Florent Schmitt

1932 Nr. 6, Vytautas Bacevičius

Florent Schmitt’as turi labai rimtą vietą prancūzų ir pasaulinių impresionistų tarpe. Jo kūryba statoma vienoj plotmėj su Ravel’io ir net su Debussy kūryba. Florent Schmitt’as nepriklauso prie tų didžiųjų reformatorių, kurių stipri individualybė ir galinga idėja sujudina iš pamatų visas, dažnai amžiais sukurtas, sistemas, kurių vienas žodis sugriauna visą senąjį mokslinį bei meninį credo; jis nenutraukia vienu mostelėjimu santykių su tradicija, nepareiškia protesto buvusiai ir esamajai tvarkai. Florent Schmitt’as pergyvena visą meninę evoliuciją su nepaprasta konsekvencija ir su nepaprastu logiškumu — jis nedaro jokių „salto mortale“.

Tai visai tačiau nerodo, kad jis būtų dogmų vergas, atvirkščiai — jis beveik nepripažįsta jokių dogmų, jis stengiasi izoliuotis nuo visų, nemėgsta pasiduoti krypčiai ar mokyklai. Disciplina jis stačiai biaurisi. Bet užtat jis nieko taip negerbia, kaip asmeninę discipliną, be kurios negalėtų duoti gero veikalo. Jo „asmeninė disciplina“ yra kaip tik ta jungtis, kuri jungia kūrybą su praeitimi. Todėl jo kūryboj dar jaučiama šiek tiek klasikų ir ypač romantikų Brahms’o ir Bruckner’io įtaka, bet priemonės čia naudojamos moderninės.

Florent Schmitt’as (gimęs Nancy 1870 m. rugsėjo 27 d.) — mokinys Gėdalge Massenet’o ir Gabrilio Faurė. Šie kompozitoriai, ypač Faurė, taip pat turėjo stiprios įtakos Fl. Schmitt’ui. Jo kūryboj iš dalies pasireiškia ir Debussy įtaka. Svarbiausieji F. Schmitt’o kūrybos bruožai yra: galingumas, energija, gausi koloristika, nepaprastas nuoširdumas ir ekspresija. Veikalai pasižymi grandioziškumu. Melodija figūruoja tik kaip stipriai išplėtoto kontrapunkto išdava. 

Fl. Schmitt’as labai vaisingas kūrėjas. Daugiausia jis yra parašęs orkestrui. Orkestras, tai jo gaivalas. Be to sukūrė visą eilę kamerinių veikalų, sceniškų, fortepijoninių ir vokalinių kompozicijų.

Fortepijonui parašė: 1) Tris preliudus: prelude triste, Obsession, Chant dės cygnes; 2) Soirs: dešimt preliudų (vėliau suorkestruotų), kurių kiekvienas turi savo pavadinimą: En rėvant, Gaiety, Spleen, Aprės l’ėtė, Partum exotique, Un Soir, Tziganiana, Egloque, Sur l’onde, Derniėres pages; 3) Sniego baladę; 4) Deux piėces: en yacht le soir ir sėrėnade burlesque; 5) Trois petites piėces; Sarabande, Bourrėe, Scottisch; 6) Du rinkiniu „Musique intime“ — kiekvienas jų turi po 6 dalykus; 7) Nuits romaines; 8) Neuf piėces; 9) Petites musiques (susideda iš 8 dalykų); 10) Puppazzi (vėliau suorkestruotą, taip pat susideda iš 8 dalykų); 11) Crepuscules; 12) Ombres; 13) Mirages; giedrumas ir visiškas ramumas jaučiamas šiam veikale 14) Piėces romantiques.

Taip pat parašė Fl. Schmitt’as daug veikalų 4 rankoms.

Svarbesnieji jo kameriniai veikalai: 1) Cinq piėces (smuikui, violončelei ir fortepijonui); 2) Chant ėlėgique (violončelei ir fortepijonui); 3) Andante et scherzo (chromatinei arfai ir styginiam kvartetui) 4) Sonate libre (dviejose dalyse) smuikui su fortepijonu. Šioj sonatoj po užvardinimo figūruoja antras užvardinimas: ad modum clementis aqux.

