Racionalinio ir irracionalinio muzikos suvokimo reikšmė interpretacijai

1932 Nr. 7-8, M. Budriūnas

Muzikos estetinį objektą sudaro iš vienos pusės mūsų sąmonėj pasigaminamas kūrinio sukeliamų jutimų ir pajutimų atvaizdas, o iš kitos pusės — garsų sukeliamų jausminių pergyvenimų kompleksas. Jutimų ir pajutimų atvaizdą pasigaminame protine veikla: atskirų tonų jutimus, intervalų ir sąskambių pajutimus sąmonėj jungiame į įvairiaformius kompleksus (motyvus, melodijas, sąskambių ir jų santykių kompleksus), kuriuos pagaliau sujungiame į formingą visetą vienetą. Taip suvokiam intelektualinį kūrinio turinį. Jausminius pergyvenimus nors ir galime protu analizuoti, svarstyti; nors jausmas dažnai yra aktyvios intelektualinės veiklos rezultatas, — pačius jausmus ir visus emocionalinius pergyvenimus, kuriuos mums sukelia muzikos kūrinys, mes suvokiam paprastai be protinės veiklos, vadinas, irracionaliai. Mes galim intensyviai pergyvent kūrinio emocionalinį turinį, kartu nesuprasdami protu, kodėl būtent šitą jausmų kompleksą pergyvenam ir kokie iš tikro šie jausmai yra. Tiesa, įsigilinus, galima čia toli įžvelgt ir protu (tas labai svarbu interpretatoriui), bet paprastai klausytojas, jei jis nėra gryno intelektualinio tipo klausytojas) emocionalinį muzikos kūrinio turinį suvokia be protinės veiklos.

Šitas irracionalinis muzikos turinio suvokimas interpretatoriui (reprodukuojančiam artistui, dirigentui, kritikui) lygiai svarbus, kaip ir racionalinis kūrinio supratimas. Racionalinis muzikos suvokimas įgalina interpretatorių tinkamai perduoti intelektualinį kūrinio turinį: jei reprodukuojantis muzikininkas turės teoretinių šios srities žinių ir kiek praktinio išsilavinimo, jam nelabai sunku bus suprasti ir išpildyme iškelti kūrinio formas, simetrijas, įvairias diferencijas (skirtingumus), harmoninių ir orkestrinių spalvų ypatumus ir santykiavimus, taip pat ir kūrinio stilių. Intelektualinio tipo muzikos interpretavimui šito beveik ir pakanka. Racionalinio muzikos suvokimo pakaktų, pavyzdžiui, gal daugumos renesanso epochos veikalų ir daugelio klasikų kompozicijų interpretavimui. Bet intelektualinio tipo muzikininkas be irracionalinio muzikos suvokimo galios pasidaro blankus, kai jam tenka interpretuoti emocionalinio tipo kūrinį arba kito tipo muziką su stipriu emocionaliniu veiksniu, ir visai bejėgis palieka, jei dar ir kūrinio formos neįprastos ir stilius naujas.

Apie emocionalinį muzikos turinį, kuris suvokiamas irracionaliai, žinoma, negali būti tokio griežto ir detalaus mokslo, kaip apie muzikos formas, stilių. Interpretatoriui tačiau labai svarbu ir čia kiek galima giliau įžvelgti protu, tariant, racionalizuoti, nes vadovautis vien irracionaliniu suvokimu ir intuicija be proto kontrolės neužtenka, juo labiau, kad reprodukuojančiam muzikininkui reikia ne tik suvokti kūrinio turinį, bet ir mokėti surasti konkrečių priemonių tam turiniui išreikšti. Irracionalinis ir intuityvinis tų išraiškos priemonių suradimas ir panaudojimas taip pat nėra lengvas ir tikras dalykas, todėl ir matom dažnai reprodukuojančių muzikininkų, kurie neblogai jaučia kūrinio turinį, bet jį perduoda blankiai, nes nemoka racionaliai naudotis išraiškos priemonėmis.

Irracionalinių mūsų psichinio gyvenimo reiškinių negalim visai išaiškint protu, bet galim ištirti jų pasireiškimus ir pagal tuos pasireiškimus galim išmokti irracionalines savo galias lavinti, gilinti ir pritaikyti. Analizuodami potyrius, galim susekti, kurie muzikos elementai kurias jausmines impresijas sukelia, kurios išpildymo priemonės kuriems jausmams ir nuotaikoms iškelti tinka, koks santykiavimas emocionalinio turinio su intelektualiniu.

