Igor’ Stravinskis

1932 Nr. 6, A. Šerėnas

Žymiajam rusų kompozitoriui Igoriui Stravinskiui š. m. birželio 6 dieną sukako 50 metų. Igoris Stravinskis yra kilęs iš labai muzikalios ir kultūringos rusų šeimos. Jo tėvas buvo įžymus rusų operos dainininkas. Jis savo pasireiškimu rusų scenoje davė naują kryptį, būtent, savo vaidiniman įnešė stiprią dramatinę liniją, judesiams duodamas naujo gyvumo. Jis savo pasireiškimu anų laikų rusų operos scenoje lyginamas šių laikų F. Šaliapino asmeniui.

Igoris Stravinskis muzikos kompozicijos mokėsi pas Rimskį-Korsakovą. Pirmuosiuose I. Stravinskio kūriniuose jaučiama didelė R.-Korsakovo įtaka. Bet kūrybinė dvasia neilgai trukus ryškiai skyrėsi nuo savo mokytojo. Rimskis-Korsakovas daugiau kreipė dėmesio operai, o I. Stravinskis žengė savo pašaukimo keliu į grynai instrumentalinę kūrybą. Įgytą iš Rimskio-Korsakovo gražią orkestracijos mokyklą sumaniai pritaikė savo darbams, nepaprastai išplėtodamas muzikos spalvingumą naujomis sąskambių kombinacijomis.

Igoris Stravinskis, išgirdęs Zilotti diriguojant Ravelio „Ispanų rapsodiją“, ryškiai pasikeitė savo kūryboje. Jis tuo, ką girdėjo, tiek buvo sujaudintas, kad tiesiog po kai kurio laiko savo kūryboje pasidarė visai nepažįstamas. Įtaka tačiau nepasireiškė grynu pamėgdžiojimu. Girdėtasis Ravelio kūrinys jam liko lyg nauju varikliu jo kūryboje. Tuojau jis pradėjo rašyti savo šiandien išgarsėjusius baletus: „Žar Ptica“ ir „Petruška“, kurie šiandien jam sudaro pasaulinę garbę, Šių 1. Stravinskio kūrinių panašumas į Debussy ir Ravelio kūrinius yra grynai išorinis. Savo kūrybine dvasia I. Stravinskis be galo nuo jų nutolo. Stravinskis juose įkūnijo tą mintį, apie kurią svajojo Debussy paskutinį savo — naturizmo — kūrybos periodą. Savo kitame muzikos dideliame darbe, „Šventasai Pavasaris“, Stravinskis klausytojus įveda į gamtos pasaulį. Gamtos ir begaliniai sudėtingo jos gyvenimo atvaizdinimui Stravinskis vėl surado muzikos kūrybai naujus būdus. Restauruodamas polifonijos sągarsius, prikergdamas prie jų naujoviškas priemones, „Šventajam Pavasary“ Stravinskis pavartojo politonalumą, t. y. ir sujungimą į vieną harmoniją kelių tonacijų. Šį Stravinskio naujoviškumą vienas prancūzų rašytojas pavadino „sprogusia granata“. Tai iš tikrųjų nešė perversmą visai Europos muzikos kūrybai. Politonalumo išradėjas Stravinskis susilaukė visą eilę savo pasekėjų, kompozitorių politonalistų: Milo, Honeggerį, Poulencą, Teiferį ir kitus, kurie savotiškai pradėjo tęsti šią Stravinskio idėją.

Savo kūryboje Stravinskis toli gražu dar nepasakė savo aš. Jo kiekvienas naujas kūrinys neša naują muzikos meno etapą. Savo genialia kūryba Stravinskis gausiai papildė muziką gyvais ritmais, naujomis dinamikos priemonėmis ir naujais orkestriniais efektais.

Beethovenui 250
Traviata