Liaudies dainos ir tautiškumas muzikos kūryboje

1940 Nr. 1, Viktoras Žadeika

Liaudies kūryba turi savaimingą charakterį, kurios esmėje glūdi stiprus originalumo pradas. Šis savaimingas pradas sudaro jos tikrąjį tautiškumą. Tas savaimingas tautiškumo bruožas priklauso nuo įvairiausių aplinkybių, kurios veikia kūrėją.

Liaudies kūryba glaudžiai susijusi su to krašto žeme (pav., Lietuvoje — su jos lygiais laukais, miškais, upeliais, ežerais), su jos gamtos aplinkuma (saule, dangumi), su darbu; nuo to ir priklauso jos originalumo bruožas, skiriantis ją nuo kitų kraštų liaudies kūrybos.

Darbo, laisvalaikio, apeiginės, žaidimų, šokių ir kitos dainos yra lietuviškos todėl, kad jos yra sukurtos Lietuves žemėje tų nežinomų autorių, mylinčių kas yra lietuviška, mylinčių visa savo širdimi savo krašto laukus, žydinčias pievas, ošiantį mišką.

Tarp išmokslinto kompozitoriaus ir to nežinomojo liaudies dainų kūrėjo kūrybinio proceso eigoje yra tas skirtumas, kad kompozitorius turi dėti pastangas įterpti savo kūrybinę invenciją į meniškos konstrukcijos formas, dažniausiai praeities nustatytas, o liaudies dainos kūrėjas kurdamas betarpiškai išlieja savo gyvenamuosius jausmus, jo siela išdainuoja tai, ką jaučia, jis kartu sukuria ir formą. Todėl liaudies dainos taip turtingos konstruktyviniu, ritminiu ir melodiniu atžvilgiu. Visiška subjektyvumo laisvė tiek formos, tiek turinio atžvilgiu.

Tokia kūrybinio proceso eiga, kuri gauna pradžią iš vadinamo muzikinio įkvėpimo, yra labai reikšminga. Kai, pavyzdžiui, kompozitorius, ar tai neturėdamas pats kūrybinės invencijos arba turįs norą būti tautiškas savo kūryboje, vienais ar kitais sumetimais visai sąmoningai paima savo kūriniui liaudies melodiją, ją apdirba išmokslinto kompozitoriaus technikos priemonėmis, įterpdamas ją į tam tikrą formą, ir tuo būdu patiekia jau tariamai, pav., lietuvišką kūrinį, jis šiuo atveju yra tiktai tarpininkas tarp liaudies kūrėjo ir savo protaujančios valios kontroliuojamų artistinių kompozicinių priemonių. Ners toks kūrinys ir turės meninę vertę, tačiau tai nebus grynai tautiškas kūrinys, ir kompozitoriaus bus daugiau meniškojo amatininko vaidmuo.

Žinome istorijoje pavyzdžių, kad ir didieji kompozitoriai pasinaudojo savo kūryboje kitų kraštų tautiškomis melodijomis, bet jie pagal tuos savo veikalus, nors jie yra ir aukšto meninio lygio, negali būti laikomi skolintos melodijos krašto tautiniais kompozitoriais, taip pat ir jų kūriniai nėra grynai tautiški. Be abejo, jie ir patys tokių aspiracijų neturėjo.

Taigi, tautiškas kūrinys turi išaugti iš tų sielos gelmių, iš kurių ima pradžią liaudies kūryba. Kūrybinio tautiškumo pradai savo užuomazgoje ir savo plitimo procese yra vienodi ir liaudies dainiaus, ir kompozitoriaus, tik pastarasis savo invenciją dar turi įterpti į aukštojo meno konstrukcijos formą. Tik pasąmoninis, intuityvus veiksnys, išugdęs kūrybinės invenci jos pradus, sudaro tą nuotaiką ir veikalo turinio esmę, kuri laikoma grynuoju tautiškumu.

Galima būtų pasakyti, kad tautiškas kompozitorius turi būti kartu ir liaudies kūrybos kūrėjas giliai subjektyvia prasme. Jis turi gyventi to krašto dvasia, jausmais ir nuotaika, kuria gyvena liaudis. Jis turi mylėti savo gimtinės gamtą ir ja gėrėtis. Jis pats turi turėti tą kūrybinę galią, kad sukurtų tą žaliavą, kuriai jis neri suteikti meniškas muzikines formas. Jeigu jis savo sieloje neatjaus savo krašto grožio, kuris jį jaudintų ir sukeltų kūrybinę emociją ir įkvėpimą, tai jo didžiausios fantazijos ir didelis sistematiškas intelektualinis darbas, per kurį jis norės pareikšti tautiškumą, bus bergždžias.

Pažymėtina, kad kompozitoriaus sieloje užsilikusią iš jaunų dienų kibirkštėlę, iš tų dienų, kada jo siela žavėjosi ir skendo savo krašto gamtos grožyje, vėl gali sužadinti ir atgaivinti tam tikros aplinkybės momentas. Triukšmingo miesto koncertinėj estradoj dainuojama liaudies daina nesukels tų emocijų, nes čia ne liaudies dainos aplinkuma, ne jos akustinės sąlygos. Liaudies dainos visą grožį pajusi tik ten, kur ji gimė gamtos prieglobstyje.

