Praha — kūrybinės muzikos iniciatyvos miestas

1932 Nr. 7-8, Jeronimas Kačinskas

Lietuvos muzikos kultūra Europoje turi gan tolimą vietą, todėl, kaip iš savo šios vasaros kelionės į Prahą įsitikinau, be galo svarbu mums, Lietuvos muzikininkams, bent retkarčiais aplankyti muzikos kūrybine iniciatyva pasižyminčius Europos miestus.

Susipažinęs su savo buvusių Prahos mokslo draugų ir profesorių nuveiktais darbais, pastebėjau, kad ką šiemet muzikališkoji Europa atskleidė ir užfiksavo, tai, lyg tolimos bangos, nepasiekė Lietuvos. O nuveikta daug, tiek garso, tiek muzikos išraiškos srityse. Šiuo laiku muzika jau pereina ieškojimo stadiją, pakeisdama neaiškias garso problemas atradimais ir patobulinimais. Tas leidžia mums vaizdintis besiformuojančios naujos muzikos epochos charakterį. Kuria tad linkme eina kuriančioji Europos kompozitorių generacija, siekdama netematinio stiliaus kompozicijoje, ketvirtinių tonų sistemos ir įvairiagarsių akordų sudėties išplėtojimo? Tamprus žmogaus dvasinės intuicijos sąryšis su gamtos vyksmų principais veda juos nepasikartojimo ir amžinos kūrybinės evoliucijos linkme.

Netematinės muzikos stilius paskatino naujuosius kompozitorius įsigilinti į jo esmę, pritaikant netematizmo principus ne tik muzikos veikalų formai, bet ir instrumentacijai, harmonijos ir melodijos konstruavimui. Įvairiagarsės harmonijos išplėtojimas yra muzikos minčių nepasikartojimo analoginė išvada: akordus sudaro tiktai skirtingi gamos garsai. Pakartojimas kurio nors garso kitame balse yra priešingas kūrybos principui, nes taip pertraukiamas pats kūrimo procesas. Gamos garsų kartojimas akorde, yra mechaniškas jų perstatinėjimas iš vieno balso į kitą.

Tokia pažiūra į akordų konstruavimą yra gal kiek vienpusiška, nes dabartinės muzikos sistemos pagrinde yra gamos oktavos ribose, todėl ta aplinkybė ir inspiruoja kartoti garsus kituose balsuose, ypač jei tie garsai, tarpusavy santykiaudami, įgyja kiek skirtingesnę spalvą ir charakterį. Betgi, naudodamiesi garsų kartojimo galimumais, laimime taip pat nedaug. Taigi, jei garsų kartojimas akorduose prie dabartinės oktavų sistemos nėra nusižengimas, tai labiau artimesnis kūrybai įvairiagarsių sąskambių principas.

Kuriant instrumentalinius veikalus, kreipiamas dėmesys, kad visuose balsuose, paėmus kiekvieną atskirai, girdėtumėm ryškius muzikos vaizdus, turinčius šalia bendro harmonijos sąryšio visai savarankišką dinamikos ir intervalų eigos liniją. Kiekvienas balsas tokioje muzikoje yra turiningas ir pats vienas sudaro muzikalinę nuotaiką. Senoji muzika žiūri bendrojo garsų sąskambio, bet atskiri balsai gali judėti be savo tikslo. Anas principas siekia išsemti funkcionuojančių kūrybos faktorių galią. Vyriausias tikslas yra prieiti prie tobulesnio kūrybos proceso išugdymo. Ir iš tiesų, pažvelgę kritiškiau į savo kompozicijos darbus, pastebėsime, jog daug kur nekuriame, bet transponuojame, perstatinėjame, dvigubiname, o kas blogiausia, būdami kitų įtakoje, slopiname savo intuiciją. Ilgi ir nesuprantami kūrybos keliai prieš mus, kurių vis dar nepajėgiame pažinti iš esmės!

Pažvelgę į garsų sritį, matome Europoje šalia ketvirtinių tonų trečiąją ir šeštąją dalį tono. Koks tikslas tonų skaidymo? Pažinus susmulkintųjų tonų sistemos ypatumus, jų tarpusavio santykius, tenka konstatuoti, jog mūsų vartojama pustonių sistema yra, palyginti, labai nedėkinga geram sudėtingam sąskambiui gauti. Ketvirtinių ir šeštosios dalies tonų sistemos duoda galimumų mažiausiai tarpusavy disonuojančių tonų santykį surasti. Juo smulkiau skaidome toną, juo švelnesnius gauname harmonijos ir melodijos perėjimus.

Ketvirtadalių ir šeštadalių tonų sistemos atsiradimas neturėjo atsitiktinio tonų skaidymo pobūdžio — žmogaus intuicija sudarė šį įvykį. Vpač mus stebina tai, kad rytų tautos: arabai, turkai ir kiti, laisvai vartoja ketvirtadalius ir šeštadalius tonų. Turkų gamose tie intervalai sustatyti asimetriniu būdu. Realiai įgyvendintos Prahoje ketvirtadalių ir šeštadalių tonų sistemos yra ne kas kita, kaip rytų muzikos primityvo, sujungto su Europos muzikos kultūra, išplėtojimas. Egipto sostinėj, Kaire, yra konservatorija, kurioje dėstoma orijentališkoji muzika. Visus jų tautinius dainų bei šokių motyvus galima išpildyti ketvirtinių tonų fortepijonu.

Visų čia minėtų muzikos naujybių metropolija yra Prahos miestas. Nors Praha niekad nebuvo muzikos kultūroje atsilikusi, bet šiais laikais jai atiteko ypatingas vaidmuo, kuris gal žymiai paveiks Europos muziką. Reikia pastebėti, kad šiomis idėjomis labai susidomėjusios rytų tautos, pradedant jugoslavais, baigiant turkais ir arabais. Anot kai kurių įžymiųjų Prahos muzikininkų, lietuvių tautai taip pat artimesnis orijentas, nei vakarų Europos dvasia: lietuvių muzikos kūrinių ritmo ir melodijos charakteryje, esą, tai pastebima. Jei pažvelgsime į savo žilosios praeities muziką, (ragelius, skudučius, trimitus ir t. t.), tai rasime ten daugybę intervalų mažesnių už pustonius. Tenka manyti, kad lietuviai gilioje senovėje nepažinojo graikų ir vokiečių dur ir mol tonacijų. Čia bus greičiausia vėlesnių amžių įtaka.

Lietuvių tauta lig šiol nieko ypatinga muzikos kultūrai nedavė, bet turėsime vilties, kad ir mums pasiseks kada įnešti savo vertybių į bendrąjį meno lobyną. Priklausys tai nuo mūsų sugebėjimo realizuoti savo kūrybinius ypatumus, kurių turime gan daug, tik mažai juos vertiname ir mažai jais pasitikime.

Ateityje „Muzikos Baruose“ rašysiu smulkiau tuo klausimu.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!