Vincent d’Indy

1932 Nr. 9, Konradas Kaveckas

Nesenai mirusio (1931 metais gruodžio 3 d.) Vincento d’Indy asmeny prancūzų modernioji muzika neteko vieno savo įžymiausių kompozitorių. Savo ilgą amžių jis atidavė ne tik skaisčiai muzikos kūrybai, bet ir pedagoginiam darbui. Kartu su Charles Bordes ir Alexander Guilmant įkurtoje aukštojoje muzikos mokykloje Schola Cantorum, iki mirties būdamas jos direktorių ir kompozicijos profesorių, išauklėjo visą būrelį kompozitorių, kaip Albert Roussel, Paul Le Flem, Devdat de Severac ir kiti, be to, vesdamas Conservatoire Nationale dirigavimo klasę, išleido dirigentų, kurių tarpe yra ir Arthur Honneger.
Vincent d’Indj gimė 1851 m. kovo 27 d. Paryžiuje. Muzikos mokėsi pas Diemer’ą, Lavignac’ą ir Cezarį Franck’ą. Šį pastarąjį jis ypatingai gerbė ir jo nuopelnus prancūzų muzikai iškėlė plačioje monografijoje.
Vincent d’Indy kūryba reikia skirti trimis periodais.
Pirmajame periode (1870-1884) Wagner’io ir Franck’o įtakoje parašė savo pirmuosius kūrinius: kvartetą a-mol, simfoniją, simfonines poemas Forêt enchantée ir Antoine et Cléopâtre ir Wallenstein’o trilogiją. Šio periodo svarbiausias kūrinys yra dramatiškoji legenda „Le chant de la cloche“. Jos siužetas yra Schiller’io poema „Die Glocke“. Šiuo veikalu d’Indy laimėjo 1885 m. Paryžiaus miesto muzikos konkurse aukščiausiąją premiją.
Antrajam, arba ieškojimo periodui (1884-1903) reikia priskirti suitą triūbai, 2 fleitoms ir styginiam kvartetui; Symphonie cévenole orkestrui ir fortepijonui prancūzų kalniečių temomis; trio klarnetui, violončelei ir fortepijonui; kvartetą d-mol; Fableaux de voyage suitą orkestrui; simfonines varijacijas Istar, fantaziją obojui ir orkestrui prancūzą liaudies dainą temomis ir operas Fervaal ir Etranger, pastatytas pirmą kartą Paryžiuj, pirmoji operoj Comique 1898 m., antroji Grand operoj 1903 m. Šios operos, tai lyriškos dramos, kurias jis, lygiai kaip ir Wagneris, panaudojo filosofinią ir religinią idėją įamžinimui, tik, anot Debussy, d’Indy artistiškasis teisumas reikia skirti nuo Wagnerio herojiško kabotinizmo.
Galutinio kūrybinio subrendimo periode (1903-1931) Vincent d'lndy jis parašė šiuos žymiuosius veikalus: 2 sonatas: fortepijonui ir smuikui su fortepijonu, kvartetą, kvintetą, orkestrui simfonines poemas Jouz d’été à la montagne 3 dalyse, Souvenirs, Poème des rivages, simfoniją B-dur ir symphonia brevis de bello gallico (iš didžiojo karo įspūdžių) ir teatrališkąją oratoriją La Legende de Saint Christophe (pirmą kartą išpildyta Grand operoj 1920 metais). Čia dar reikia pažymėti visą eilę mažesnių veikalų fortepijonui, vargonams, solo ir taip pat choro dainas.
Iš viso matome, jog d’Indy kūryba apima ne tik kamerinę ir simfoninę muziką, bet ji gražiai pasireiškė ir draminėj muzikoje, kuriai jis pats ir tekstą rašydavo.
Kiekvienas jo kūrinys dvelkia nuotaikingumu, aiškumu, spalvingumu ir formos grožiu. Jo kūryboje jaučiama stipri prancūzą folkloro gaida.
Nors d’Indy ir Debussy tai du priešingi poliai: pirmasis neoromantikas, o antrasis impresionizmo tėvas, bet juodu viens kitą labai gražiai suprato. D’Indy pats pirmasis iškėlė „Pellėas et Mėlisande“ vertę, kada kiti to laiko kritikai baisiausiai puolė.
Čia dar reikia pažymėti jo didelius nuopelnus Prancūzijos bažnytinės muzikos atgaivinime. Jis pats buvo didelis gregorijoniškojo choralo mėgėjas, net ir mirdamas į savo artistinį testamentą įrašė, kad pamaldose už jo vėlę tik gregorijoniškąjį choralą ir palestriniškąją muziką tegiedotą.
Nei pati muzika, nei pats menas nebuvo jam galutinis idealas. Jis pats nusakė meno tikslą šiais žodžiais: „Meno tikslas nėra nei pelnas,
nei garbė; tikrasai meno tikslas yra tolydžio auklėti kelti žmonijos dvasią, vadinas tarnauti, „dienen“, kaip yra pasakęs Wagner’is 3-me Parsifalio akte Kundry lūpomis.

 

Beethovenui 250
Traviata