Meninė disciplina. Iš pedagoginių pastabų

1940 Nr. 1, Jonas Švedas

Muzika, tas žmogaus jausmus paliečiantis ir protą skaidrinantis garsų menas, kol visai susiformuoja, kol pasiekia tikslą, pereina tris kūrybos stadijas: kompozitoriaus, interpretatoriaus ir klausytojo. Kompozitoriaus sieloje, veikiant aplinkos įspūdžiams (k. a. gamtos reiškiniams, žmonių santykiavimui ir kt.), kaipo jausmų ir proto sąveikos išdava gimsta pirminė muzikos veikalo užuomazga — idėja. Tą idėją kompozitorius išgyvena, kenčia, puoselėja tol, kol ji tiek susiformuoja, kad galima jau ritmų, melodijų ir harmonijų formomis realizuoti: padainuoti, paskambinti, arba užrašyti. Tada kompozitorius, pasinaudodamas kompozicijos technikos žiniomis, muzikos veikalą pabaigia — užrašo. Muzikos veikalą sukomponavus ir užrašius, pirmoji kūrybos stadija baigta. Yra gaidoženkliais primarginti popieriaus lapai, bet dar nėra gyvo, skambančio muzikos kūrinio. Tada ateina antrojo muzikos kūrybos faktoriaus — atlikėjo, interpretatoriaus eilė.

Atlikėjas, kas jis bebūtų, dainininkas, instrumentistas, dirigentas ar bet kuris kolektyvas, negyvas natas įkūnija: paverčia judančiu ritmu, besirangančiomis melodijomis, prasmingais akordais, žodžiu — veikalą padaro girdimu. Atlikėjo uždavinys nėra vien tik mechaniškai padainuoti ar pagroti kompozitoriaus parašytas natas. Jis turi atgaivinti tą natomis užfiksuotą veikalo turinį. Tad jam tenka išstudijuoti ne tik technines veikalo atlikimo galimybes, bet ir atkurti, perjausti pačią kūrinio idėją.

Bet girdima forma muzikos kūrinys dar visai nepasiekia tikslo, kol savo turiniu neveikia jam atsivėrusios sielos, kol jo nuoširdžiai neklauso sąmoningas klausytojas.

Tretysis muzikos kūrybos proceso faktorius yra klausytojas. Kiekvienam gyviui yra įgimta gyventi, stengtis išsilaikyti kovojant už būvį. Žmogus yra aukštesnis, jis nesitenkina tuo, kad sotus, pakankamai apsirėdęs, bet nuolat siekia geresnio, gražesnio gyvenimo. Tas prigimtinis siekimas geresnės, patogesnės, gražesnės buities skatina jį kurti ir, dėl kurių nors aplinkybių kai kuriose srityse negalint pačiam aktyviai pareikšti savo kūrybinės iniciatyvos, domėtis ir vertinti kitų kūrybinius laimėjimus. Žemo intelekto žmonės sunkiau pajėgia suprasti aukštesnius kūrybos pasireiškimus, jie mažiau jaučia jos reikalingumą, tad nesugeba vertinti kitų kūrybinių laimėjimų ir tuo pačiu stabdo tautos kultūrinę pažangą. Kultūringas žmogus, stebėdamas įvairias meno formas, išgyvendamas kūrinių idėjas, pats dalyvauja kūrybos procese ir skatina kultūros progresą. Be klausytojo, kuris sugeba jausti, suprasti kompozitoriaus ir interpretatoriaus kūrybines idėjas, formas, muzika neturi prasmės. Tad sąmoningas klausytojas yra svarbiausias muzikos kūrybos faktorius.

Kad visų tų trijų muzikos kūrybos faktorių bendradarbiavimas būtų darnesnis, privalomas atitinkamas jų santykiavimas, disciplina. Kompozitoriai ir interpretatoriai dabartiniais laikais mokosi, auklėjasi specialiose muzikos mokslo įstaigose, konservatorijose, kur vieni ir kiti pagrindinai susipažįsta su kūrybos veiksniais ir jų santykiavimo procesu. Klausytojas ne būtinai pats turi komponuoti arba techniškai muzikos kūrinius interpretuoti. Bet kad pajėgtų sekti kūrybos procesą, kad suprastų teikiamos muzikos turinį, kad techninės muzikos kūrybos ir reprodukcijos aplinkybės netrukdytų individualiai pergyventi estetinių emocijų, jis turi būti susipažinęs su muzikos meno ir mokslo pagrindais.

Meninė disciplina glūdi visų trijų kūrybos faktorių sąmoningume: sugebėjime jausti, vieniem kitus suprasti ir gera valia vertinti. Mes mokome jaunuolius įvairių muzikos mokslų pagrindų, kad jie būtų sąmoningi, meniškai disciplinuoti klausytojai. Bet ko mums patiems trūksta, kad būtume geri tų meniškai disciplinuotų klausytojų mokytojai?....

Traviata