Mūsų operos muzikos reikalai

Meno kultūroje labai svarbų vaidmenį atlieka atskirų tautų savumai ir skirtumai. Tautos, kaip ir atskiri žmonės, kiekviena turi savo gyvenimą, kuris sukuria vienokį ar kitokį jos charakterį. Niekur taip ryškiai neatsispindi tautos charakteris, kaip mene, nes menas reikalauja visų žmogaus intelektualinių ir emocionalinių jėgų subūrimo. Tautų kūrybinė galia duoda skirtingas, kartu ir naujas meno vertybes. Tos vertybės, papildydamos viena kitą, sudaro atskiras epochas. Palaikymas hei išplėtojimas savo kūrybinių ypatumų yra kiekvienos tautos egzistencijos sąlyga. Taigi, ir lietuvių tauta, turi tuos ypatumus globoti ir ugdyti.

Paskutiniuoju laiku mūsų opera tokiais klausimais visuomenėje ir spaudoje sukėlė nemaža debatų. Gaila tik, kad besiginčijančių tarpe atsiranda ne visai logiško samprotavimo apie tautiškumą mene. Iš kitos pusės, svetimųjų meno vertybių įtakos traktavimas taip pat netiksliai nušviestas. Toks klausimo neišnalizavimas rezultate duoda įstaigai įvairių ekscesų, klaidingų pertvarkymų ir net meninio sumenkėjimo. Ignoravimas kitataučių menininkų, žinoma, nėra normalus dalykas, nes mes daug ko turime pasimokyti iš kitų tautų jau sukurtos muzikos kultūros. Bet jei kurie svetimieji menininkai negali būti pavyzdžiu mūsų muzikininkams, laikymas jų įstaigoje nepateisinamas. Mūsų operos direkcija šiam reikale padarė didelių netikslingumų. Pažvelkime į paskutinio sezono operos pastatymus. Muzikos atžvilgiu, be vieno antro spektaklio, jie labai menkos vertės. Kai kurių kritikų pagiros apie aukštą operos meniškumą tik apgaudinėja mūsų vaizduotę. Ar pajaučia kas, klausydamas operos spektaklius, muzikos meno potencijalumo galią, ar iš orkestro duobės ir scenos atskridę garsai įtikina mus, jog jie yra gyvi, jautrūs, širdingi, artistų suprasti ir pergyventi? Man teko penkis mėnesius būti operos akompaniatoriu ir patirti, kaip dažnai šaltai, be dvasios pakilimo ir be sąmoningos studijos darbas dirbamas. Neišstudijavę dar kokios operos, solistai, choras ir instrumentalistai jaučia nuovargį, atbukimą ir kūrybinės inicijativos visišką izoliaciją. Patempia juos tik klausančios publikos baudas. Ir kaip gi gali pildytojai ką išreikšti, jei kai kurie dirigentai neparodo jokių muzikos interpretacijos žymių. Yra, žinoma, taip pat orkestro ir solistų tarpe rambaus elemento, kuris sunkiai pasiduoda muzikos grožio kūrybai.

Šitokia padėtis ypač verčia mus ugdyti savąsias jėgas, duoti joms kur tik galima pasireikšti ir plėtotis. Pažvelkime, kaip mūsų opera „globoja“ tas jėgas. Ketvirtame „Muzikos Barų“ numeryje St. Baliūnas straipsnyje „Mūsų muzikos ir valstybinio teatro lietuviškumo reikalai“ aiškiai nušviečia, kokiomis sąlygomis buvo priimtos operon mūsų jaunos orkestro pajėgos ir kokias sąlygas jos turėjo teatre dirbti ir tobulintis.

Šiemet mūsų operos direkcija padarė dar didesnių kuriozų. Ne gana, kad kai kurie jaunieji orkestrantai per dviejus metus nebuvo prileisti tinkamai paruošti operos repertuaro, juos pradėjo versti pagal „reikalą“ vaidinti scenoje džazo kapelą ir groti foksus bei tangus (dramoje „Pasiutusi veidmainystė“). Mačiau, kokiu prislėgtu ūpu jaunieji menininkai pildė direktoriaus įsakymą, ir skaudu darėsi, kad tuo tarpu kai svetimos silpnesnės jėgos gauna geriausį muzikos peną, mūsiškės maitinamos supuvusiomis atmatomis. Niekur negirdėtas dalykas, kad operos muzikantai būtų priversti dirbti tai, kas išeina iš meno ribų. Vėliau direkcija vis dėlto džazo kapelą iš minėto veikalo išėmė.

