Muzikos išraiškos tikslumo klausimas

Kai kalbama apie išraiškos tikslumą muzikoje, paprastai turima galvoj arba tokių dalykų išreiškimas, kurie priklauso intelektualinei sričiai (daiktų, įvykių, minčių atvaizdinimas), arba — jausmų išreiškimas. Nei intelektualinių objektų, nei jausmų išreiškimas nėra būtina sąlyga estetinių pergyvenimų sudarymui. Kada gėrimės gražiu gamtos reginiu, vadinas, kada gamtos vaizdas mums teikia estetinio pasigėrėjimo, mes visai neklausiam, ką jis išreiškia. Tokio klausimo dažniausiai visai negalėtumėm atsakyt. Taip pat mes galim labai intensyviai grožėtis muzika, nieko negalėdami pasakyt, ką ji išreiškia. Mums aišku tik, kad estetiniam pergyvenimui reikia kažkokių objektyvių sąlygų, reikia objekto. Šio objekto apercepijavimas sukelia kažkokius psichinius procesus, kurie žadina, tonizuoja, intensyvina mūsų gyvybę, taip sukeldami ypatingo pasitenkinimo, malonumo. Estetinio pergyvenimo sudarymui, kaip sakyta, nebūtinai reikia tiksliai išreikšto intelektualiai suvokiamo objekto ar jausmo. Taip pat tiksliai išreikštas daiktas ar jausmas gali nesukelti ir jokio estetinio pasigėrėjimo. Tačiau daiktų, įvykių ir jausmų atvaizdai gali tarnauti priemonėmis estetiniams pergyvenimams sukelti. Menas tat ir naudoja čia daugiau vienas, čia daugiau kitas šias priemones — kurios jos kuriam menui tinkamesnės — estetiniams objektams kurti. Šituo atžvilgiu ir muzikos išraiškos tikslumo klausimas turi ne tik principinės, bet ir praktikinės reikšmės. Išsprendimas, ar muzika gali ir kiek gali išreikšti intelektualinės srities objektus ir jausmus, kompozitoriui ir reprodukuojančiam muzikininkui turi nurodyti, kiek jis šias priemones gali naudoti muzikos kūryboje.

Intelektualiniai veiksniai dažnai ne betarpiškai sukelia estetinius pergyvenimus, bet sukeldami įvairių jausmų, duoda sąlygas įvykti estetiniams pergyvenimams. Koks daiktas ar vyksmas gali būti taip atvaizdintas, kad jo apercepijavimas sukels kurį jausmą. Kai kurie loginiai vyksmai gali sudaryt nustebimo, įsitikrinimo, abejojimo ir kitų jausmų. Ar muzika gali atvaizdinti daiktus, įvykius, mintis ir jų atvaizdais sukelti jausmų? Muzikos priemonėmis galima pagaminti tokį apercepijavimo objektą, kurio apercepijavimas bus panašus į kokio daikto ar įvykio apercepijavimą. Tada muzika gali mūsų sąmonėj asocijacijomis pagaminti kai kurio ryškumo daikto ar įvykio atvaizdą. Taip, pavyzdžiui, atvaizdinant muzika zoologijos sodą, pritaikytomis muzikos priemonėmis imituojant sunkius dramblio žingsnius, gracingą stirnos bėgiojimą ir panašiai kitką, galima iš dalies klausytojui sukelti tų gyvulių atvaizdus. Tačiau, kad tai galėtų įvykti, reikia paprastai, kad klausytojui iš anksto bent veikalo pavadinimu būtų nurodyta programa. Lengviau atvaizdinti tokius daiktus ar vyksmus, kurie pasireiškia garsais. Imituojant jų garsus, ne labai sunku iškelti asocijacijomis ir jų pačių atvaizdus. Taip galima muzika atvaizdint audrą, jūrą ir p. (Šiuo atžvilgiu labai įdomus rusų modernisto kompozitoriaus Molosovo veikalas „Geležies liejykla“ (mašinų muzika), kur skambesiais ir ritmais labai realiai atvaizdinamas mašinų gyvenimas). Ne betarpiškai ir labai menku tikrumu ir aiškumu gali muzika atvaizdinti taip pat negyvus, nebilius ir be judesių daiktus. Muzikos priemonėmis galima, pavyzdžiui, sukelti tokių jausmų, nuotaikos, kurių duotų didingų kalnų vaizdas. Tuo būdu muzika gali kartais asocijacijomis iškelti klausytojo sąmonėn ir pačių kalnų atvaizdą. Panašiai sukeliant vaizduotėj atvaizdus, galima sukelti ir minčių. Tačiau visoj šioj srity muzika savo išraiškos tikrumu ir tikslumu visai negali lygintis nei su poezija, nei su tapyba, nei su kitais menais. Ir juo daugiau muzika nukrypsta į šią sritį, juo didesnis jai pavojus netekti savo grožio, savo estetinės vertės, nes taip muzika nutolsta nuo savo esminių kūrybos priemonių, kurios ne intelektualinių objektų išraiškos tikslume glūdi.