Atskiro krašto liaudies dainos turi bendrą charakteringą požymį, tačiau to pačio krašto dainos gali būti dalomos į tam tikras skirtingas grupes, kaip, pav., pas mus žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir kt., o taip pat kiekviena daina yra savaiminga ritmo ir melodijos požiūriu.

Liaudies dainos yra įdomios ne tik istoriniu, bet ir kūrybiniu muzikiniu atžvilgiu. Nors liaudies dainų kūrėjai nežino muzikos taisyklių, vienok jų dainos melodiniu, ritminiu atžvilgiu yra taisyklingos ir nepaprastai įvairios. Liaudies kūrėjas dainuoja tai, ką jaučia jo siela, kas jį jaudina, be jokių suvaržymų, laisvai, be mažiausio dirbtinumo. Liaudies dainų konstrukcinė logika, tobulumas, ypač atsižvelgiant į kūrybos procesą, liudija, koks stiprus yra gamtoje tvarkingumo dėsnis, šiuo atveju glūdintis liaudies dainos kūrėjo sieloje. Be abejo, jis pats to nepastebi, tačiau jis intuityviai nujaučia.

Be šio intuityvaus, pasąmoninio kūrybos prado, kuris yra kūrybinis veiksnys mene, pats vienas, kad ir tobuliausia forma meistriškas apdirbimas, tautiškojo turiningumo atžvilgiu bus bergždžias.

Neginčytina, kad tiek tas vidinis impulsas, tiek ir meistriškumas yra reikšmingi meninei kūrybai. Kūrybinio proceso eigoje, kaipo reikšmingesnis, turi pirmauti tas gilus vidinis susijaudinimas, iškylantis iš pasąmoninio šaltinio, nes tik jis suteikia veikalui turinį, o patsai meistriškumas, kaip ir meniškasai amatininkiškumas, kartu su proto kontrole atlieka intelektualinį konstruktyvios formos darbą.

Ryškų kūrybinio proceso pavyzdį, kur pirmauja vidinis impulsas ir pagauna patį kūrėją, turime pas liaudies kūrėją, kuris ir pats nežino, iš kur jam ateina noras kurti, dainuoti. Jis be jokių teoretinių žinių, be pašalinių sumetimų, vien vadovaudamasis savo jausmais, įterpė savo nuoširdaus jausmo išvadą į taisyklingą, dažnai ir sudėtingą formą. Tatai patvirtina jau minėtą tvarkos instinktą, pagrįstą vien pojūčiais. Iš šio instinkto gimęs kūrybinis įvairumas rodo tą sugebėjimą ir įgimtą rasės inteligenciją.

Lietuvių liaudies dainų įvairumas, jų formos tobulumas kaip tik ir įrodo tą įgimtą didelę rasės inteligenciją. Juo grynesnė rasė, juo aukščiau bus iškeltas tautiškasai savaimingumas.

Dėka mūsų liaudies konservatyvumo, tradicionalizmo, liaudies kūryba savo gryname stiliuje taip ilgai išliko.

Liaudis, kaimas yra tikroji tautiškos dainos siela, nes ji prisirišus prie tos žemės ir už vis labiausiai tą kraštą brangina ir myli. Juk Lietuvos žemės artojai ne tik kad dainą, bet ir kalbą išsaugojo. Jų daina, tai jų sielos lobynas.

Liūdni laikai artėja ir mūsų liaudies kūrybai, o ypač liaudies dainai. Po aktyvios kūrybos seka merdėjimo laikotarpis, o po šio eina nykimas. Jei liaudies dainos nekuriamos, o senosios nedainuojamos, tai ir nyksta liaudies daina. Jau šiandien ir pas mus gaudomos .senelės dainininkės, norint užfiksuoti senesnę, originalesnę dainą fonografu kaipo palikimą ateičiai.

Nykimo proceso sustabdyti negalima, nes tam nykimui padeda pasikeitusios sąlygos, o su jomis keičiasi ir kaimo žmonių psichika. Pirmoje eilėje darbo sąlygų pasikeitimai naikinančiai veikia liaudies dainą. Ar tai pavienį, ar kolektyvų darbą pakeičia mašinos, vadinasi, šios rūšies liaudies dainos nebekuriamos. Nyksta senoviniai papročiai, o su jais ir šios rūšies dainos. Paimkime praeitį: kiek lietuviškų tautiškų dainų pagonystės laikų išnyko, įvedus krikščionybę.

Seniau miesto centrų svetimas elementas negalėjo taip stipriai veikti sodžiaus, kaip kad dabar veikia lietuviškas su savo nauja, kaip ir tautiška, kultūra. Todėl kaimas lengvai atsisako ir užmiršta savo senovinių papročių ir paseka miesto lietuviškais, savais inteligentais, kurių europeizmas neigiamai veikia kaimo tradiciją.

Liaudies dainos kilmė istorikų yra ginčijama, ypač liaudies dainų amžius yra nežinomas. Galima būtų pasakyti tik tiek, kad liaudies daina atsirado kartu su darbu ir žaidimu senovėje primityvioj draugiškumo atmosferoj, o taip pat ji glaudų ryšį turėjo su grynąja tautiška religija. Taip pat galima tvirtinti, kad liaudies daina yra seniausias savo rūšies menas.

Liaudies dainos amžiaus autentiškumo klausimą tenka statyti antroje eilėje, atsižvelgiant į didelę liaudies dainų vertę ir jų originalumo melodinės linijos grožio bei ritminio įvairumo neišsemiamą šaltinį.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!