Muzikos istorija

1932 Nr. 7-8, Antanas Budriūnas

KLASIŠKOJI MUZIKA.

Ludvig van Beethoven (1770—1827). Kiekvieno amžiaus tiek individualinio, tiek visuomeninio socialinio gyvenimo charakteris pasireiškia taip pat ir mene. Taip Haydn’o ir Mozart’o muzikoj atsispindi tų laikų (XVIII amžiaus antrosios pusės) aristokratų gyvenimo dvasia: jų muzikoj daugiau tonų žaidimo, galantiškumo bei menuetiško gracingumo, nekaip gilesnių sielos pergyvenimų. Beethoven’as — jau naujasai tų laikų žmogus, respublikonas revoliucionierius. Jis visa širdžia užjaučia revoliuciją. Būdamas garsų meno genijus, šitą revoliucinę dvasią išreiškia muzika. Jo muzika ne pramogai pritaikyta, bet yra žmonių kančių, džiaugsmo, kūrėjo minčių ir pasaulėžiūros reiškėja, ji šaukia žmones į kovą už laimingesnę ateitį. Patsai Beethoven’as yra pasakęs, kad „Muzika turi dvasios ugnį iš žmonių išskelti“, o kitoj vietoj: „Mano menas bus skirtas vargdienių likimo pagerinimui“.

Liudvikas Beethoten’as gimė 1770 m. gruodžio 16 d. Bonnoj, mirė 1827 m. kovo 17 d. Vienoj. Kilimo jis niderlandas. Jo senelis buvo Kolno kurfiursto kapelmeisteris, o tėvas — dainininkas. Tėvas, pastebėjęs dar visai jaunučio Liudviko muzikos gabumus, pradėjo jį mokyti groti smuiku ir fortepijonu. Aštuntų metų Beethoven’as jau koncertuoja Kolne fortepijonu. Vienuolikos metų jau groja smuiku orkestre, o 1783 m. buvo išleistos jo pirmosios kompozicijos: devynios varijacijos, trys sonatos fortepijonui ir kelios dainos.

1792 m. Beethoven’as išvažiavo į Vieną. Tuo laiku Viena buvo didžiausias muzikos židinys Europoj. Grafo Waldstein’o proteguojamas, Beethoven’as buvo priimtas Vienos aristokratijoj, kuri jam paskui padėjo iškilti. Čia Beethoven'as mokėsi muzikos pas Haydn’ą, Salierį ir kitus, lankė Mozart’ą. Tarp 1796-1800 m. Beethoven’as pradėjo apkursti. Tačiau apkurtimas nesutrukdė genijui kūrybos — visi jo didieji veikalai parašyti jau apkurtusio. Šita Beethoven’o gyvenimo nelaimė ryškiai atsispindi jo kai kuriuose veikaluose, kaip antai Patetiškojoj Sonatoj (1799) ir ypač trečiosios sonatos Largo daly. Bet ir apkurtimas, didžiausia muzikininko tragedija, nesulaužė Beethoven’o energijos, neįstūmė jo nusiminimam Beethoven’as rašo: „Negaliu persiskirti su pasauliu, nepadaręs. ką jaučiuos turįs padaryti. Tversiu likimą už gerklės. Jis manęs nesugniauš“. Tonais šita kova su likimu yra išreikšta penktojoj simfonijoj.

Beethoven’as troško visų žmonių laisvės, lygybės. Napoleoną I iš pradžių laikė tų idėjų karžygiu ir didvyriu. 1804 parašo vadinamą herojiškąją (III) simfoniją, skirdamas ją Napoleonui. Didvyriškumo ir karingumo daug yra ir kituose jo tais laikais rašytuose veikaluose. Apie sonatą op. 57 (appassionata) Bismarkas sakydavo: „Jei girdėčiau ją dažnai, būčiau visada labai narsus“.

1812 metais parašytas septintąją ir aštuntąją simfonijas galima charakterizuoti paties Beethoven’o žodžiais. „Aš esu Bachus, kuris trėškia žmonijai smagųjį vyną. Tai aš įvariau žmones į dieviškąjį dvasios padūkimą“. Didžiausias Beethoven’o kūrinys yra paskutinė, devintoji, jo simfonija. Jos gale yra didžiulė kantata pagal Schiller’io odę „Džiaugsmui“. Išpildyme dalyvauja su orkestru choras ir solistų dainininkų kvartetas. Visi žmonės kviečiami į brolišką glėbį ir džiaugsmo bučinį Aukščiausiojo garbei.

Nors Beethoven’as yra pasakęs, kad „nėra taisyklės, kurios negalima būtų sulaužyti dėl didesnio grožio“, betgi formų atžvilgiu jis buvo gana konservatyvus. Svarbiausia tačiau, kad tose pačiose formose ir senomis priemonėmis mokėjo duoti visai naują ir daug stipresnę išraišką, t. y maksimaliai išnaudojo tų laikų muzikos priemones. Beethoven’as dėl jo muzikos stilingumo, formų tobulumo ir jų glaudaus susijimo su muzikos išraiška skiriamas prie didžiųjų klasikų.

