Ant naujojo sezono slenksčio

1932 Nr. 9, Karel Reiner

Naujas sezonas pradedamas su įprastais pažadais. Vėl skelbiami visokie valsų karaliai, džazbandai, smulkieji menininkai, vunderkindai, vyresnieji virtuozai ir reprezentaciniai koncertai, vėl jie - šį kartą gal menkiau - pripildys kasas ir pildys kitus savo visuomeninius uždavinius. Kaip ir visada, programos turės savo didžiuosius pritraukiamuosius punktus, iš kurių tik keletas bus kiek naujesni, bet ir tai tik orkestro koncertuose. Menininkai vėl tik menkučiais skirtumais tarpusavy konkuruos. Kas tikrai meno ieškos, vis mažiau jo beras: muziką ir toliau vis daugiau slėps paviršinis blizgėjimas. Avangardininkai kaip paprastai turės tuščias sales.
Ir vėl atsiras žmonių, kurie papils aukšto stiliaus argumentų, turin¬čių pateisint dabartinę muzikos krizę. Daugelis iš jų teisingi, ypač, kad kapitalistinis koncertų gyvenimo pagrindas neišvengiamai veda į nusigyvenimą ir kad čia pagalba gali tik iš apačios ateiti (visuose bendruose argumentavimuose savaime didelis vaidmuo tenka viešpataujančiai eko¬nominei krizei). Bet čia užmirštamas vienas savaime aiškus dalykas, būtent, kad visa mūsų muzikos apyvarta—nuo produkcijos ir reproduk¬cijos ligi suvartojimo - pavirto kažkokiu mechanišku technišku procesu, kuris su realiuoju gyvenimu ir su kūrybinėm gyvenimo jėgom nebeturi sąsajos, taip sakant, ore pakibo. Estetikai tebesiginčija apie išraišką ir formą ir kartais randa vidurinį kelią, bet tik tarp jų dviejų. Kompozito¬riai daro atvirkščiai estetiką įkalbinėjimams ir pasitenkina viena ar kar¬tais keliomis pasitaikiusiomis muzikalinėmis idėjomis, kurias su didesniu ar mažesniu miklumu ir temperamentu apdirba, žinoma, grynai mecha¬niškai techniškai. Interpretatoriai pasiekė niekad anksčiau nesitikėto tech¬ninio tobulumo ir stengiasi savo grojamus veikalus kiek tik galima indi¬vidualiau perduoti, nepaisydami veikalo konstrukcijos ir pan. Pagaliau publika, nė kieno neišbudinta, susilaikanti, dažnai muziką laiko tik pato¬gia poilsio priemone. Taigi, visi rūpinasi su kuo mažiausia dvasine veik¬la kuo didžiausio „pasisekimo" pasiekti.
Čia pasidaro būtina, kad produkcijoj įvyktų permaina, kad ji muzi¬ką atnaujintų. Kompozitorius turi pagaliau suprasti, kad yra tūlą objek¬tyvių dalykų, kuriuos galima matyti. Jie turi pirmiausia pripažinti, kad pamatiniai muzikos principai yra tie patys, kaip ir gyvybės: pasikartojimo, variacijos ir nesikartojimo principai. Kompozitoriai turi sąmoningai tais principais vadovautis, juos pritaikyti. Jie turi iš šito pažinimo sąmo¬ningai išeiti į naujus objektyviai tikrus kelius ir muziką vėl atgaivinti. Tada atsiras ir kitokių interpretatorių, ir vis daugiau atsiras klausytojų, kuriems muzika bus gyvenimo atspindys, bet ne vien tik daugiau ar mažiau malonūs garsai. Tada ir senoji muzika galės būti vėl suprantama, ir teisingai išpildoma.
Nenuostabu, kad Praha, stovėdama ant slenksčio tarp rytų ir va¬karų, yra grynai intelektualinių abstrakčių vakarų jėgų ir rytų valios jėgų susidūrimo centras ir taip pat vienintelė vieta, kur muzikos srity są¬moningai nauja kuria. Ne tik dvasinėj koncepcijoj, bet ir garsuose. Čia sąmoningai naujajame netematiniame stiliuje ir ketvirtadalių tonų siste¬moje bei dar smulkesnėmis tonų diferencijomis kuriantieji menininkai ir* jų užsienio bendradarbiai šiuo metu yra vieninteliai, kurie liko dvasinės muzikos krizės nepaliesti ir kurie rodo kelią iš tos krizės išeiti.
Ir šitas numanymas mažina nusivylimą žinia, kad koncertų sezoną oficialiai pradėjo savo „koncertu“ M. Chevalier, kurio sveikinimo proga susirinkusią geležinkelių stoty minią policijai teko jėga išsklaidyti.
Praha, 1932. IX. 18
 

Beethovenui 250
Traviata