Provincijos chorvedžių pastangos ir rūpesčiai
Praeitų metų „Muzikos Barų“ 11 num. p. J. Janonis, rašydamas dėl telkimo inteligentų į provincijos chorus, iškėlė itin opų klausimą. Autorius, peržvelgęs kuo skiriasi provincijos chorai nuo centrinių chorų, teisingai pastebėjo to skirtumo teigiamas ir neigiamas puses. Tačiau mums, provincijos chorvedžiams, šis klausimas ne naujiena. Ne vienam iš mūsų jau ne nuo šiandien kvaršina galvą mintis, kokiu būdu užtverti šią spragą. Be to, ir LMD suvažiavimuose šis klausimas ne kartą chorvedžių buvo iškeltas, tačiau konkrečių išvadų nebuvo prieita.
Autorius mums, provincijos chorvedžiams, siūlo į savo chorus būtinai įtraukti esamus vietos inteligentus, kurių stoka, esą, mes šiandien nusiskųsti negalime. Tas tiesa. Tačiau, kad jie visi, daugiau ar mažiau. gali prisidėti prie esamų mūsų chorų ir juos savo dalyvavimu palaikyti, to pasakyti visa žodžio prasme negalima.
Nurodyti autoriaus abstraktiški būdai, manau, ne vieno jau iš mūsų yra išmėginti. Mums labai būtų buvę malonu išgirsti autoriaus metodai, kaip iš tikrųjų mes, provincijos chorvedžiai, turėtume sueiti su vietiniais inteligentais į kontaktą, pagaliau. į kokį kontaktą, kada jų išsimokslinimo laipsnis bei tarnybinė padėtis nėra vienodi? O šiais laikais juk to pas mus labai žiūrima. Neaiškūs taip pat autoriaus minimi gražūs būdai vietos inteligentus sutelkti į provincijos chorus, kada jis pats netiki, kad inte¬ligentas žmogus prašomas atsisakytų prisidėti prie organizuojamo ar jau esamo choro, o tuo tarpu stebisi iš savo apylinkėje esamų chorų, kuriuose taip pat nematyti vietinių inteligentų. Ir vis dėlto autorius išdrįso daugiau kaltinti mus, chorvedžius, tuo pačiu ir pats save, neišmėginęs, matyti, savo siūlomų būdų.
Mano apylinkėje taip pat yra du chorai: bažnytinis ir šaulių būrio. Apsčiai turime ir inteligentų, su kuriais, kad ir ne visais, esame suėję ir į kontaktą, nemažai padarę atitinkamų žygių, tačiau vos vieną kitą pavyko priprašyti prisidėti ir palaikyti mūsų esamus chorus. Tačiau jų prisidėjimas, kad būtų jau taip labai patenkinamas, nepasakysiu; jis nepateisina mūsų pasiaukojimo, pasiryžimo, žygių bei pastangų nors kiek pakelti mūsų chorų kokybę bei jų kultūros lygį.
Ne visi ir iš inteligentų, lyg iš malonės įstojusių į chorą, kad „šiokį tokį“ kultūrinį darbą atliktų, pasižymi ypatingu punktualumu, aktyviu repeticijų lankymu bei drausmingumu. Maža nauda iš tokių, kada beveik kiekvieną kartą susitikus reikia juos tiesiog prašyti arba nuėjus dar priminti, kad tokią tai dieną bus choro repeticija, nes į jas neatsilankę dažniausiai teisinasi nepagrįstomis priežastimis bei užmiršimu. O daugumas bevelija maloniau laiką praleisti prie proferanso, tuščių vakaravimų ir panašiai.
Gyvenamasis momentas visus tautiečius prašyte prašo ir įpareigoja aktyviai prisidėti prie mūsų brangios tėvynės stiprinimo ir jos kultūros bei gerovės kėlimo. Tačiau įsivyravusios mūsų inteligentijoje pažiūros dėl jos išsimokslinimo bei tarnybinės padėties skirtumo neleidžia jai sutapti veikloje su kita visuomenės dalimi. Pastarosios muzikalinis išsilavinimas kad ir menkas, balsai kad ir kaip pūslėtos rankos, ne švelnūs, tačiau mūsų tautinė kultūrinė muzika jiems jau nėra svetimas „šioks toks“ kultūrinis darbas.
Norint įtraukti į provincijos chorus kultūriniam darbui vietinius inteligentus, nepaisant jų išsimokslinimo bei tarnybinės padėties, vienintelis būdas — visus organizacijų chorus pertvarkyti į atskirus dalinius ir leisti jiems tvarkytis atskirais pagrindais bei statutais. Esamų provincijose organizacijų vadovybės mažai rūpinasi ne tik savo chorų darbui sudaryti tinkamas sąlygas, bet ir savo narius į tą darbą įkorporuoti. Tačiau jų chorus pertvarkius paminėtais pagrindais ir jų narius, tinkamus choro darbui, įkorporavus į atskirus chorų dalinius, į kuriuos turės patekti ne vienas ir iš inteligentų, pastarieji jau bus priversti ir moraliai tą darbą kitaip vertinti. Tada, reikia tikėtis, ir provincijos chorų kultūrinis lygis žymiai pakitėtų.