Beethoven’o kūrinių sąrašas nėra didelis, jei jį lyginsim su kitų anų ir ankstyvesnių laikų kompozitorių kūryba. Beethoven’as jau daug daugiau reikalauja iš savo kūrybos, kitaip traktuoja savo kūrybinį darbą, todėl nenuostabu, kad jo kūrinių neskaitome šimtais. Šiaip ir Beethoven’o parašyta nemaža: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų 38 sonatos fortepijonui, 10 sonatų smuikui, 5 sonatos violončelei, opera „Fidelio“, „Missa Solemnis“ ir kitos mišios, 16 styginių kvartetų, kiti ansambliai, 5 koncertai fortepijonui, 1 koncertas smuikui, 21 ciklas varijacijų fortepijonui, 66 romansai ir kiti smulkesni veikalai.

MUZIKOS GYVENIMO ORGANIZACIJA

Viduramžiais muzika viešai tepraktikuojama buvo tik bažnyčiose ir per įvairias viešąsias iškilmes. Šiaip visas pasauliškos muzikos gyvenimas buvo privačiose turtingųjų aristokratų rankose. Aristokratai ir valdovai turėdavo savo dvaruose orkestrus, chorus ir solistus; jie rengdavo privačius koncertus ir spektaklius; jie suorganizuodavo ir privatų muzikos mokymą. Koncertų, kur buvo galima įeiti už pinigus, pirmiausia pradėjo atsirasti Anglijoj, būtent jau XVII amžiaus pabaigoj. Kontinente Europoj tik XVIII a. pabaigoj muzika išeina į platesnę visuomenę. Socialiniai ir politiniai veiksniai čia turėjo lemiančios reikšmės. Iškilus miesčionių (buržuazijos) luomui, atsirado ir jo muzikos paklausa, o įvykus didžiajai prancūzų revoliucijai, F. J. Gossec (Gosekas) ir kiti kompozitoriai kūrė muziką jau plačiosioms liaudies masėms.

1770 m. Paryžiuje suorganizuoja Gossec’o vadovaujami vadinamieji mėgėjų koncertai (concerts dės amateurs), kurie nuo 1780 m. buvo vadinami concerts de la Loge Olimpique. Jiems Haydn’as parašė savo šešias „Paryžiaus simfonijas“.

1781 m. prasideda Leipzige abonementiniai Gewandhauso koncertai.

1784 m. Paryžiuje Liudviko XVI parėdymu Gossec’as suorganizuoja muzikos mokyklą (Ecole royale de chant et de dėclamation). Per revoliuciją ši mokykla buvo likviduota, bet jos vietoj Sarrete rūpesčiu 1792 m. buvo įkurta kita (Ecole municipale de musiąue), kuri 1795 gavo ligi šiol išlikusį Paryžiaus konservatorijos vardą — Conservatoire national de musiąue et de dėclamation.

1790 įkuriama muzikos mokykla (Singkademie) Berlyne. 1802 m. susiorganizuoja Peterburgo filharmonijos draugija.

Kartu su atsiradimu viešų muzikos mokyklų ir koncertų draugijų simfoninė ir kamerinė muzika pamato viešumą, ir muzikos menas pradeda vis toliau pasiekti plačiąją visuomenę.

ROMANTIŠKOJI MUZIKA

„Miškų burtai, upių šniokštimas, kaimo nakties tyluma, panaktinių balsai ir virpantis fontanų vandens čiurlenimas; apgriuvę dvaro rūmai su apleistu sodu, kur marmorinės statulos baigia savo amžių, riterių pilies griuvėsiai: visa, kas sukelia norą pasitraukti iš monotoniško kasdieniškumo, tai — romantizmas“ (O. Waltzel). Romantizmas muzikoje pasireiškė siekimu išsilaisvinti iš formalizmo, ieškojimu naujų formų, krypimu prie legendarinių, mistinių ir fantastinių elementų, stiprių jausmų ir aistrų, taip pat išraiškos stiprumu ir spalvingumu.

Romantikais laikomi Schubert’as, Weber’is, Marschner’is, Mendelssohn’as, Chopin’as, Schumann’as, Lortzing’as.

