V. Bacevičiaus opera „Vaidilutė“

Kauno Valsyb. Muzikos Mokyklos salėje š. m. gegužės m. 1 d. vietos ir užsienio spaudos atstovams ir šiaip muzikininkams buvo dviem fortepijonais pademonstruota Vytauto Baeevičiaus opera „Vaidilutė“.

Vyriausieji operos dalyviai yra: Aldona — vaidilutė (sopranas); Elena — aukotoja (mecosopranas); Minda — ragana (altas); vaidilučių būrys; baletas; Vitolis — karžygys, aukotojas (tenoras); galingasis krivis (basas); vaidila (baritonas); Trinėtas — kunigaikštis, karo dvasia; Letonas — sociologinėj akcijoj kapitalizmo simbolis, o politinėj akcijoj — Lietuvos priešas, ir kiti.

Opera pradedama uvertiūra, kuri trunka 10—12 minučių. Ji parašyta sonatos forma, prisilaikant operos muzikos turinio. Ši uvertiūra sukurta su ypatingu skoniu tiek orkestro spalvingumo, tiek ir moderniųjų garsų sąskambių atžvilgiu. Savo plačia muzikaline mintim su giliai dramatinio pobūdžio linija veda į baletą „Auštant“, kuriuo prasideda operos vyksmas scenoje. Baletas trunka 10-14 minučių. Jis eterinio pobūdžio, atvaizdina vėlių šokį ir savo mintimi veda tolesnį operos vyksmo išsiplėtojimą.

I-asai aktas vyksta šventajam miške ant jūros kranto, prie šventyklos vietos. Il-sai aktas turi du paveikslu. Pirmasai paveikslas vyksta miške prie krivio bakūžės, antrasai — prie jūros kranto saulėlydžio metu su žavinčia lietuvių liaudies dainos „Žalias putinėli“ melodija. Pakilus ore vaivorykštės vaizdui, veiksmas artinasi prie III-jo akto su simboliškąja linija. IlI-am akte yra trys paveikslai. Scenos gilumoj milžiniški fabrikai, kairėj pusėj sukasi gyvenimo ratas. Pirmajame paveiksle vyksta ir sprendžiamas grynai realus darbo žmonių likimas. Antrasai paveikslas mena lyg pirmojo akto vaizdą, kuriame Gedimino vėlei apsireiškus, paaiškėja „Auštant“ mintis. Trečias paveikslas – prie Gedimino pilies su Vilniaus miesto daliniu vaizdu. Čia vyksta likimo kova tarp meilės, gobšumo, piktos valios ir taikos. Operos turinys grynai simboliškas, jo idėja koncentruojasi apie Gedimino pilies atvadavimą. Meilės pasišventimas lieka nugalėtoju.

Šioj grynai simboliškoj operoj su grynai moderninės V. Bacevičiaus muzikos spalvingumu vokalinės muzikos partijos plėtojasi aiškiai, lengvai. Visa operos akcijos eiga logiška. Orkestro muzika labai įdomiai atvaizdina veikiančius asmenis, ypač teismo scenoje. Be to, yra tiek įdomių vietų, kad jos stipriai įsminga klausančiam ir greit atminty pasilieka. Moderniojoj muzikoj šito pasiekti — nelengvas ir svarbus uždavinys.

Dramatinė operos pusė išplėtota ypatingai įdomiai ir neperžengiant lengvumo ribos.

Smulkiau aptarti operą, jos sceniškumą, orkestrinius ir vokalinius ypatumus teks tada, kai operą pamatysime pastatytą mūsų valstybiniam teatre. „Vaidilutė“ ateinantį sezoną turėtų išvysti mūsų teatro sceną. Reikia tikėtis, kad ji praskambės su įtikinančia galia ir išblaškys dabartinių skeptikų abejones dėl jos vertingumo ir tinkamumo pastatymui.