Dėl Lietuvos konservatorijos statuto

Lietuvos konservatorijos statuto projektas buvo įteiktas Švietimo Ministerijai jau prieš keletą metų, o šiuo metu laukiamas jo galutinis patvirtinimas ir paskelbimas (spaudoj buvo klaidingai skelbiama, kad statutas jau priimtas ir veikia nuo šių metų rugsėjo 1 d.). Be trumpų pranešimų laikraščiuose apie tą statutą, jokių jo komentarų spaudoj lig šiol nepasirodė, todėl visuomenė nieko plačiau apie jį nežino. Beje, Kauno Valst. Muzikos Mokykla statuto projektą buvo nusiuntusi susipažinti kai kuriems aukštiems valdininkams (ir nieko bendra su menu neturintiems) ir pasiklausiusi jų nuomonės, bet aplenkė net tuos Lietuvos muzikininkus, kurie dirba arba dirbo vadovaujamą pedagoginį darbą, todėl Lietuvos muzikininkų visuomenė už Kauno Valst. Muzikos Mokyklos ribų apie statuto turinį taip pat nieko plačiau nežino. Lietuvos muzikininkams, kuriems rūpi mūsų šalies muzikos kultūra, be abejo labai įdomu, kurias naujas muzikos mokslo gaires nustato naujasai statutas, kiek jis pritaikytas pasikeitusiems paskutiniais laikais muzikos gyvenimo reikalams ir Lietuvos muz. mokslo uždaviniams. Šiomis pastabomis todėl norima kiek supažindinti su konservatorijos statuto projekto turiniu ir mėginama jis įvertinti.

Konservatorijos statute, kiek jis liečia patį mokslą ir jo duodamas teises, randam tokius senojo Valstybinės Muzikos Mokyklos įstatymo pakeitimus: 1) bendrųjų (privalomų) dalykų sąrašas papildytas estetika ir ansamblio kursu (senajam įstatyme buvo dainavimas choru); 2) kompozicijos skyriaus kurso išėjimo laikas prailginamas iš 4 metų ligi 8, fortepijono iš 6 ligi 8, vargonų iš 4 ligi 7, smuiko iš 6 ligi 8, violončelės iš 4 ligi 8, dainavimo iš 4 ligi 6, pučiamųjų instrumentų iš 2 ligi 6, ir įrašytos dvi naujos klasės, kurių senajam įstatyme nebuvo, būtent kontrabaso (7 m.) ir arfos (7 m.); 3) klausytojai ir eksternai, baigę kurį specialųjį dalyką ir visus bendruosius dalykus, gauna diplomą ir aukštojo mokslo teises, jeigu turi aukštesniosios bendrojo mokslinimo mokyklos baigimo atestatą.

Bet kurių naujų skyrių, bet kurios naujos krypties statute nerandam. Muzikos mokykla tik padidina tų pačių specialybių programas ir virsta aukštąja mokykla, išlaikydama senąjį aukštųjų muzikos mokyklų tipą, kurių vyriausias uždavinys buvo duoti įvairių specialybių solistų virtuozų. Ar šitoks mokyklos tipas atitinka šių dienų muzikos gyvenimą ir Lietuvos muzikos kultūros reikalus?

Mūsų laikų muzikos gyvenimas rodo, kad solistų virtuozų laikai jau yra praėję. Ir geriausi solistai šiandie stengiasi patekti į operą, į orkestrą, į dirigentus, į muzikos pedagogus, nes gyventi iš koncertų šiandie solistai beveik nebegali, o Lietuvoj ir pats geriausias pasaulio solistas virtuozas iš savo koncertų ir vienų metų neišgyventų. Solo muziką publika maloniai bepriima tik kaip priedą ansambliniuose koncertuose. Mūsų laikų muzikos gyvenimas reikalauja nebe solistų virtuozų, bet specialistų orkestrantų, specialistų operos dainininkų, taip pat specialistų pedagogų ir dirigentų. Lietuvai muzikos mokykla, be to, turi išauklėti mūsų šalies sąlygoms tinkamų gerų vargonininkų ir chorvedžių.