Franz Schubert (1797—1828), didysis Vienos kompozitorius, yra meniškojo romanso formos kūrėjas, simfonijų ir kamerinės muzikos veikalų autorius. Jis buvo liaudies mokytojo sūnus. Dar mažas būdamas, Schubert’as turėjo gražų balsą ir buvo priimtas dainininku į Vienos rūmų kapelą. Kvartetuose jis grodavo viola, o kartais, mokytojo pavestas, diriguodavo mokinių orkestrui. Balso mutacijos metu palieka kapelą ir trejis metus buvo pradžios mokyklos mokytoju. Vėliau norėjo gauti rūmų choro kapelmeisterio vietą viename Vienos teatre, bet šie jo norai neišsipildė. Taip jis visą laiką gyveno vien iš honorarų už kompozicijas. Tie honorarai buvo labai menki, pav. už Gaslinger’io išleistus šešis romansus jis gavo 6 guldenus (apie 15 litų). Bet šitas jo vargingas gyvenimas kūrybos nesutrukdė. Muzikos istorija neturi didesnio specifinio muzikalinio gabumo pavyzdžio. Rodos, kad Schubert’as tiesiog buvo perpildytas melodijomis ir muzikaliniais vaizdais. Jis kūrė taip lengvai ir nerūpestingai, kaip nė vienas kompozitorius pasaulyje. Jis kūrė kažkokios vidinės jėgos verčiamas. Nesiverždamas į pasaulį su savo kūryba, jis kukliai gyveno tarp savo artimų draugų, dalindamasis su jais savo kūrybos vaisiais. Viešumai jis buvo beveik nežinomas. Jam gyvenant, tik vienas viešas jo kompozicijų koncertas buvo surengtas, kurs turėjo didelį pasisekimą. Geriausias jo simfonijas, publika užgirdo tik po jo mirties. Didž. C—dur simfonija Schumann’o pastangomis pirmą kartą buvo išpildyta 1838 m., o populiariąją neužbaigtąją H—mol simfoniją tik 37 m. po Schubert’o mirties praslinkus pirmą kartą Weimare Liszt’as pastatė.

Schubert’o kompozicijų skaičius, turint galvoj jo trumpą amžių, yra nepaprastai didelis. Jis rašė visur: namie, pasivaikščiodamas, svečiuose ir net restorane. Parašė 8 simfonijas, 420 romansų ir dainų vienam halsui, 61 dainą chorui, daug fortep. veikalų (kurių tarpe yra 10 sonatų), 19 kamerinės muzikos veikalų, keletą scenos veikalų, 7 mišias ir daug kitų kompozicijų.

Karl Maria von Weber (1786 — 1826), kilęs iš Eutino Vokietijoj, buvo įžymus romantiškos ir vokiečių tautiškos operos kūrėjas. Ilgai klajojęs po Vokietiją, 1813 m. stoja Prahos teatro kapelmeisteriu, o nuo 1817 m. kapelmeisteris tada įkurtos vokiečių operos Dresdene. Weber’is buvo taip pat geras pianistas ir įžymus dirigentas, pirmas pradėjęs diriguoti batuta. Didžiausios garbės Weber’is susilaukė, pastatydamas 1821 m. Berlyne, savo operą „Der Freischiitz“, kuri yra ryškiai tautiška. 1826 m. Londone jis stato savo operą „Oberon“, kurią rengdamas buvo pats jau paskutinėje džiovos stadijoje. Po operos pastatymo tais pačiais metais Weber’is mirė Londone ir ten buvo iškilmingai palaidotas. Wagnerio rūpesniu jo kūnas buvo iškilmingai pervežtas 1844 m. į Dresdeną.

Įžymiausios Weber’io operos yra „Freischutz“, „Preciosa“, „Euryanthe“ ir „Oberon“. Taip pat parašė 2 simfonijas, 8 koncertus įvair. instrumentams, 10 sonatų ir daug mažesnių veikalų. Weber’is rašė ir straipsnių apie muziką. Jo traktatas apie dirigavimą ir dabar turi vertės. Weber’io fortep. veikalai didelės įtakos turėjo Chopin’ui ir Schumann’ui.

Weber’is turi nuopelnų instrumentąvitno mene. Jis pradėjo sąmoningai panaudoti ne tik atskirų instrumentų spalvas, bet ir savaime menkus tonus, kaip antai žemuosius fleitos ir klarneto tonus, mokėjo išnaudoti savotiškiems efektams. Šios Weber’io naujybės turėjo reikšmės tolimesnei instrumentacijos plėtotei.

Felix Mendelssohn — Bartoldy (1809—1847), Berlyno bankininko sūnus ir garsiojo filosofo Moisiejaus Mendelssohn’o anūkas, gimęs Hamburge, jau iš mažens pradėjo rodyti didelių grojimo (fortepijonu) ir kompozicijos gabumų. Devynių metų jis jau viešai koncertuoja, o nuo vienuolikos metų atsiduoda kompozicijai. Penkiolikos metų jau rašo ketvirtą operą.

Nuo 1835 m. Mendelssohn’as Gewandhauso dirigentas Leipzige. Gewandhausas iškyla ligi aukščiausios koncertų institucijos. Mendelssohn’as pirmas pradėjo diriguoti iš partitūros (ankščiau diriguodavo iš pirmojo smuiko partijos). 1843 m. Mendelssohn’as įkuria Leipzige konservatoriją, kuri patarnavo pavyzdžiu daugumai vėliau įsikūrusių konservatorijų.

Mendelssohn’as parašė apie 120 veikalų: 2 oratorijas, 5 simfonijas, 20 kamerinės muzikos veikalų, 2 koncertus fortepijonui su orkestru, garsųjį koncertą smuikui, daug pjesių fortepijonui, romansų vienam balsui, duetų ir įvairių kitų veikalų. Labiausia populiarios fortepijoninės kompozicijos, vnač „Dainos be žodžių“.

Beethovenui 250
Traviata