Muzikalinės rekolekcijos
Rivalizacijos, lenktyniavimo gadynėje, kuomet materialistinės santvarkos viešpatavimas, rodos, pasiekė kulminacinį tašką, kuomet darbo užsimojimai mechanizuojami be gilesnio jo supratimo, reikia drįsti prabilti mistiko kalba. Mistiškas pergyvenimas muzikoje atskleidžia mums neištirtus ar nepastebėtus muzikos dėsnius, artina mus prie tiesos pažinimo, stiprina pasitikėjimą savimi, nes, Otto Herdieckerhoffo žodžiais kalbant, mistiškame pergyvenime priešingumas tarp subjekto ir objekto išnyksta, abu susilieja į identiškumą, subjekto ir objekto identiškumas būna pergyventas ir pažintas. Pažvelkim į žmogų biologo akimis. Biologijos mokslas tvirtina, kad žmogaus organizmas yra specifinis, individualus kūnas, sudarytas iš tipiškų kombinacijų, įvairių specifinių dalių, kurios atlieka tam tikras funkcijas. Ši definicija, tvirtina biologai, neprileidžia manyti, kad mūsų organizmas yra agregatų junginys. Tai yra junginys, pasiduodantis įvairiems kitimams, savo individualiniame gyvenime nėra jis sau lygus, bet vystosi ir besivystydamas pereina iš nesudėtingų į komplikuotesnes, turtingesnes kombinacijų atžvilgiu savo dalių formas. Viliaus Rouxo žodžiais kalbant, organizme įvyksta produkcija matomų įvairybių. Ir smegenų centrinės nervų ląstelės, kaip sako fiziologas Max Verwornas, auga nuo minčių darbo ir jutimų įspūdžių, lygiai kaip rau¬menys nuo gimnastinių pratimų. Mintys yra jėgos.
Šie gyvybinių procesų reiškiniai turi kiekvienam galvojančiam žmogui sukelti susirūpinimą, ar mūsų galvojimai ir darbo užsimojimai atitinka žmonijos progreso reikalus.
Muzika turi glaudų ryšį su mistika. Muzika kaip dvasia yra mumyse, kada tylime, yra taipogi kada nustojame groti ar dainuoti. Iš paslapčių kilusi, reikalauja ji iš mūsų didinimo dvasinių jėgų, kad vengtumėm suteršti jos šventus rūbus. Muziką turime stengtis pajusti kvėpavimo procese, kraujo cirkuliacijoj, organinių ląstelių kitime, visur, kur pasireiškia judesys. Taigi, jei įsisąmoninsime, kad mes galvojame ir jaučiame visu savo kūnu, jei suprasime, kad mūsų dvasinės galios nėra lokalizuotos, tuomet taipogi suprasime, kad tik per tikslingą koncentruotą galvojimą galime susilaukti tinkamų techninio darbo rezultatų; tuomet suprasime, kad ne išmokstame muzikos veikalą, bet atiduodame tai, ką per koncentraciją ir kontempliacijos keliu esame gavę. Tuo atveju pirštų lavinimo problema netenka jai teikiamos didelės svarbos. Muzikos koncepcija glūdi mūsų pasąmonėje, viršum erdvės ir laiko, tik sąmonėje atsiradus tampa ji žmogaus mechaninio intelekto vaisius. Muzikos kūrėjo vidinė energija atsipalaiduoja materijoj. Muzikos veikalo interpretatorius grodamas nejučiomis atsipalaiduoja nuo materijos; jis nesiekia berybių, bet yra į berybes traukiamas. Du skirtingi siekėjai siekia vieno tikslo: atsipalaiduoti, išsilaisvinti. Meninis muzikos veikalo atlikimas neturi būtino ryšio su fiziniu pirštų lavinimu. Berods, materijos pagrindais susiformavęs intelektas prieštarauja šiam samprotavimui, bet de fakto menininkas, paskendęs muzikos turinio klausimuose, nenuilstamai knisa materializmo šaknis ir laukia, kad Amžinosios Kūrybos Dvasia įžiebs jam už pasiaukojimo nuopelnus savo kibirkštį ir leis jam atsirasti amžinos tiesos kelyje.
Koks gi yra šis ,,tiesos kelias“? Yra tai iš koncentracijos kilęs noras lokalizuoti galvojimo ir jutimo jėgas, kurios, pasiekusios visišką pribrendimą, leidžia žmogui tinkamai pasireikšti. Kadangi manymas, galvojimas, jutimas, jausmas yra judesio šakos, tai turi būti mums suprantama, kad muzikos technikos prado reikia ieškoti koncentruotame galvojime; kad nuolatinis, pulso pobūdžio, rato pastūmėjimas įvaro jį ligi svaiginančio sukimosi greitumo; kad minimali koncentruota energija akmenis skaldo; kad žaibo greitumo pirštų pasikeitimo procesas klavišuose yra ne kas kita, kaip tinkamo pirštų atpalaidavimo padarinys.