Muzikos istorija

ROMANTIŠKOJI MUZIKA

Robert Schumann (1810—1856) gimė Zwickau m. Saksonijoje. Robertas, pildydamas tėvo valią, studijavo Leipzigo universitete teisę. Čia jis susipažino su įžymiu tų laikų pianistu pedagogu F. Wieck’u (jo būsimos žmonos tėvu) ir pradėjo pas jj mokytis skambinti fortepijonu. 1830 m., būdamas Paganini koncerte, jis susižavėjo virtuoziniu smuikavimu ir galutinai pasiryžo atsiduoti vien muzikai, pasidaryti sau pianisto karjerą. Tačiau bandymas dirbtiniu būdu įsigyti pirštų techniką ir jų lankstumą ne tik nepavyko, bet paraližavo dešinę ranką. Ši nelaimė ir privertė Schumann’ą atsisakyti nuo pianisto karjeros. Vienoje muzikos srityje apsivylęs, jos nemetė, bet tuoj karštai griebėsi mokytis muzikos kompozicijos teorijos. Be to, Schumann’as vertėsi ir muzikos kritika. 1834 m. jis įsteigė Leipzige muzikos žurnalą „Neue Zeitschrift fuer Musik“, kurį pats vienas redagavo. Žurnalo programa buvo gana karinga: „Kova su paviršutinišku virtuozumu ir blizgėjimu, kova už poetiškos muzikos naująją erą, pakėlimas vokiečių tautinio susipratimo per vokie­čių meną“. Schumann’as buvo vienas įžymiausių meno kritikų. Jis taip pat iš karto teisingai įvertino Chopin’ą ir Brahms’ą. Lakią Schumann’o fan­taziją gaivino meilė į Klarą Wieck. Ji buvo įžymi pianistė ir nemaža prisi­dėjo Schumann’o kompozicijų išpopuliarinimui. Tuo laiku jis daugiausia parašė fortepijoninių veikalų. 1840 m., jo vedybų metai, buvo naujo kūrybos periodo pradžia. Nuo to laiko jis staiga pradeda rašyti vokalinę muziką. Tais metais parašo 138 romansus. Gal medžiaginis nepriteklius jį vertė rašyti šios rūšies kompozicijas, nes romansai geriau apsimokėdavo. 1841 m. Schumann’as pradeda rašyti simfoninę muziką. 1843 m. mokytojauja Leip­zigo konservatorijoje. 1844 metais su keliaujančia koncertuoti žmona atvažiuoja į Rusiją. Vieną Klaros Schumann šeimyninį koncertą Rusijoje aprašo rusą teoretikas Arnoldas: „Klara Schumann tą vakarą grojo savo vyro kvartetą fortepijonu, „Kreislerianą“ ir keletą kitų veikalų. Jie klausytojams padarė labai gilų jspūdį. Visą vakarą Schumann’as buvo, kaip visada, paniuręs ir tylus. Jis labai mažai kalbėjo; į grafo Vjelgorskio ir paties šeimininko Lvovo klausimus jis tik kažką tyliai sumurmėjo. Schumann’as visą laiką daugiausia sėdėjo kampe prie fortepijono, nulei­dęs galvą, su uždribusiais ant veido plaukais, veidas rūstus, susimąstęs, lūpos lyg švilpauja. Klara Schumann kiek kalbesnė, atsakinėjo už vyrą. Skambindama fortepijonu, ji pasirodė didelė menininkė, su vyriška ener­gija ir su moterišku instinktu“...

Nuo 1850 m. Schumann’as Diuseldorfo miesto muzikos direktorius. Bet dėl didėjusios psichinės nesveikatos 1853 m. buvo iš tų pareigų atleistas. 1854 metais norėjo nusižudyti, krisdamas į Reiną, bet buvo išgelbėtas. Likusią savo gyvenimo dalį jis išgyveno psichiatrinėje ligoninėje Endeniche netoli Bonnos.