Spaudoje buvo žinių, kad dėl ekonominių sunkumų, kurių turi ir Lietuva, sumažinta metinė teatro sąmata ir taupumo sumetimais atleisti 24 teatro tarnautojai. Ir čia teatro direkcija, prisidengdama ekonominio krizio skraiste, daro keistus žygius: iš orkestro vietoje senų silpnesnių muzikantų atleidžia dar penkis buvusius Klaipėdos konservatorijos auklėtinius. Dabar iš trisdešimt dviejų 1930 metais priimtų jaunųjų orkestrantų liko tik devyniolika. Tokią egzekuciją teatro direkcija kartoja kasmet. Ko norima tuo pasiekti? Gal tie jaunieji muzikantai netinka operos darbui? Argi taip? Įžymus, pasaulinio masto dirigentas N. Malko, būdamas Prahoje ten studijuojančių universitete lietuvių tarpe, yra pasakęs, kad svariausias Kauno orkestro pajėgas sudaro Klaipėdos konservatorijos auklėtiniai, kad jie geriausiai pasiduoda dirigento interpretacijai. Ir ištiesų tie jaunuoliai dirba iš visų savo išgalių ir atsidavę. O koks už tai atlyginimas?..

Šių metų sezonas operos pastatymams davė dar vieną keistenybę, būtent: operos artistai pradėjo dainuoti operetėse. Tik nemuzikas gali nesuprasti kaip kenkia operečių žanras geram dainininkui. Operoje visas dėmesys kreipiamas į gražų, lygų, rafinuotą išpildymą, opereteje gi svarbu daugiau paradoksalus muzikos sąryšis su dramatinėmis situacijomis. Operetėje „Kornevilio varpai“ šalia operos dainininkų įvesti dramos artistai su savo „iš prigimties apdovanotais“ balsais. Tas sudaro tikrai „įdomų“ skirtumą. Lygiai operos dainininkai skiriasi vaidyboje nuo dramos artistų. Nualinti „sunkumų kilnojimais“ operos choristai, šokdami „alla baletą“, dainuoja. Jau ne vienas muzikininkas spaudoje pareiškė savo nuomonę apie operetės muzikos žanro nesuderinimą su opera. Ir iš tiesų, ar „Kornevilio varpuose“ girdėjome gerą dainavimą, geros muzikos, įtikinančios vaidybos? O gal operos choro „alla baletas“ ką sužavėjo?

Režisavęs operetę p. A. Oleka-Žilinskas ištraukė iš vaidintojų kolektyvo beveik maksimumą, kas galima buvo pasiekti, bet juk tai medžiaga visai netinkama operetei, o ar verta operai laužtis į kitą sritį, kuri jai nevyksta. Jei p. Oleka—Žilinskas nori dirbti muzikaliniuos pastatymuos, tai kodėl savo gabumų nenori sukoncentruoti kuriai operai?

Kai kas nori apkaltinti mus siauru nacionalizmu. Ar tas pagrįsta, jei mes, jaunoji lietuvių muzikininkų karta, reikalaujame tinkamo savo jėgoms ir išsilavinimui darbo? Kas galėtų tikrinti, kad neturime teisės savo tėvynėje egzistuoti, tobulintis, jai dirbti? Mes neturėtume pretenzijų, jei Lietuvoje esantieji kai kurie svetimi muzikininkai būtų aukštos muzikos kultūros pavyzdžiu. Anaiptol ne! Bet šiuo metu pas mus lietuviai muzikininkai neša iš vakarų Europos pasemtą naują gyvą kūrybos dvasią, kurią skaidydami per tautinę prizmą savom naujom spalvom ir jomis išpindami savo kūrybą, nori dalyvauti bendrojoj žmonijos kultūros kūryboj. Tik suprasdama naująją žmonijos kultūros dvasią, įvertindama, pasireiškiantį savo tautiškąjį tos dvasios sąjūdį ir išugdydama savo tautinę kultūrą, įstengs lietuvių tauta dalyvauti bendrojoj žmonijos kultūros kūryboj ir patikrint bei pateisint savo egzistenciją.