A. a. Antanas Vaičiūnas

1932 Nr. 10–11, M. Budriūnas

Ūmai susirgęs širdžia ir neišgulėjęs ir vienos paros, lapkričio 3 d. Kauno miesto ligoninėj mirė populiarusis lietuvių chorvedis ir chorų organizatorius muzikininkas Antanas Vaičiūnas. Lapkričio 6 d. buvo iškilmingai, su chorų giesmėmis palydėtas į šv. Trejybės bažnyčią ir iš ten į Karmelitų kapus.

Antanas Vaičiūnas gimė 1890 m. gegužio 30 d. ūkininko šeimoj Netičkampy Marijampolės apskrity. Muzikos mokėsi Varšuvos muzikos institute, Odesos imperatoriškoj konservatorijoj ir Rygos muzikos institute, kurį baigė operos solistu dainininku ir chormeisteriu. Maskvoj lankė Saniavskio universitetą. Paskutiniu laiku dar savo mokslą pagilino, išeidamas 1930—1931 m. chorvedybos ir dainavimo mokslus Prahoj pas prof. P. Dedeček ir D. Levycky.

Nuo 1915 m. organizavo ir vedė lietuvių chorus Vilniuj, Joraslavly, Rybinske, Voroneže, Odesoj, Marijampolėj, Kaune, Rygoj, Klaipėdoj. 1931 m. grįžęs iš Prahos, vėl apsigyveno Kaune, kur suorganizavo ir vedė „Jaunimo Sąjungos“, „Jaunosios Lietuvos“ ir studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ chorus.

Be chorvedybos A. Vaičiūnas darbavosi ir įvairiose kitose srityse: mokytojavo (Marijampolėj ir Kretingoj), dainavo valstybinėj operoj (1922 m.), dainuodavo koncertuose ir paskutiniu laiku radiofone, dalyvaudavo periodinėj spaudoj, buvo artimas „Muzikos Barų“ bendradarbis, harmonizavo liaudies dainas ir komponavo originalias dainas (dažnai pats joms ir tekstą rašydamas), redagavo dainų rinkinius „Pajūrio aidos“ ir „Šaulių trimitai“.

A. Vaičiūno tikroji veikimo ir meninės kūrybos sfera buvo choras. Vaičiūnas mūsų tautai, mūsų muzikos kultūrai daugiausia ir yra nusipelnęs chorų organizavimu ir chorų vedyba. Ypač vertinga jo darbuotė buvo Klaipėdos krašte (1924-1929), kur jam vadovaujant, trumpu laiku buvo suorganizuota apie 20 lietuvių chorų ir surengtos dvi didelės ir pasisekusios viso krašto dainų šventės. Čia Vaičiūno nuopelnai ypač tautiniu atžvilgiu labai dideli. Choro darbą A. Vaičiūnas labiausiai mėgo.

Repeticijose net tada, kai jis iš tikrųjų sunkų ir įkyrų darbą dirbdavo, visada švitėdavo pasitenkinimu. Gal tai ir buvo jo „paslaptis“, dėl kurios jis būdavo taip choristų mėgiamas, dėl kurios jam taip sekdavos darbas. Be to, iš Prahos jis grįžo labai žymiai pasitobulinęs ir buvo vienas geriausių Lietuvos chorvedžių.

A.Vaičiūno asmeninis gyvenimas nebuvo labai laimingas. Šeimyninis gyvenimas nepasisekė ir teko su žmona persiskirti. Turtingas niekad nebuvo, o studijuodamas Prahoj, pardavė savo ūkį ir įsiskolino. Grįžęs į Kauną, čia ilgai negavo net ir tokio uždarbio, kad nors pragyventi būtų galėjęs. Ir paskutiniu metu maža užsidirbdavo, o čia dar skolos spaudė, tad tekdavo ir su lombardu reikalų turėti. Tačiau niekad neteko A. Vaičiūno matyt nusiminusio. Jo gyvenimo optimizmas buvo nenugalimas, gal labiausiai todėl, kad jis vis veržėsi į priekį, tolydžio tobulinosi, kūrė vis naujus darbo ir gyvenimo planus, o pačiam darbe rasdavo daug tyro džiaugsmo. Savo gyvenimą, be to, skaidrindavo gyvu humoru, kuris jam ištikimas paliko net ir mirties akivaizdoj.

A. Vaičiūno netekome visai netikėtai, dar gana jauno (42 metų), kada buvo dar pilnas darbo energijos ir kaip tik tada, kai žymiai pasitobulinęs, savo darbais žadėjo mums naujų žymesnių laimėjimų mūsų chorų kultūros dirvoj. Tačiau ir jau nuveikti A. Vaičiūno darbai šioj srity yra tikrai nemaži ir mūsų muzikos kultūrai reikšmingi.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!