Schumann’as parašė 4 simfonijas, vieną operą poemą „Genovaitę“, dvi oratorijas, 2 balades chorui, mišias, apie 300 veikalų vienam balsui su fort. pritarimu, 11 duetų, 41 veikalą chorui, daug veikalų fortepijonui ir kitų kompozicijų. Nors didieji Schumann’o veikalai turi daug grožio, bet dabar didesnės reikšmės turi jo romansai ir fortepijoniniai veikalai. Graži harmonija ir melodijos glaudžiai pinasi, ritmas labai įvairus. Formos jo muzikalinės minties visai nevaržo.

Frédéric Chopin (1810—1849) gimė Lenkijoj, netoli Varšuvos. Jo tėvas prancūzas, motina lenkė. Fridrikas Chopin'as (tark: Šopenas), būdamas 9 metų, jau viešai koncertavo. Kada jo tėvas gavo Varšuvoje mo­kytojo vietą, jis savo skambinimu patraukė Varšuvos aristokratijos dėme­sį ir, kunigaikščio Radvilos globojamas, išėjo gerą bendrąjį ir muzikos mokslą. 1830 m. jis išvažiuoja iš Varšuvos ir apsigyvena Paryžiuje, kur 1849 m. mirė džiovos nukankintas.

Chopin'as buvo įžymus pianistas ir kompozitorius. Dar Varšuvoj gyvendamas, jis gastroliavo Vienoje, Berlyne, Dresdene, Prahoje ir kituose miestuose. Ir Paryžiuje gyvendamas, jis buvo išvažiavęs koncertuoti į Angliją ir Vokietiją. Chopin’as nemėgo viešuose koncertuose skambinti. Jis pats yra pasakęs:

„Aš nesu sukurtas koncertuoti. Minia mane gąsdina, jos kvėpavimas paraližuoja mane ir smalsūs žvilgsniai per daug slopina, o svetimi veidai verčia nutilti“. Paryžiuje gyvendamas, jis praleido laiką dažniausiai aristokratų ir menininkų intymioje draugijo­je. Jo veikalai daugiau tinka išpildyti salione, negu didesnėje estradoje. Jis rašė beveik išimtinai fortepijonui. Jo kompozicijose tautiškumas atsis­pindi ritmo sudėtingume ir tautišką šokią formose (mazurka, polonezas).

Bet jo šokių muzika, apvilkta meniškais rūbais, su įvairiu tempu, tinka daugiau koncertams, negu šokiams.

NEOROMANTIŠKOJI MUZIKA

Kai po klasikų atsirado daug kompozitorių, kurie mėgdžiojo klasi­kus vien iš formalinės pusės, nesugebėdami duoti nei gilesnio turinio, nei žavinčio paviršinio skambėjimo, kaip reakcija prieš jų formalinę mu­ziką iškilo romantizmas. Romantikų reformos tačiau daugiau pasireiškė tik mažesniuose veikaluose, o simfoninėj ir kamerinėj muzikoj romantikai tebesekė klasikus. Vėliau iškilo griežtesni reformatoriai, vadinami neoromantikai. Jie mažai besirūpino išlaikyti simfonijose nustatytąsias formas, bet siekė kuo didžiausio išraiškos stiprumo ir vaizdingumo. Jie pirmieji buvo ir programinės simfonijos kūrėjai, t. y. tokios simfoninės muzikos, kuri atvaizdina arba bent įliustruoja kurį poezinį turinį, taigi turi objek­tyvią programą. Didieji neoromantikai buvo Hector Berlioz (Hektoras Berliozas), Franz Liszt (Francas Listas) ir Richard Wagner (Richardas Vagneris).

Hector Berlioz (1803-1869), prancūzas, pradžioj studijavo mediciną, bet vėliau ją metė ir įstojo į Paryžiaus konservatoriją ir ją baigdamas gavo (po keturių nepasisekusių mėginimų) premiją už kantatą „Sardanapale“.

Berlioz’o fantastinė simfonija (Symphonie fantastique) iš viso yra pirmoji programinė simfonija. Jos programą sudaro epizodas iš vieno artisto gyvenimo.

