Muzikos istorija

OPERA

Opera, XVI amžiaus pabaigoj gimusi iš mėginimo atgaivinti senovės graikų muzikalinę dramą, XIX amžiuje jau buvo paplitusi įvairiose šalyse ir įsigijusi tautinių atspalvių. Po Gluck'o nustoja vyrauti operose ir graikų mitologijos siužetai. Dideli tų laikų politiniai ir socialiniai įvykiai, revoliucijos ir karai, privertė užmiršti senąjį graikų pasaulį. Scenoje pradėjo iškelti tų dienų kovas ir jų herojus arba tautinį mitą. Šalia rimtosios, arba didžiosios operos (Opera seria) iškilo komiškoji opera (Opera buffa) ir operetė.

Prancūzų opera. Dėl įvairių politinių, kultūrinių ir muzikos gyvenimo aplinkybių Paryžius nuo didžiosios prancūzų revoliucijos ligi pusės XIX amžiaus buvo pasidaręs vakarų Europos operos centru. Čia buvo dviejų tipų operos teatrai: „Didžioji opera“ ir „Komiškoji opera“ (šie teatrai ir dabar tebėra). Paryžiaus teatrams kūrė operas ir kitataučiai, kaip antai Vogel, Spontini, Cherubini, bet jie prisitaikė prancūzų operos krypčiai. Nors ir susijungė čia atskirų mokyklų stiliai, bet daugiau į viršų iškilo prancūzų operos charakteringi bruožai: patetiškumas, ritmo gracingumas didžiojoj operoj ir lengvumas, melodijų grakštumas komiškojoj opera.

Komiškąją operą ugdė kompozitoriai A. Boieldieu (Bualdjė). Adam, Auber (Ober) ir kiti. Vidury XIX amžiaus Prancūzijoj atsirado operetė, kuri nuo komiškosios operos skiriasi panašiai, kaip komedija nuo farso. Komiškosios operos nors turinys ir charakteris lengvas, bet muzika formomis ir stiliumi rimta, panaši į didžiosios operos muziką, o operetėj muzika mažesnį beturi vaidmenį, daugiau pertraukiama dialogais ir ji yra daugiau lengvo žanro. Operetės srity ypač pasižymėjo Jacąues (Žak) Offenbach (1819—1880), parašęs 102 operetės, iš kurių labiau populiarios „Orfėjus pragare“, „Gražioji Elena“, „Perikola“ ir ypač „Hofmano pasakos“.

Didžiajai operai pradžią davė Lully, Rameau ir Gluck, o vėliau ją ugdė kompozitoriai Mehul (1763-1817, op. „Juozapas“), Cherubini (1760-1842, „Lodoiska“, „Medėja“), Spontini (1774-1851, „Vestalka“), Halevy (1799—1862, „Žydė“) ir Meyerbeer.

Jakob Meyerbeer (gimė 1791 m. Berlyne, mirė 1862 m. Paryžiuj) sukūrė ryškų ir patvarų šios operos stilių. Istorinis siužetas, didelis muzikos patosas, choro ir baleto gausumas, scenų sudėtingumas ir vartojimas visokių, dažnai paviršinių, scenos efektų (ožio dresiravimas, čiuožimas pačiūžomis ir pan.), rečitatyvų dažnumas — tai charakteringos Meyerbeer'io operų žymės. Jo efektingos operos turėjo labai didelį pasisekimą masėse, bet kartu ir griežtų priešų muzikininkų tarpe. Tačiau ir Meyerbeer'io priešai neišvengė jo operų įtakos. Geriausios jo operos „Robertas velnias“, „Hugenotai“, „Pranašas“, „Afrikietė“.

Ambroise Thomas (1811-1896, tark: Ambruaz Toma) parašė nemaža komiškųjų ir didžiųjų operų, keletą baletų ir kitų veikalų. Populiariausia jo opera yra „Minjon“ („Mignon“), o „Hamletas“ daugiau populiarumo turi tik Prancūzijoj.

Charles Gounod (1818-1893, tark: Šarl Guno) pasaulinį garsą įsigijo savo operomis „Faustas“ ir „Romeo ir Julija“. Kitos jo operos scenoj neišsilaikė. Taip pat ir kiti jo veikalai (mišios, oratorijos, kantatos ir k.) greit buvo užmiršti.