Fl. Schmitt’as sukūrė daug dainų su fortepijono ir orkestro akompaniamentu, o dažnai ir su chorais, pav. Musique sur l’lau, Demande (12 balsų vyriškų su orkestru), Les barques (su orkestru) Kerobshal (3 dainos), „Quatres lieds“, Trois chants en l’honneur d’Auguste comte ir t. t.

Vyrų chorui parašė be kitko „Penkis Motetus“.

Svarbiausieji jo sceniškų veikalų yra: 1) Sėmiramis (lyriška scena); 2) La Tragėdie de Salome (1907) 2 aktų, 7 paveikslų drama (Igoriui Stravinskiui skirta), išlaikyta choreografiškoj formoj; 3) Puikus baletas „Le petit elfe ferme l’oeil“ pastatytas pirmą kartą Paryžiuje (l’opera comique 1925 metais); 4) 6 simfoniški epizodai „Antoine et Clėopatre“ (pastatyti pirmą kartą „Grand operoj“ Paryžiuje 1920 m.), kuriuose atskleidė visą savo dvasią ir įdėjo visą savo įkvėpimą.

Orkestrui Fl. Schmitt sukūrė: 1) Musiques de plein air (iš 3 dalykų); 2) Danse dės Devadasis (solo, choras ir orkestras); 3) Sėlamik (simfoninė poema); 4) Le palais hantė simfoniški etiudai pagal Poe poemą (pastatyti pirmą kartą orkestro Lamoureux Paryžiuje 1905 m.); 5) Dionysiaques (simfoninė poema); 6) Rėves; 7) Chant de querre (tenorui solo, chorui, vargonams ir orkestrui); 8) Legenda (altas arba smuikas arba saxofonas su orkestru); 9) Simfoninė poema pagal Ramanayannat Raksasų kova ir Sitos išgelbėjimas; 10) Salammbo (6 simfoniški epizodai pagal Flaubert’ą).

Puikiausias ir galingiausias Florent Schmitt’o veikalas yra Psaume XLVII (in the Vulgate XLVI) — sopranui solo, chorui, vargonams ir orkestrui. Tas milžiniškas veikalas buvo parašytas Romoj 1904 metais. Šis garsusis psalmas turi 46-to psalmo tekstą pagal Vulgate ir 47-to psalmo tekstą pagal protestantų egzegetą (išaiškinimus). M. Emile Vuillermoz savo veikale „Musiąue d’aujourd’hui“ duoda Psaume XLVII analizą: „Timpani (katilas) ūžia Fis, 3 trombos ima akordą C-dur (iš keturių) ir choras sušunka didžiulę apeliaciją „Gloire au Seigneur!“. Tas šūkis ir vėliau dažnai pasikartoja. Orkestras, kuris palaiko šį galingą šauksmą, jį toliau pratęsia triumfališkomis fanfaromis. Toliau choras galingai surinka: „Nations, frappez dės mains toutes ensemble!“ (Tautos, suplokit rankom visos iš karto). Ir vėl orkestras galingais akordais įliustruoja choro sušuktą tekstą, o paskum pareina į savotišką laukinį šokį takte iš 5-kių, nepaprasto, autoriui charakteringo kolorito. Bet šis šokis keičiasi nepastebimai į rimtą eiseną (cortėge). Arfos ir styginiai instrumentai (pizzicato) ima arpeggio akordus, sudarydami klarnetų, obojų ir fleitų melodijai originalų foną. Čia visur vyrauja stiprūs dinamikos efektai. Vargonai ūžia! Puikūs akordai išauga, lyg šventyklos kolonos. Čia psalmas dvelkia laukinumu ir triumfališku fanatizmu.

Pagaliau riksmas mažėja, vargonai sušvelnėja, arfos švelniai daro glissando. Bet ir vėl balsai pakyla, ir psalmas baigiasi galingais žodžiais „Gloire au Seigneur“.

Beethovenui 250
Traviata