Stiprių ginčų objektą tebesudaro klausimas, ar muzika gali aiškiai išreikšti jausmus. Jausmai paprastai susiję su intelektualiniais veiksniais, su daiktų, daiktinių vyksmų vaizdais. Baimės jausmas atsiranda, kada yra daugiau ar mažiau aiškus atvaizdas, kad gresia koks pavojus, kad gali kas bloga atsitikti; nusimanymas, kad aš turiu kurią vertingą savybę, duoda man pasitenkinimo jausmą; meilės jausmas susijęs su meilės objektu, kuriame randami meilę sukeliantys savumai, ir t. t. Kaip muzika, negalėdama tiksliai atvaizdinti nei daiktų, nei daiktinių vyksmų, nei minčių, galėtų aiškiai išreikšti su jų vaizdais susijusius jausmus? Čia tenka iškelti klausimas, kiek iš viso gryni jausmai gali būti aiškaus charakterio. Jei džiaugsmo jausmas susijęs su kai kurių daiktų ar įvykių vaizdais, su mintimis, tai vis dėlto nei tie daiktų ir įvykių vaizdai, nei mintys nepriklauso jausmų sričiai. Juos atmetus (momentui užmiršus), liks grynas jausmas. Atskirtas taip nuo minčių ir valios srities veiksnių jausmas nebeturės pirmykščio detalaus aiškumo. Paliks tik aiški pagrindinė jausmo, arba, teisingiau, jausmų komplekso, nuotaikos kryptis. Muzika, negalėdama tiksliai atvaizdinti nei pažinimo, nei valios srities objektų, negali jausmų išreikšti kartu su jų intelektualine sąsaja, bet grynus jausmus muzika gali tiek aiškiai išreikšti, kiek iš viso jų charakteris gali būti aiškiai suvokiamas. Tą išrodo patyrimas, kuris yra pažinimo pagrindas. Muzikos, reiškiančios džiaugsmą, nieks nesupainios su kokia rezignacinio charakterio muzika ir p. Bet dažnai jausmų ar nuotaikų negalima aiškiai apibrėžti, charakterizuoti; dažnai meno kūriniuose juos galim tik valinga analize iškelti ar numanyti. Akimirksniui sąmonėj visai atskirų nuo žinomos muzikos vaizdo liaudies dainos žodžius „Kad aš jojau per žalią girelę, nusilaužiau putino šakelę“, juose nematysim išreikšto jokio jausmo. Tik sujungę šiuos žodžius su jų muzika, iš karto pajuntam tos dainos smagią, gyvenimo džiaugsmo ir meilės jausmų sudarytą nuotaiką, kurią toliau kiek ryškiau iškelia ir dainos žodžiai: „Gražios uogos putino medelio, dar gražesni mergelės veideliai“. Bet kurio jausmo nei žodžiais, nei muzika ši daina aiškiai neišreiškia, bet jos šviesi, džiaugsminga nuotaika daug ryškesnė muzikoje, negu žodžiuose. Muzikos charakterio ryškumui daug sveria išpildymas, interpretacija. Išpildymo priemonėmis galima muzikos charakterį labai sustiprinti, bet taip pat ir labai iškreipti arba net kartais ir visai atvirkščią padaryti. Tačiau tas nerodo, kad muzikos išraiškos pajėgumas menkas. Išpildymas ir kituose menuose gali jausmą iškreipti. Muzikos išpildymo išraiškos stiprumas ir lankstumas didina ir iš viso muzikos išraiškos pajėgumą.

Grynų jausmų išreiškimu nė vienas kitas menas negali lygintis su muzika. Šitas savumas glūdi dinamiškoj muzikos prigimty. Jausmų gyvenimo pagrinde, kaip ir kiekvienos gyvybės, kiekvieno proceso pagrinde, yra judesys, kuris psichiniame gyvenime ypač plačiai pasireiškia jausmų srity. Todėl ir muzika, kurios vyriausias elementas yra be galo turtingas formomis ir įvairiais niuansais judesys, tiksliausiai ir giliausiai gali išreikšti grynus jausmus ligi švelniausių jų niuansų. Ir ne tik jausmus, bet ir įvairius pasąmonio glūdumose paslėptus gyvybės vyksmus, kurių pradai yra kosmoso gyvybėje. Todėl gilios prasmės turi Beethoveno žodžiai: „Muzika yra aukštesnis apreiškimas, negu visa išmintis ir filosofija“.