Muzikos mokyklos pradeda prisitaikyti naujiesiems gyvenimo reikalavimams: atsirado dirigento specialybė, aukštai pastatyti pedagoginiai ir operos skyriai, choro ir orkestro klasės, sustiprinta ansamblių praktika. Mūsų mokykloj pažangos šiuo atžvilgiu tiek tematyti, kad yra įsteigta operos klasė (konservatorijos statute neįrašyta). Dirigavimo klasė gal mums nereikalinga (turim tik vieną lietuvį, baigusį specialaus dirigavimo mokslą ir gabų muzikininką, bet ir jis Lietuvoj darbo neranda), bet pedagoginis skyrius mūsų muzikos mokykloj turi būti viena jos svarbiausių institucijų. Jei ne tik dabartinėj Rusijoj, bet ir aukštos muzikos kultūros vakarų Europos šalyse muzikos mokyklos turi stiprius pedagoginius skyrius, tai mūsų šaliai, kurios muzikos kultūra dar užuomazgoj tebėra, gerų muzikos mokytojų prirengimas yra pats būtiniausias reikalas. Mums ne kartą yra kitų tautų muzikininkai nurodę, kad mes savo muzikos kultūrą turim pradėti iš apačios ugdyti. Kol šituo atžvilgiu nebus pasiekta didesnių rėzultatų, virtuozų auklėjimas bus ne tik nereikalingas, bet ir bergždžias darbas: mažai tautai be aukštesnės jos gyventojų muzikos kultūros, be tinkamo muzikalinio auklėjimo nuo pradinės mokyklos, jokia mokykla virtuozų neišauklės, kaip lig šiol mums nė vieno tikro virtuozo nedavė nei Kauno muzikos mokykla, nei užsienio aukštosios muzikos mokyklos. Kaip pedagoginį reikalą traktuoja statuto autoriai, galima matyti ir iš to, kad aukštesniosios mokyklos muzikos mokytojo teisės statutu duodamos tiek tiems, kurie baigs konservatoriją su diplomu, t. y. bus baigę aukštesniąją bendrojo mokslinimo mokyklą, tiek ir tiems, kurie gaus tik atestatą ir bus baigę vidurinę bendrąją mokyklą. Juk rodos, jei jau kam reikalingas muzikininkui aukštesniosios bendrosios mokyklos baigimas, tai jis kaip tik labiau reikalingas mokytojams. Tiesa, konservatorijoj, tur būt, bus kai kurie statute kažkodėl neįrašyti pedagoginiai dalykai, kurie dabar mokykloj yra, bet jų nepakanka pedagogo prirengimui pagal šių dienų reikalavimus.

Dėl specialistų orkestro muzikininkų prirengimo gali atsakyti, kad baigę aukštąjį kurio instrumento specialybės kursą bus geri ir orkestrantai. Bet iš tikrųjų ligi jie bus geri orkestrantai, ypač operos orkestre, jie turės, baigę mokyklą, dar pirma pasimokyti. Konservatorijoj jie gaus tik specialųjį savo instrumento mokslą ir pastudijuos solistinę koncertų literatūrą, bet orkestro, ypač operos, literatūra jiems paliks nestudijuota arba labai maža studijuota. Tokio baigusio konservatoriją instrumentalisto negalima laikyt specialistu orkestrantu, nes orkestro atžvilgiu jis turės tik bendrąjį išsilavinimą, todėl, pav., į operos orkestrą galės būti priimamas tik praktikantu, nes praktika jis dar turės įsigyti specialųjį orkestranto išsilavinimą. Šioj srityj mes jau turim ir savo pavyzdį: Klaipėdos Valst. Muzikos Mokykla, kur buvo intensyvus orkestro mokslas, per trumpą savo gyvavimo laiką prirengė daugiau ir geresnių orkestrantų, negu lig šiol Kauno Valst. Muzikos Mokykla.

Truputį geriau su dainininkais, nes mokykloj yra operos klasė (konservatorijos statute ir ji neįrašyta). Bet kadangi mokykla operų nestato, tai ir ši klasė visai prirengtų operos dainininkų negali duoti. Ir dainininkai specialųjį mokslą baigia tik pačios operos praktikoj.

Rodosi todėl, kad mums reikalinga žymiai kitokia mokykla. Racionaliau būtų, jei vietoj aukštojo virtuozinio kurso instrumentalistams, būtų įsteigtas aukštasai orkestro skyrius, o dainininkams operos skyrius. Mokykla turėtų tada ne tik simfoninius koncertus dažniau rengti, bet ir operas statyti. Virtuozinio kurso tuo tarpu gal užtektų tik pianistams. Arfos klasės, rodos, neverta laikyt, nes Lietuvai užtenka kokių trijų arfininkių, todėl galima jų ir užsieny išauklėti vietoj ten siunčiamų dabar dainininkų, kuriems jau darbo neberandam. Mokykloj, be to, turėtų būti įsteigtas specialus pedagoginis skyrius. Statute neminima ir chorvedžių klasė, bet gal ji bus, nes dabar mokykloj ji yra, tik keista, kad statute smulkiai surašyti visokie vidaus tvarkos ir ūkio dalykai, net protokolų nuorašai neužmiršti, o apie mokslo dalykus ten labai maža ką terandam, net neišvardinti visi mokykloj mokomi dalykai.

