Lietuviškų gaidų išplatinimas

1932 Nr. 6, J. Žilevičius

Lietuviai Amerikoje sudaro milžinišką koloniją, kuri medžiaginiais ryšiais tampriai yra suaugusi su vietinėmis apystovomis, bet tautiniai ir kultūriniai reikalai ją jungia su tėvynėje gyvenančiais lietuviais. Kas bebūtų, visuomet Amerikos lietuvis siela bendrauja su užjūrio lietuvių gyvenimu. Dažnai tenka pamatyti, kaip susirinkimuose lietuviškos dainos ne vienam išspaudžia ašaras. Jei kartais Amerikos lietuviai pradeda nutolti nuo tėvynės, reikia kaltinti ne tiek juos, kiek aplinkybes. Aplinkybės gali reikalą pataisyti ir pagadinti. Mes skundžiamės, kad amerikiečiai kai kur mums negelbsti arba menkai gelbsti, bet nesistengiame paieškoti priežasčių, o jei jas ir randame, nesistengiame pašalinti. Apie vieną tokj reikalą ir noriu šiame rašinėly pakalbėti.

Kai pradėjo lietuviškas knygas spausdinti, greta pradėjo atsirasti ir spausdintų lietuviškų gaidų. Kaip knygų, taip ir gaidų spausdinimo buvo trys centrai: Prūsai, Amerika ir, spaudai atgavus laisvę, Lietuva. Prūsų ir Amerikos gaminiais Lietuva naudojosi ilgą laiką, pati negalėdama jų pasigaminti, vadinas, Amerikos lietuviai ir Mažosios Lietuvos lietuviai teikė Didžiajai Lietuvai pirmąją muzikos spaudą.

Vėliau susilaukėme savo veikalų, Lietuvoje paruoštų — Naujalio, Sasnausko, Šimkaus dainų. Jos daug metų aptarnavo Amerikos ir kitų kolonijų lietuvius. Vėliau amerikiečiai patys pradeda daugiau sau gamintis (Pocius, Aleksis, Petrauskas, Bačiulis, Žemaitis ir d. k.), Prūsų lietuviai — taip pat (Vydūnas-Storasta, J. Vanagaitis, Nieman), o Didžiojoje Lietuvoje kūrėjų ir veikalų skaičius tolydžio vis eina didyn. Istoriko akimis žiūrint, atrodo viskas gerai ir įdomiai, nes mūsų muzikos kultūra, nors mažai organizuota, duoda vis naujų šviežių daigų. Šalnai užėjus, medžio lapai nubiro, audros šakas aplaužė, bet stuobris ir šaknys išliko sveiki, ir kai atėjo pavasaris, medis sužaliavo, išskleisdamas savo šakas. Taip yra su lietuvių muzikos kultūros augimu.

Neturime tačiau pamiršti, kad nors kūrėjų turėtumėm ir labai daug, bet jei nebus, kas jų darbus paleidžia viešumon, ir jei nebus, kas juos visuomenėje paskleis, ir geriausi kūrėjų darbai nueis niekais, t. y., jei nebus leidėjų, pardavėjų ir artistų, visuomenė nepažins kūrėjo kūrinių. Vadinas, reikalingi ne vien kūrėjai, bet reikia taip pat jiems tinkamų sąlygų; kad kūryba augtų ir bujotų, reikia jai tinkamai priruoštos dirvos.

