Mūsų dainos ugdymas

1932 Nr. 5, Juozas Strolia

Kartkartėmis mūsų periodinėje spaudoje iškyla mūsų       dainos gaivinimo klausimai. Ateities darbams vienas antras pasiūlo įvairių projektų ir, prisiminę paskutinę mūsų dainų šventę, pasiginčija dėl jos nenusisiekimo. Šiandien per vėlu ieškoti to nepasisiekimo kaltininkų, bet daug svarbiau yra numatyti galimas ateities klaidas ir ieškoti kelių joms išvengti.

Kad mūsų tauta buvo daininga — niekas neužginčys. Tačiau kad dainos srity nežengiam priekin, tas taip pat aišku kiekvienam, kas geriau pažįsta Lietuvos provincijos gyvenimą. Kai kam atrodytų, kad mes net labai progresuojame, nes chorų žymiai padaugėjo. Kiekviena, net ir pusiau politinė organizacija savo įstatuose turi numačiusi ir chorų organizavimą, vadinasi, dainos meno ugdymą. Giliau įžvelgta tikrovė tačiau neduoda pagrindo optimizmui. Prieš karą dainavo visa mūsų šalis. Jei ir mažiau būdavo susibūrę į chorus, bet užtat tiek paprasti kaimiečiai, tiek ir inteligentai labai mėgo dainuoti. Šiandien kaimas tyli, o organizacijų globojamuose choruose rasime retą šiek tiek aukštesnės kategorijos valdininką arba kitą inteligentą. Jei kuris ir dalyvauja, tai bijo, kad kas iš draugų ar aukštesnės kategorijos valdininkų nepastebėtų jo dainuojančio chore kartu su darbininkėmis ir tarnaitėmis, kurios šiandien ir sudaro didžiausią visų provincijos miestelių chorų dalyvių procentą.

Ir prieš didįjį karą choruose buvo daug tarnaičių ir samdininkų, bet tų laikų lietuvių inteligentai nevengdavo dalyvauti chore, nes iš vienos pusės, rusų valdininkai, mokytojai ir šiaip inteligentai lietuviams buvo svetimi, nekenčiami atėjūnai, kurie jei patys ir nedainuodavo, tai ir mūsų inteligentams nebūdavo „gero tono“ pavyzdžiu. Iš antros pusės, visi choro dalyviai samdininkai ir tarnaitės buvo lietuviai, taigi ir lietuvių inteligentai su jais jautėsi lyg vienos šeimos nariai, dirbą savo tautos labui. Šiandien visai armijai žemesniųjų valdininkų ir. bendrai visiems tiems, kas tik nori save prie inteligentų priskirti, „toną“ duoda aukštesnieji valdininkai. Jie labai dažnai yra net daugelio organizacijų vadovai. Bet jeigu jų didelė dalis nuo tarnybos ar posėdžių atliekamą laiką praleidžia prie proferanso ar per naktis ūžia baliuose, klubuose, tai jų pavyzdžiai nieko neskatina kultūriniam visuomeniniam darbui.

Kitos tautos, net visai nepretenduojančios į dainų tautos vardą, taip nedaro. Dėl pavyzdžių netenka toli eiti. Čia pat – Klaipėdos kraštas. Pačiame Klaipėdos mieste yra keletas didelių vokiečių chorų. Pav., „Darbininkų giedotojų sąjungos“ choras turi 230 aktyvių dainininkų vien vyrų. Čia šalia įstaigos sargo nesigėdi scenoje dainuoti tos pačios įstaigos direktorius ir kiti aukštesnieji valdininkai. Jeigu šiaip gyvenime jie yra kaip viršininkai su pavaldiniais, tai dainos darbe jie jaučiasi tik dainininkais ir vokiečiais, atliekančiais savo tautai labai svarbų patarnavimą. Kiekvienais metais per tradicinį choro sukaktuvių koncertą visos jų organizacijos ir autonominės krašto įstaigos atsiunčia, įžymius asmenis atstovus pasveikinti chorą, paskatinti jį darbui ir palinkėti jam, kad vokiškoji daina kitais metais skambėtų visame pasaulyje. Taip yra ir visame Klaipėdos krašte.

Mūsų provincijos chorai ne visi išgyvena metus laiko, o jei kuris ir švenčia metines sukaktuves, tai dažnai taip atsitinka, kad tuo pat metu, kai choro dalyviai prisimena savo nudirbtus dainos srityje darbus, tos organizacijos vadai klube, apsikrovę stalą bonkomis, ramiai sau proferansuoja. Tai viena iš stambių priežasčių, kurios kliudo mūsų chorų kultūrai kilti.

