Muzika namie ir mokykloje

1932 Nr. 7-8, Mok. Alis

Dabartinis muzikos automatų bei radio laikotarpis yra didelė stabdis namų muzikos praktikos plitimui masėse. Jei kas seniau smuikuodavo, mandolina ar gitara paskambindavo, o kai kas mokydavosi ir fortepijonu skambinti (ypatinga prievole tai buvo išsilavinusioms panelėms), tai šiandie tas viskas gerokai apmirė. Kas čia taip besimokys, besivargins, kad žmogaus vargą pavaduoja radio, patefonai ir kiti muz. automatai. Klausydamies automatų, tačiau nepamėgsta taip muzikos, kaip patys mokydamies ir grodami kuriuo nors instrumentu. Pas pasiturinčius piliečius stovi geras radio aparatas ir kampe nuo senos gadynės keli metai kaip derintas senos konstrukcijos fortepijonas. Prašomas ką paskambinti, sakau, kad tokiu instrumentu gadinsiu klausą, geriau paleisti patefoną ar radio. — Nusibodo, — sako. Kai paskambinu, visi gėrisi. Tas vaizdelis rodo, kad žmonės ilgisi gyvos muzikos. Namų muzikos praktikavimą gali gaivinti mokykla, bet, deja, dabartinė mūsų mokyklų muzikos mokymo sistema, turinti nemaža ydų, mažai naudinga ir šiuo atžvilgiu.

Pirmojoj ir antrojoj gimnazijos klasėse muzikos mokymas turėtų būti daugiau praktinis, su teorija turėtų lygiagrečiai eiti ir instrumento praktika.

Vietoj klavišinio instrumento geriau tiktų vartoti mandolina, nes nuo mandolinos bus lengva pereiti prie smuiko ir violos. Baigdami antrąją klasę, visi mokiniai turėtų mokėti iš gaidų mandolina paskambinti liaudies daineles ir šiaip lengvas melodijas.

            Aukštesnėse klasėse (III-VI) būtų mokoma jau daugiau ir teorijos, nes ir iš pačios tolesnės praktikos iškils platesnių teoretinių žinių reikalas.

Trečioj klasėje iš gabesnių mandolinistų būtų sudaromos smuikininkų, violistų ir atskirų pučiamųjų instrumentų grupės, kurios dar ketvirtoj klasėj lavintųsi. Iš penktos        ir aukštesnių klasių mokinių butų daromas gimnazijos orkestras. Pažymiai atestate iš muzikos turėtų būti pastatyti aštuntoj klasėj: iš teorijos, instrumento ir dainavimo. Kol pažymiai vartojami, turėtų jie tiksliau būti statomi ir iš muzikos. Dabar pasitaiko, kad mokinys ketvirtoj klasėje gavo tik patenkinamą pažymį, vėliau lankydamas chorą, orkestrą, gerokai muzikoje išsilavina, bet atestate gauna senąjį pažymį iš IV klasės. Pagaliau, muzikai mokykloje turėtų būti duotos lygios teisės su kitais mokslais, nes kai dabar stojantieji į gimnaziją priimami į bet kurią klasę, visai nepaisant, ar jie yra išėję atitinkamą muzikos kursą, tas, be abejonės, muzikos darbą mokykloje veikia destruktyviai ir demoralizuojančiai.

Mokyklai orkestro tipas tinka kambarinis: iš smuikų, mandolinų, fortepijono ir vieno kito pučiamojo instrumento. Šią sudėtį galima papildyti orkestrėlio paįvairinimui smulkesniais instrumentais: ksilofonu, okarina, flekstanu, skudučiais bei mušamaisiais instrumentais ir t. t. Teko girdėti, kad tokio tipo orkestrėlių yra, taigi nesunku būtų ir repertuarą sudaryti, o jo trūkumą, manau, lengvai galėtų papildyti „Muzikos Barai“.

Šitoks muzikos mokymas mokykloje labai teigiamai atsilieptų namų muzikos praktikoj, o kartu žymiai keltų ir mūsų žmonių muzikalinį išsilavinimą.

Beethovenui 250
Traviata