Šiandien jau turime gražų būrelį savųjų muzikos kūrėjų, pildytojų, keletą gaidų leidėjų, o taip pat ir gaidų pardavėjų, bet neturime organizuoto plataus gaidų pardavimo, kur siektų visas lietuvių kolonijas visame pasauly. Pav.: Lietuvoje išleistų gaidų, be „Švyturio“ b-vės leidinių, beveik negalima gauti Amerikoje, o Brazilijoje, Argentinoje, Anglijoje ir kitur ir to nėra. Tas pats su Amerikoje išleistomis lietuviškomis gaidomis — Lietuvoje maža ką jų tegalima gauti. Pagalvokime, ar tai sveikas ir normalus reiškinys? Mes esame pėr maža tauta, kad galėtumėm kiekviena kolonija atskirai sau išleisti kūrinius ir juos tik savo apylinkėje platinti. Taip elgdamies, mes pasidarom daug žalos; 1) neduodame visuomenei progos pažinti savųjų menininkų kūrėjų; 2) visuomenė, nepažindama savųjų kūrybos, verčiasi svetimaisiais kūriniais; 3) visuomenė, nežinodama savųjų rimtesnių darbų, tenkinasi menkniekais, pasiteisindama, kad, esą, mes kol kas nieko geresnio neturime; 4) kūrėjai, matydami, kad visuomenė mažai jų darbais domisi, nekuria ko didesnio arba ir visai meta kūrę; 5) choristams nusibosta kartojamas senas repertuaras, ir pradeda darbas šlubuoti, ir t. t. Jei gaidų išplatinimas būtų gerai sutvarkytas, daug laimėtų gaidų pardavėjai, leidėjai, taip pat ir autoriai, o svarbiausia, greičiau lietuvių muzikos kūryba išaugtų ir greičiau parodytų savo veidą plačiajam pasauliui. Be to, jaunimas mėgsta dainą ir muziką, tik duok jam iš ko pasirinkti. Reikia tik sutvarkyti organizuotą lietuvių muzikos kūrinių pardavimą.

Organizuotas gaidų pardavimas nėra taip sunkus dalykas, tik reikia prekyboje nusimanačiam žmogui to dalyko imtis. Tuo tarpu žinomi gaidų leidėjai yra: Amerikoje — Strumskis, Vargonininkų Sąjunga, „Margutis“ (Antano Vanagaičio muzikos žurnalas) ir autoriai, kurie patys leidžia: Aleksis, Bačiulis, Žemaitis, Pocius, Petrauskas, Sarpalius, Niekus, Medonis, Seirijų Juozas — Kun. Židanavičius, Buinys; Lietuvoje — „Švyturio“, „Ryto“, „Aušros“ ir „Dirvos“ b-vės, „Muzikos Centras“, Vitkauskytės, Petronio knygynai, „Muzikos Barai“ ir Švetimo Ministerija, o taip pat pavieniai autoriai: Naujalis, Paulauskas, Jonušas, Bertulis. Yra, be abejo, ir daugiau, bet čia užteks ir tiek paminėti. Sudėję krūvon visų leidėjų įdėtus pinigus, gausime daugiau kaip 300.000 litų. Sukoncentravus tą sumą į vienas sumanias rankas, būt galima didelį „biznį“ išplėtoti. Tuo tarpu tas kapitalas lentynose dulka, net kai kur nuostolių duoda, o visuomenėje bendra nuomonė, kad mes lietuviškos muzikos nieko neturime. Šita nuomonė paplitus ir Lietuvoje ir ypač Amerikoje.

