Claude Debussy

1932 Nr. 7-8, Vytautas Bacevičius

Romantiškajai epochai pasibaigus, jos menui pasireiškus ir išsieikvojus, meno pasaulyje visai pribrendo priešklasiškosios ir priešromantiškosios meno reakcijos klausimas. Jos geriausiu išreiškėju buvo Claude Debussy, muzikos impresionizmo kūrėjas. Claude Debussy (1862—1918), pasaulinio muzikos impresionizmo tėvas, aštriai kovojo savo straipsniais žurnaluose Revue Blanche ir Gil Bas prieš vokiečių muziką, nesidrovėdamas net kelti balso prieš Beethoveną ir Wagnerį. Jis reiškė protestą prieš klasicizmo pedanteriją, dirbtinumą, prieš moksliškojo, o tikriau sakant, techniškojo aparato persvarą muzikoj. Jo šūkiai charakterizuoja visą muzikos impresionizmą, kuris kiek pirmiau pasireiškė tapyboj, su kuria daug bendro turi. Tie šūkiai, tai: natūralumas, aiškumas, paprastumas, formos grožis, nuotaikingumas ir spalvingumas. Kaip tapyboj šviesa ir spalvingumas prašoka piešinį, taip ir muzikoj tie patys elementai prašoka formą. Impresionistinei paveikslai bei muzikos kūriniai — tai šviesos poemos. Pats žodis impresionizmas pareina iš žodžio impresija, kuris išreiškia tapyboj tam tikrą „momentinį įspūdingumą“. Dėl šių pagrindinių muzikos impresionizmo bruožų — spalvingumo, nuotaikingumo, paprastumo etc. — pasikeitė visos techniškos priemonės. Taigi, melodikoj turim trumpus motyvus, sudarančius pereinamosios nuotaikos išraišką. Harmonijoj akordai tarnauja koloristikos priemonėmis, sudaro spalvų kombinaciją. Debussy nužengė toliau tonalinio dualizmo ir parėmė savo muzikalinę sistemą visatonine gama, vadinama pentatonika, neturinčia vedamojo tono. Debussy muzika turi daug egzotiškų elementų — jo akordai susideda iš didelių tercijų, sudarančių padidintus trigarsius. Plačiai vartoja kvintas ir kvartas.

Debussy vengia polifoniškos komplikacijos (ir čia glūdi gal vienas didžiausių skirtumų tarp polifonisto Cezario Franco ir Debussy). Pagaliau Debussy ritmika yra labai subtili.

Daugiausia Debussy kūrė miniatiūrinės formos muzikalinius peisažus bei muz. iliustracijas. Dauguma jo fortepijoninių kūrinių yra parašyta miniatiūros formoj ir, kaip patys pavadinimai rodo, jo muzika yra programinė, pav.: Pagodes, La Soirėe dans Grenade, Jardins sous la pluie etc. Kitos jo miniatiūros tiesiog pavadintos Images (paveikslai), pav., Reflets dans l’eau, Poissons d’or. Be minėtų Images, (kurių yra dvi serijos: kiekviena turi po 3 veikaliukus) yra parašęs fortepijonui 24 preliudus, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą, pav.: Cathėdrale engloutie, Minstrels, Ce qu’a vu le vent d’Ouest etc., 12 etiudų Chopino stiliuje ir daugybę miniatiūrų, kaip antai: Deux Arabesąues, Ballade slave, Tarentėlle Styrienne, Valse romantique ir t. t. Keturioms rankoms parašė Six ėpigraphes antiques, petite suite ir suite bergmasque.

Dviems fortepijonams parašė Lindaraja. Taip pat parašė daug dainų, pav.: Fėtes galantes, Chansons de Bilitis, Proses liriques, poemos, baladės ir t. t.

Iš kamerinės muzikos yra parašęs kvartetą, tris sonatas: vieną smuikui su fortepijonu, kitą violončelei (kurioj išnaudoja kantileną; ši sonata nepaprastai graži) ir trečią fleitai, altui ir arfai (trijose dalyse: pastorale, interlude menueto formoj ir finale). Sonatose stiprus elegiškumas.

Jo geriausias orkestrinis veikalas yra „La Mer“ (trys simfoniški eskizai), toliau eina ,,Le Printemps“ orkestrinė suita, „Almanzor“ simfoninė poema, „Prėlude a l’Aprėsmidi d’un Faune“ (labai charakteringas) ir kiti.

Protestą prieš Wagnerį išreiškė Debussy savo operoj „Pellėas et Melisande“, parašytoj iš Maeterlincko lyrinės to pat pavadinimo dramos. Kadangi Debussy ir Maeterlinck abudu lyrikai, tai šioj operoj kaip retai kur susijo žodis su muzika. Čia reikia pabrėžti garso materializaciją, kurią Debussy išplėtojo ligi aukščiausio laipsnio. Čia garsas — tai simbolis. Šią operą Debussy rašė 10 metų. Nors paveikslai dažnai keičiasi, tačiau dėl lėtos akcijos ir dėl monotoniškos muzikos, kuri iš pradžių žmogų pakelia ligi sugestiško žavesio, ši opera darosi kiek nuobodi.

Vis dėlto yra tai geriausia impresionisbška opera ir didžiausias impresionizmo šedevras, tad būtų labai didelis Kauno scenos nuopelnas ir laimėjimas, jei ši opera būtų kada pas mus pastatyta.

Pagaliau įdomu pabrėžti, kad Debussy, kurio muzika turėjo iš pradžių didelės įtakos dabartiniams kompozitoriams savo narkotišku veikimu, nors jos veikimą stačiai traktavo kaip epidemišką psichozą, vis dėlto Debussy yra gal vienintelis savo rūšies genialus kūrėjas, kuris neturi savo epigonų. Jo ypatumai, jo stipri individualybė neleidžia jo pamėgdžioti, nes tuoj jo muzikos bruožai virsta sekėjuose karikatūrine groteska. Todėl vadinami debussistai nepasižymi niekuo ypatingu.

Teisybė, Debussy darė stiprią įtaka ne vienam iš didelių šių dienų kompozitorių, tačiau debussistais jų pavadinti negalima dėl jų specifiškų bruožų.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!