Nors emocionalinis muzikos turinys, be abejonės, glaudžiai susijęs su materialinių muzikos priemonių reiškiniais ir su visu intelektualiniu turiniu, tačiau vien iš materialinių ir intelektualinių reiškinių suvokti viso emocionalinio muzikos turinio negalima. Irracionalinis jo suvokimas, kuris vyksta, kai daugiau ar mažiau gilinamės į kūrinio skambėjimo vaizdą, čia būtinai reikalingas. Vis dėlto ir iš paviršinių reiškinių, iš intelektualinio turinio plėtotės ir įvairių elementų santykių galima numanyti ir jausminių impresijų plėtojimąsi, jų susipynimus, jausmų pakilimus ir jų grįžimą į rimtį ir t. t. Šitokie išaiškinimai vertingi ne tik kompozitoriams, bet ir interpretuojantiems, nes čia galima rasti vertingų žinių, nurodančių, kaip galima ir racionaliniu būdu kiek suvokti emocionalinio muzikos turinio reiškinius, o taip pat, kas ir kur intelektualiniame kūrinio turiny reikia pabrėžti ir iškelti, siekiant tos ar kitos emocionalinės išraiškos. Pavyzdžiui, Mathis Lussy savo veikale „Muzikos išraiškos teorija“ (Traitė de l’expression musicale), kur daugiausia kalba apie intelektualinio turinio išraišką, duoda taip pat kai kurių taisyklių, kaip pagal intelektualinio turinio reiškinius reikia vartot išpildymo išraiškos priemones, siekiant emocionalinės išraiškos. Čia duodami iš to veikalo keli pavyzdžiai. „Kada po aukštų gaidų eina nedidelė grupė žemų gaidų, perskirta su anom gaidom dideliu intervalu, tai šita žemoji grupė išpildoma staigiai pianissimo. Tai yra vienas iš galingų efektų. Ristory ir Rachel tokius kontrastus vartodavo, kad padarytų kuo didžiausią įspūdį: parodę visą savo vargonų jėgą, jie staiga pereidavo į šnabždesį, išreikšdami taip kurčias širdies audras, bejėgių aistrų išsiveržimą. ...„Ūmus pianissimo vartojamas taip pat, jei betarpiškai moduliuojama į viršutinę mažąją sekundą, pav., iš C-dur į Des-dur“... „Disonuojantys ir chromatiniai akordai ir bendrai nukrypimai į tolimas tonacijas reikalauja ypatingo skambumo (jėgos) iš to principo, kad klausa tik jėga verčiama susitaiko su svetimomis pirmajai tonacijai gaidomis“.

Tokios mechaniškos išpildymo .taisyklės, žinoma, ne visur tiks. Čia pacituotomis antrąja ir trečiąja Lussy taisyklėmis, pav., nebus galima pasinaudoti atonalinėj arba politonalinėj muzikoj. Mechaniškos taisyklės, be to, slopintų kūrybą. Interpretatorius kūrėjas pats ras ir tokių išraiškos priemonių, tokių niuansų formų ir jų pritaikymų, kokių jokiose išraiškos teorijose nėra numatyta. Tokios kaip Lussy duodamos emocionalinės išraiškos taisyklės daugiau vertingos tuo atžvilgiu, kad duoda pavyzdžių emocionalinių muzikos veiksnių sąryšio su intelektualiniais veiksniais, t. y. duoda medžiagos, kuri reikalinga racionalesniam muzikos turinio pažinimui ir emocionalinės išraiškos principų sudarymui. Šiaip jau ir Lussy nemano, kad viską galima suvokti protu ir viskam nustatyti griežtas taisykles. Apie patetiškąją akcentą, pav., Lussy sako, kad jį galima pajausti ir išreikšti tiktai siela.

Matome, kad tiek racionalinis, tiek ir irracionalinis pažinimas lygiai svarbus interpretacijai. Matom taip pat, kap racionalinis pažinimas gali palengvint ir emocionalinio turinio suvokimą ir ypač emocionalinės išraiškos priemonių suradimą ir pritaikymą. Racionalus intelektualinio turinio perdavimas palengvina suvokti ir emocionalinį turinį. Tačiau tik turėdamas irracionalinio suvokimo galios, reprodukuojantis muzikininkas galės giliai įsigyventi į emocionalinį ir visą kitą irracionalinį kūrinio turinį, o protu ir intuicija surasdamas jam išraiškos priemonių, galės kartais ne tik išpildyti kompozitoriaus idėjas, bet ir pratęsti jo kūrybą gilyn ir stipryn.

Prenumeruokite „Muzikos barus“!