Antra priežastis, tai stoka gerų dainos idėjos platintojų. Prieš karą užteko ir mažiau išsilavinusio chorvedžio, nes seniau visi mėgdavo ir ieškodavo progų dainuoti, o šiandien reik su geru žiburiu ieškoti chorams dainininkų. Čia galėtų ir turėtų pagelbėti pradžios mokytojai, bet deja, didelė dauguma jų neturi jokio muzikos išsilavinimo nei supratimo apie dainos reikšmę mūsų tautai, nežino, kuo daina mums buvo mūsų priespaudos, tautinio atgimimo laikais ir nenumano, kokia vieta jai pridera tautos kultūros gyvenime dabar. Ir iš kur gi jie tai žinos, jei daugelis mūsų vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų ir net mokytojų seminarijų muzikos mokytojų ir patys apie dėstomąjį dalyką dorai nenusimano, jo nemoka. Kaip mokyklos vadovybė į tai žiūri? Nevienam mokyklos direktoriui šis dalykas „terra incognita“. Mokytojas lankosi į pamokas, choras dainuoja, be to, mokytojas turi cenzo popierėlį. Taigi, viskas tvarkoj. Čia pamirštama, kad chorai dainuodavo ir tada, kai juos vedė vos c-dur gamą moką chorvedžiai. O muzikoje ir bendrai mene popieriai turi labai menką ir nepastovią vertę. Jeigu meno srity imtum vertinti tik tuos žmones, kurie turi popierius, diplomus, tai, pav., iš mūsų valst. operos ir kitų meno sričių tektų išvyti daug įžymių menininkų, pradėjus Kipru Petrausku; reikėtų užkimšti gerklę Šaliapinui, sugriauti Čiurlionies galereją, išmesti iš viso pasaulio koncertų repertuarų Beethoven’o, Schubert’o, Wagner’io Rimskio—Korsakovo, Mussorgskio ir daugelio kitų muzikos meno milžinų kūrinius, nes visi šie garsūs žmonės diplomų nei atestatų neturėjo ir jais gyvenime nesivadovavo. Gerai, kas turi popierėlį, bet daug svarbiau, kiek kuris muzikos mokytojas išsilavinęs muzikoj, kiek sugeba savo aplinkumai įkvėpti dainos ir bendrai muzikos pamėgimą. Neužtenka, kad jis veda mokyklos chorą, svarbu dar, kiek jis pats gali pasirodyti, užimponuoti mokyklos mokiniams ir visuomenei tuo menu? Jeigu jis pats ko nemoka, tai kaip gi gali kitus mokyti ir įkvėpti jaunajai kartai pamėgimą to dalyko? O juk ne paslaptis, kad pas mus dar taip yra. Štai, pav., vienas pilietis šiek tiek mokėsi vienoje muzikos mokykloje klarnetą pūsti. Susirgęs ir pripažintas netinkamu šiam darbui, vėliau, kaip invalidas, „per misericordia“ iš mokyklos buvo išleistas su baigimo atestatu ir pateko į vieną mokytojų seminariją, kurioje be kitų dalykų jau kelinti metai dėsto... smuiką. Kas supranta kiek smuiko techniką, pripažins, kad tai komedijos. Ir nenuostabu, kad tos apskrities vaikai, iš pradžios mokyklų patekę į gimnazijas, nieko nemoka dainuoti, nes jų mokytojai patys, baigdami šią mokyt. seminariją, bus išsinešę tik neapykantą prie dainos ir kitų muzikos dalykų. O tokių invalidų muzikos mokytojų mūsų mokyklose yra dar daug. Jų prigamino kai kurie muzikos šulai vieną savitarpės konkurencijos laikotarpį. Mat, kai kieno buvo vadovaujamasi obalsiu: „Kas blogai mokysis ir nesugebės orkestre groti, tokius vysime į gimnazijas muzikos mokytojais“. O tiems, kurie tiko orkestrui buvo sudarytos tokios sąlygos, kad iš jų nė vienas negalėtų patekti mokytojais į mokyklas. Tinkamu muzikos mokytojų paruošimu nesirūpino. Dabar kai kas tų šulų spaudoje stebisi, kurių kraštų pempės išperėjusios dabartinę mūsų studentiją, iš kurios 3000 skaičiaus negalima esą sudaryti žmoniškesnio universiteto choro. Čia dalis kaltės jiems patiems tenka.

Kad ateity per dainų šventes nereikėtų mums prieš kitataučius raudonuoti, reikia pradėti stiprią ir plačią dainos akciją plačiausiuose visuomenės sluogsniuose. Labai sveika būtų, kad Šviet. Ministerija turėtų atskirą muzikos reikalams relerentą nešališką muzikininką, (bet ne iš Kauno ir ne iš buv. Klaipėdos muzikos mokyklų pedagoginio personalo), jis galėtų taip pat perrevizuoti mūsų vidur. Ir aukštesn. mokyklų ir mokytojų seminarijų muzikos mokymą ir mokytojų tinkamumą šiam darbui, nepaisydamas jų vienur arba kitur gautų popierių. Netinkamus mokytojus galėtų pavaduoti daugelis dabar be vietos palikusių gabių muzikininkų. Juk daugumą šių muzikininkų yra valstybė išauklėjus savo lėšomis, o šiandien dėl siaurinimo operos ir kitų muzikos meno sričių, ne vienas jų yra atsidūręs gatvėje ir rengiasi savo meną parduoti į smuklę. Taip sutvarkius, galima būtų tikėtis, kad muzikos mokytojai ne vien mokykloj, bet ir už jos sienų ir pačia muzika, ir žodžiu, paskaitomis, gaivintų ir keltų mūsų dainą, jos pamėgimą ir visą mūsų muzikos kultūrą.

Atkreipkime akį: lietuviškoji daina provincijoj nyksta. Jos vietoj pradeda įsigalėti svetimasis nudėvėtas erzacas. Tokia būtis reikalauja stipresnės dainų kultūros akcijos ir kritiško pervertinimo dabartinės mūsų muzikos kultūros veikimo organizacijos. Daina išsaugojo mūsų tautą gyvą sunkiausiais priespaudos laikais, per dainą tautos gyvybę pastebėjo kitataučiai mokslininkai, kaip Goethe, Lessingas, Herderis ir kiti. Mūsų daina, mūsų muzikos menas ir ateity turės suvaidinti mums svarbų vaidmenį. Šiandien sąmoningai turime mūsų dvasinės kultūros gyvenime dainos menui skirti tinkamą vietą ir žadinti dainos meilę. Sėkmingam veikimui šioj srity reikia tačiau geresnės organizacijos, reikia visą darbą reviduoti ir reformuoti.

Beethovenui 250
Traviata