelį pasitenkinimą, ir tuo dūdelė turi pirmenybės prieš skudučius. Dūdele galima kiekvienam išmėginti ir lavinti muzikalinius gabumus ir palinkimus. Kas aviacijai sklandymas, motociklistui dviratis, tas muzikantui būtų dūdelė. Jei tuo dar pasisektų jaunimą bent kiek atitraukti nuo kortavimo, girtavimo ir slampinėjimo be darbo, tai jau būtų žingsnis priekin. Ta proga noriu pranešti, kad baigiu ruošti dūdelei mokyklą (vadovėlį). Būtų labai malonu, kad šiuo klausimu bendrai ir dėl pavadinimo „dūdelė“ „Muzikos Baruose“ pasisakytų daugiau suinteresuotųjų muzikos veikėjų, mokytojų, ir chorvedžių. Jau suteikusiam kai kurių nurodymų p. J. Švedui reiškiu padėką. Tikiuosi jų gauti ir ateity.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!