Įdomieji epizodai

MENININKO IŠDIDUMAS

Įžymusis smuikininkas Leopoldas Aueris aprašo iš savo jaunystės dienų tokį atsitikimą.

Pianistas Wieniawskis teikėsi pagroti mano koncerte sonatą. Tai buvo man didelė garbė, nes buvau dar jaunas mokinys, o Juozapas Wieniawskis buvo brolis pagarsėjusio smuikininko (Henriko Wieniawskio), be to, ir pats buvo pasižymėjęs. Rytojaus dieną po koncerto nuėjau į Hotel de Bade (populiarus tais laikais muzikininkų tarpe viešbutis) jam padėkoti. Jis mano padėką priėmė išdidžiai ir su šaltu mandagumu. Vis dėlto aš įsidrąsinau ir paprašiau jo fotografijos su autografu atsiminimui mūsų bendro koncertavimo.

Wieniawskis, patogiai atsilošęs kėdėj, viršininko tonu paklausė:

— Ar jūs turit Liszto fotografiją?

Atsakiau, kad, deja, neturiu.

— Gerai, o ar turit Talbergo fotografiją?— (Talbergas tais laikais konkuravo Lisztui).

Aš vėl atsakiau, kad ne, pridūręs, kad lig šiol man neteko susitikti Liszto arba Talbergo. Tada Wieniawskis išdidžiai ir su apgailestavimu tone pareiškė:

— Tai ir aš jums negaliu savo fotografijos duoti. —

Aš pastačiau akis ir nustebęs išėjau. Nors buvau dar labai jaunas — man buvo suėję tik 16 metų — niekaip negalėjau susitaikyti su tokiu pasielgimu didelio artisto su savo jaunesniuoju kolega.

Daug metų praėjus, kartą pietavau su Henriku Wieniawskiu viename Londono restorane ir papasakojau jam tą atsitikimą su jo broliu.

—Ką jūs jam atsakėt? — paklausė manęs Henrikas.

Prisipažinau, kad būdamas sumišęs ir jausdamasis labai menku prieš jo brolį, neradau ką jam atsakyti.

Tada Henrikas labai rimtai pasakė:

—Jūs turėjot jam atsakyti taip: „Gerbiamasai, jei aš turėčiau Liszto ir Talbergo fotografijas, aš nesuteikčiau jums garbės, prašydamas jūsų fotografijos“  — ir jis pradėjo kvatotis nesulaikomu juoku.

R. STRAUSSAS REPETICIJOJ

Richardas Straussas repetuoja savo „Salome“ ir kreipiasi į orkestrą tokiais žodžiais: „Gerbiamieji! Tik jokių sunkumų ir problemų neieškokit. Ši opera yra tik Scherzo (juokavimas) su mirtim pabaigoj“. — Kada jam viena smuikų vieta rodosi per garsi, jis sako: „Jei aš šitą vietą nors kiek girdėsiu, tai jau bus per garsiai“.

NEPAKENČIAMAS PIANISTAS

Prieš kelias dešimtis metų viename Karlsbado viešbuty viena dama buvo labai suerzinta: kažkas apsigyveno greta, kuris visą dieną skambino fortepijonu. Pasipiktinusi dama parašo savo kaimynui, kad tas be perstojimo grojimas jai tiesiog nepakenčiamas; kad nors geriau grotų, o dabar tokio barškinimo ji visai negalinti išlaikyti. Tuojau ji gauna mandagiai suredaguotą laiškelį: „Didžiai gerbiama ponia grafiene! Kad aš daug skambiniu, nieko, deja, negaliu padaryti, nes tai mano profesija. O kad blogai skambinu, tai aš stengiuos tolydžio tobulintis. . . Anton Rubinstein“.