Didžiausias religinis Berlioz’o vaikalas yra grandiozinis „Requiem“ dviem choram ir labai dideliam orkestrui: 16 trombonų, 16 triūbų, 12 miško ragų ir t. t. (pirmą kart jis buvo išpildytas 1837 m., Habeneck’ui diriguojant). Po jo parašė „Te deum“ trims chorams su vargonais ir orkestru.

Iš viso Berlioz’as yra parašęs 3 operas, 2 oratorijas, „Te deum“, 5 simfonijas, 3 kantatas ir keletą kitų veikalų.

Berlioz’as buvo taip pat teoretikas ir kritikas. Pradžioj jis buvo daugiau išgarsėjęs savo muzikos feljetonais, negu kompozicijom. Kritikose jis kovojo prieš akademizmą, gynė naująsias kryptis. Teoretinių veikalų parašė instrumentacijos vadovėlį ir „Orkestro dirigentą“.

Berlioz’o kompozicijos neturėjo pradžioj didesnio pasisekimo. Viena, kad jos reikalavo labai padidintų orkestrų, didelių chorų ir buvo sunkios išpildyti, o kita, kad jo muzika platesnei visuomenei buvo dar nesuprantama, perdaug nauja. Ir mirė Berlioz'as savo tautiečių nepripažintas, visų apleistas, bet su viltimi, kad po kelių dešimčių metų bus suprastas ir įvertintas. Tas ir išsipildė.

Franz Liszt (1811 — 1886) gimė Raidinge, Vengrijoje. Liszt’as buvo nepaprastų gabumų ir be galo darbštus. Nors jis dirbo visose muzikos srityse, neįskaitant operos, jo kūrinių skaičius yra apie 570. Į tą skaičių įeina vienu pavadinimu 6 tomai literatūrinių darbų, taip pat vienu pava­dinimu visos 9 Beethoven’o simfonijos, perdirbtos iš simfon. orkestro fortepijonui. Nors Liszt’as ilgai gyveno, bet toks didelis kūrinių skaičius verčia stebėtis jo darbo produktingumu, nes jis ilgus metus buvo kapel­meisteriu, nemaža laiko praleisdavo su savo mokiniais ir pirmoje pusėje savo amžiaus daug koncertuodavo kaip pianistas.

Liszt’as būdamas 9 metų, jau viešai koncertavo ir, Vengrijos didžiū­nų sušelptas, jis gavo gerą muzikos išsilavinimą. Fortepijono jis mokėsi pas Czernį, o teorijos pas Saljerį (Vienoje Liszt’as sužavėjo Beethoven’ą savo skambinimu). Liszt’as savo virtuozine technika, meniniu išpildymu ir nepaprastu temperamentu buvo didžiausias pianistas, kurio ir lig šių laikų niekas nepralenkė. Carreri jo skambinimą aprašo šitaip: „Pradžioje aš girdėjau Liszt’ą skambinant Bach’o ir Scarlatti veikalus. Kai grojo pirmojo veikalus, fortepijonas skambėjo kaip vargonai, Bach’ą jis grojo labai lėtai, kaip niekas nedaro. Kai skambino Scarlatti veikalus, tas pats instrumentas skambėjo kaip praeito amžiaus spinetas. Kiekvienas naujas veikalas atrodė lyg kitu instrumentu grojamas. Mane labiausia stebino, kad Liszt’as savo pirštais lyg instrumentuoja veikalus, o ypač savo kūrinius. Tuo daugiausia jo skambinimas ir skiriasi nuo kitų pianis­tų. Kai Liszt’as skambino, lyg visai nesigirdėjo fortepijono garsų, mes stebėjom tik jį patį kūrybiškai reiškiant kiekvienu skambinamu veikalu savotiškus pergyvenimus“.

Liszt’as yra parašęs 12 simfoninių poemų, 2 programines simfonijas, daug fortepijoninių ir bažnytinių veikalų.