Georgės Bizet (1838—1875, tark: Žorž Bizė) labiausia išgarsėjo savo opera „Karmen“. Ši opera Paryžiuj lig šiol statyta apie 2000 kartų, Berlyne daugiau kaip 1000 kartų (populiari ir Lietuvoj). Bet kada „Karmen“ buvo pirmą kartą Paryžiuj pastatyta, ji visai neturėjo pasisekimo. Vienas įžymiausių tų laikų kritikų taip apie ją rašė: „Karmen — Meliaco ir Halevy libreto herojė — yra tikra begėda moteriškė, vaidinanti šlykščią rolę scenoj, kuri ligi šiol mus pamokydavo moralės ir drovumo. Kuklios motinos ir garbingi tėvai! Jūs, pasitikėdami tradicijomis, atsivedėt savo dukteris ir žmonas, norėdami suteikt joms padorią vakaro pramogą. Ką jūs pergyvenot, matydami šitą prostitutę, kuri iš mulo varovo glėbio pereina į dragūno glėbį, iš dragūno į toreadoro, ligi atstumto meilužio kinžalas pabaigia jos nelemtą gyvenimą. Biauri, beprasmiška operos muzika kaip tik buvo tokia, kokios mes iš Georgės Bizet tikėjomės“.

„Karmen“ muzika pilna gyvybės, neapsunkinta jokiu akademišku- mu, detalėmis. Siužetas paimtas iš liaudies gyvenimo ir perduotas nepaprastai ryškiai, su didele išraiškos jėga. Šią operą labai garbino filosofas Nitzsche. Jis sakė: „Aš tikras, kad „Karmen“ — geriausia opera pasauly, ir ligi mes gyvi, ji nenueis nuo Europos scenų... Šita muzika man atrodo, kaip tobulybė, ji lengva, lanksti ir grakšti... ir kartu demoniška ir fatališka“.

Iš kitų Bizet kompozicijų populiari orkestrinė suita „Arlezietė“ („L‘ Arlesienne“).

Julės Massenet (1842—1912, tark: Žiul Masnė) parašė komiškų ir rimtųjų operų. Populiarios „Manon“ ir „Verteris“ (šios operos Paryžiaus Komiškoji opera iš karto buvo nepriėmusi dėl draminio veiksmo silpnumo).

Iš kitų tų laikų kompozitorių populiaresnės operos Saint—Saens'o (1835—1921, tark: Sėn—Sans) „Samsonas ir Dalila“ ir Delibes (1836-1891, tark: Delib) „Taip sakė karalius“, „Lakme“. Delibes yra autorius populiarių baletų „Kopelija“, „Silvija“.

Italų opera. Tautiškoji italų opera nuo XVIII a. ąntrosios pusės buvo pradėjusi merdėti. Ją atgaivino Giocchino Rossini (1792—1868), tark: Džokino Rosini). Jo operų švelnios melodijos netrukus suskambėjo ne tik Italijoj, bet ir visoj Europoj. Rossini šedevras ir iš viso geriausia italų komiška opera yra „Sevilijos kirpėjas“, kuri ir dabar visuose teatruose statoma. Rossini ją parašė 1816 metais per dvi savaites. Kita jo populiari opera yra „Vilhelmas Tell". Ligi 1829 m. Rossini parašė 39 operas, bet vėliau beveik visai nustojo kurti ir parašė tik keletą bažnytinių veikalų, iš kurių pagarsėjo „Stabat Mater“.

Įžymesni Rossini laikų operų kompozitoriai buvo dar Bellini (1802—1835), parašęs 11 operų („Sonambulė“, „Norma“) ir Donizetti, (1797-1848) parašęs daugiau kaip 70 operų („Lukrecija Bordžia“, „Favoritė“).

Originalesnis kompozitorius yra Giuseppe Verdi (1813 —1901, tark: Džuzėpė Verdi). Pirmosios jo operos rašytos Rossini ir Bellini įtakoj, o vėlesnės turi Meyerbeer'io ir Wagner‘io įtakos. Geriausios jo operos yra „Rigoleto“, „Trubadūrai“, „Traviata“ (pirmoji Lietuvoj statyta opera, 1920 m. gruodžio 31 d.), „Aida“, „Otelo“, „Falstaf“. Be operų yra parašęs dar „Reąuiem“ ir keletą kitų bažnytinių veikalų. Verdi kūryba italų muzikai turi tokios pat didelės reikšmės, kaip ir Wagner‘io vokiečių muzikai.

Po Verdi mirties įžymiausias itališkų operų kompozitorius buvo Giacomo Puccini (1853—1924, tark: Džakomo Pučini), kurio geriausios operos yra „Toska“, „Bohema“, „Madame Butterfly“.

Iš vėlesnių kompozitorių įžymesni Leoncavallo („Pajacai“), Mascagni („Cavalleria rusticana“), Giordano ir Volf-Ferrari.