Čia buvo minėta, kad Lietuvoje išleistos gaidos negaunamos Amerikoje („Dirvos“ išleistų Sasnausko veikalų dar Amerikoje nematyti prekyboje), taip pat ir Amerikoje išleistųjų — Lietuvoje. Kaune yra „Muzikos Centras“, kuris gaidų prekyba verčiasi, Amerikoje — Strumskis (Brooklyn) ir dalinai „Margutis“ (— Vanagaitis Chicagoje), be to, Lietuvoje visi knygynai savo gaidų leidinius pardavinėja, taip pat ir kiti didesni bei mažesni knygynai; tas pat ir Amerikoje. Amerikoje knygynus laiko visos laikraščių leidyklos. Kadangi lietuviškų gaidų paklausa Amerikoje gana didelė, ir jos duoda knygynams neblogą biznį, jie laiko ir kiek gaidų, bet labai menko pasirinkimo, tik taip vadinamą „kasdieninę“ prekę. Tokie Amerikos knygynai už importuotus veikalus ima labai aukštas kainas. Štai keletas pavyzdžių: Kačanausko „Gėriau dieną, gėriau naktį“ nuo 30 iki 50 amer. centų; „Lakštingalėle“ tiek pat; Gruodžio „Vėjavaikis“ — 30-60 cn.; Šimkaus „Oi, greičiau, greičiau“ — 35-75; Žilevičiaus „Šėriau žirgelį“ — 35-75 c. ir t. t. Chorams gaidos yra šiek tiek pigesnės, nes kuo pigiau parduoda, tuo daugiau imama ekz. (čia pradeda prisilaikyti įstatymo, draudžiančio spausdintas gaidas nurašinėti), bet ir tai kainos labai aukštos, palyginus su kitų tautų leidiniais. Pigiausiai gaidas parduoda savo nariams Vargoninkų Sąjunga (savo leidinius). Dėl tokių aukštų kainų platesnė visuomenė mažai gali gaidų pirkti. Jei Lietuvoje išleistas gaidas knygynai Amerikoje pardavinėja su 100—200 procentų pelnu, sulygindami kainas su Amerikoje išleistų veikalų kainomis, tai taip negalima padaryti Lietuvoje su Amerikos išleistais veikalais dėl valiutos skirtumo. Dėl to kai kurios Lietuvos ir Amerikos firmos buvo pradėjusios mainytis gaidomis puslapis už puslapį. Ta kombinacija pasirodė gera. Bet kai viena iš mainiusių pusių, norėdama per daug pasipinigauti pradėjo sukti, vienos rūšies gaidų pridėdama tiek daug ir tokių, kurių visai negalima parduoti, tie mainai turėjo nutrūkti. Arba kitas pavyzdys: vietoj pinigų už parduotas gaidas Lietuvoje atsiskaityta nieko bendro su gaidomis neturinčiomis prekėmis, kurios jau kelinti metai dėžėse besimėtydamos, visai sunyko, nes tas Amerikos pardavėjas, prekiaudamas tik gaidomis, atsiųstų prekių negalėjo suvartoti. Taip pat labai skundžiasi Lietuvoje kai kuriais Amerikos knygynais, kurie sunkiai atsiskaito iš parduotų knygų ir visokiais būdais išsisukinėja, reikalaudami milžiniškų pagal Lietuvos prekybos pajėgumą procentų. Kaip matome, pasikeitimas gaidomis su užjūriu labai negaluoja, organizacijos jokios tuo tarpu nėra.

Šiandien platesnio gaidų naudojimo reikalas auga tiek Lietuvoje, tiek ir Amerikoje. Kad visais išleidžiamais veikalais būtų galima greit pasikeisti, nieko nelaukiant reikia imtis organizuoto gaidų pardavimo Amerikoje ir Lietuvoje. Amerikoje pakaktų vienos vietos, kur būtų galima sukoncentruoti prieinamomis kainomis visi Lietuvoje išleistieji veikalai visai Amerikos lietuvių išeivijai. Šiam reikalui Amerikoje tiktų Ksaveras Strumskis, lietuviškų gaidų leidėjas ir pardavėjas. Jis yra išleidęs Amerikoje daugiau kaip šimtą įvairių muzikos veikalų, plačiai žinomas visos Amerikos vargoninkų, chorvedžių ir bendrai muzikininkų tarpe -gaidų pardavėjas ir leidėjas, turi daug nuolatinių klijentų. Sukoncentravus į tokio prityrusio žmogaus rankas muzikos leidinių pardavimą, pasisekimas būtų visai geras ir abiem pusėm naudingas. (Norintiems tuo reikalu susisiekti paduodu ta proga adresą: Mr. Ksaveras Strumskis, 115 S. First Str., Brooklyn, N. Y.). Lietuvoje, manau, gal tam tiktų „Muzikos Centras“ Kaune. Jei jis sugebėtų apsimainyti su amerikiečiais gaidomis, visi iš to būtų patenkinti.

Turiu dar padaryti mažą pastabą: suinteresuoti asmenys neturi galvoti apie šimtinius procentus uždarbio. Per didelis noras pasipelnyti lig šiol labai kenkė darbui ir davė visokių nesusipratimų.

Jei pasisektų pasikeitimą gaidomis tarp Lietuvos ir Amerikos sutvarkyti ir visą gaidų pardavimą gerai suorganizuoti, lietuvių muzikos kultūros progresui tas turėtų labai didelės reikšmės. Šiais reikalais todėl tenka susirūpinti ne tik medžiaginiais, bet ir idėjiniais sumetimais.

Beethovenui 250
Traviata