Dideles abejones kelia ir kitos statuto vietos. Čia paimsim kelis pavyzdžius.

Baigę konservatoriją gauna arba diplomą ir aukštojo mokslo teises, arba atestatą ir aukštesniojo mokslo teises, arba pažymėjimą be teisių — ne pagal išeitą muzikos mokslą, bet pagal tai, kurią bendrojo mokslinimo mokyklą yra baigę: aukštesniąją, vidurinę, ar ir šios nebaigę. Žinoma, statuto autoriai nesukūrė patys šios statuto vietos (kaip ir iš viso jie šiame statute jokios kūrybos neparodė), bet rado pavyzdį kurioj kitoj konservatorijoj, tik galėjo rasti ir racionalesnį pavyzdį: kitur aukštosios mokyklos duoda baigimo dokumentus pagal išeitą muzikos mokslą — diplomą gauna baigę aukštąjį kursą (Meisterklasse, Meisterschule, Akademia), o kiti gauna vadinamą absoliutoriumą. Praktikoj tačiau šių dokumentų skirtumas beveik neturi reikšmės. Statutu duodama teisė baigusiems konservatoriją mokyti muzikos dalykų pradžios mokykloj skamba kaip pasityčiojimas, nes juk pradžios mokyklose turi teisę muzikos mokyti ir asmens, nebaigę jokio specialinio muzikos mokslo.

Profesoriaus titulą statutu duoda ir Šviet. Ministeris ir Respublikos Prezidentas. Kas pristato mokytojus profesoriaus titului gauti, statutas nepasako. Nors konservatorija bus aukštoji mokykla, jos pedagogai visur vadinami mokytojais. Statute nėra profesorių tarybos arba konservatorijos tarybos, bet yra tik mokytojų taryba. Keistai skamba statute, kad profesorius gali būti mokytoju (§ 21), nes, rodos, savaime aišku, kad profesorius gali būti savo specialybės mokytoju.

Konservatorijos statutu direktorius gali būti skiriamas tik iš turinčių aukštojo muzikos mokslo baigimo diplomą. Čia, rodos, reikėtų leist ir išimtį, nes ir įžymiausiose konservatorijose esti tiek profesorių, tiek ir direktorių nediplomuotų muzikininkų, būtent iš įžymiųjų menininkų tarpo. Meno gyvenime vis dėlto svarbiau darbai, bet ne diplomas.

Statute yra numatytas ūkio komitetas su atlyginimu jo nariams už posėdžius. Gal kai kurios aukštosios mokyklos ir turi tokius komitetus, bet žinom taip pat, kad kitos jų neturi. Jei ir būtų toks organas, jis galėtų ir be atlyginimo dirbti, kaip aukštesniosiose mūsų mokyklose. Įdomi smulkmena, kad statuto autoriai ūkio komitetą pažymi kaip naują organą, kurio lig šiol muzikos mokykloj nebuvo — juk iš tikrųjų ūkio komitetas dabartinėj muzikos mokykloj turėjo būti iš vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų įstatymo (Klaipėdos Valst. Muzikos Mokykloj ūkio komitetas ir buvo).

Konservatorijos statute nėra pasakyta, kad konservatorija yra aukštoji muzikos mokykla. Tai nemaža formalinė klaida. Pats konservatorijos vardas dar nerodo, kad mokykla yra aukštoji, nes konservatorijos pavadinimas tik iš dalies vartojamas aukštajai muzikos mokyklai. Daug kur konservatorijomis vadinamos bet kurios muzikos mokyklos, o aukštosios mokyklos vadinamos muzikos akademijomis, aukštosiomis muzikos mokyklomis (vokiečių šalyse Akademie der Tonkunst, Hochschule fūr Musik). Bet ir akademijų statutuose pažymima, kad mokykla yra aukštoji.

Bendrai, statutas per daug turi visokių vidaus tvarkos smulkmenų, kurios būtų geriau tikę reguliaminui, bet nutyli arba palieka kitais aktais nustatyti svarbius mokslo dalykus, kurie iš tikrųjų turėtų būti statute. Statute, pav., palieka nenustatytos ir įstojimo į konservatoriją sąlygos.

Kadangi, kaip matom, konservatorijos statutas nepritaikytas mūsų muzikos gyvenimo reikalams ir turi nemaža įvairių kitų ydų, tenka pageidauti, kad jis būtų pataisytas ligi dar bus galutinai priimtas.