Muzikos istorija

1932 Nr. 5, Antanas Budriūnas

KLASIŠKOJI MUZIKA

XYIII-am amžiuje kartu su įsigalėjimu J. J. Rousseau (Ruso) šūkio „grįžti į gamtą“ prasideda ir muzikos mene nauja kryptis. Ji pasireiškia didesniu natūralumu, didesne melodijos išraiška, operos reformomis ir instrumentalinės muzikos įsigalėjimu. Didžiųjų tų laikų kompozitorių Haydn’o, Mozart’o ir Beethoven’o muzika, be to, pasižymėjo dideliu formos tobulumu, stiliaus grynumu, todėl jų muzika vadinama klasiška, o patys kompozitoriai — klasikais. Didysis XVIII a. operos reformatorius buvo vokiečių kompozitorius Christofor Willibald Gluck (Gliuk).

Ch. W. Gluck (1714-1787). Italų operose svarbiausia buvo arijos, kurias kompozitoriai stengdavos taip parašyti, kad dainininkai kuo geriausiai galėtų parodyti savo balsą ir dainavimo techniką. Draminė operos pusė buvo apleista. Muzikos suderinimu su scenos situacija mažai tesirūpindavo. Operos reformai jau daug nusipelnė prancūzų kompozitorius Raineau, tačiau nuodugniai reformą įgyvendinti tepavyko Gluck’ui. Kaip Gluck’as traktavo operą, rodo šie jo žodžiai (iš jo pratarties, su kuria buvo išleista jo viena opera). „Aš stengiaus grąžinti operai jos tikrą paskyrimą, palaikyti (muzika) poeziją dėl jausmo išraiškos, pastiprint draminių situacijų įdomumą, nepertraukdamas veiksmo ir neiškreipdamas per dideliais išpuošimais... Aš niekad neteikdavau reikšmės naujai minčiai, jei ji gimdavo ne iš pačios situacijos ir neatitikdavo reiškiamųjų jausmų. Pagaliau aš maniau, kad dėl dramatinio efekto aš galiu net prasilenkti su priimtosiomis taisyklėmis“. Šitie žodžiai charakterizuoja ir pačias Gluck’o operas, kurių žymiausios yra šios: „Orfėjus“, „Alcesta“, „Ifigenija Aulidoj“, „Ifigenija Tauride“ ir „Armida“.

Beethovenui 250
Traviata