Muzikos estetikos problemos

Ypatingą sielos būseną, arba, teisingiau, ypatingą psichinį procesą, kurį sukelia meno kūrinio apercepijavimas arba kokio natūralaus grožio stebėjimas, vadiname estetiniu pasigėrėjimu, estetiniu pajautimu. Kas yra iš esmės estetinis pajautimas ir grožis, ir kas vyksta psichikoje, kai juos pergyvename? Kokių pamatinių savumų turi būti apercepijuojamas objektas, kad jis duotų estetinių pergyvenimų? Tai bendrosios estetikos ir filosofijos klausimai. Kas yra muzikos grožis, kas yra bendrai estetinis gėrėjimasis muzika, kurie muzikos savumai sukelia grožio pajautimo ir įvairių jausmų — tai svarbiausios muzikos estetikos problemos. Galima numanyti, kad bendrosios estetikos klausimų išaiškinimas palengvintų ir muzikos estetikos problemų išsprendimą. Ir atvirkščiai: suradę muzikos estetinio veikimo priežastis pačioj jų esmėj, gal galėtumėm induktyviai ir bendrosios estetikos klausimus išspręsti. Taigi, šitas estetikos dalykų sąryšis labai svarbus, sprendžiant bet kurį estetikos klausimą, ir neracionalu todėl muzikos estetikoj griežtai atsiribot nuo bendrųjų estetikos klausimų, kaip tas dažnai daroma.

Kadangi estetiniam pajautimui gauti reikia fizinių veiksnių, kurie per jutimų nervus sukelia psichinių procesų, tai ar negalima estetikos problemų išspręsti iš fizikos, fiziologijos ir psichologijos mokslų?

Iš psichologinių eksperimentų yra žinoma, kad ilgesnis jutimų organo palikimas visai be veiklos, taip pat labai silpnas arba labai stiprus jo paerzinimas veikia nemaloni, o vidutinio stiprumo paerzinimas malonus. Malonumo ir grožio pajautimo maksimumas nėra visai vidury tarp paerzinimo minimumo (jutimo slenksčio) ir jo maksimumo (kiek begali jutimų organas pakelti), bet jis arčiau paerzinimo maksimum stovi. Ir paprastas vieno jutimų organo paerzinimas atsiliepia nervų centruose, sukeldamas ten veiklos ir sutraukdamas daugiau kraujo į smegenis. Šitas dėsnis tinka ne tik jutimams, bet ir visiems mūsų kūno ir dvasios veiksmams. Kiekviena atitinkamo stiprumo veikla teikia malonumo. Ir atvirkščiai: be aktyvumo, be veiklos negali būti smagumo jausmo. Dažnai žmogus psichinės veiklos taip reikalingas, kad jis nevengia net labai stiprių ir sunkių pergyvenimų. Anot Dubos’o, „kažkoks vidinis traukimas verčia mus tokių dalykų ieškoti, kur mes galėtumėm savo aistras išlieti, nors tas mums tokių stiprių įspūdžių duotų, kad turėtumėm dėl to neramių nakčių ir liūdnų, skausmingų dienų iškęsti. Bet tos kančios, kurias žmogus jaučia, turėdamas visai be jausmų ir aistrų gyventi, yra daug sunkesnės už tas kančias, kokių kada gali aistros sukelti“. Ir estetinį pajautimą sudaro tam tikra psichinė veikla. „Žmogui smagumo teikia kiekvienas vidinis aktyvumas, kiekviena psichinė veikla, kuria prigimties jėgos, dvasios turtingumas ir laisvė pasireiškia“ — sako Eugenijus Schmitz (E. Schmitz: Musikasthetik). Šiai veiklai sustiprinti menas dažnai nevengia ir tokių priemonių, kurios sukelia negrožio, net aštraus pasibiaurėjimo ir pasibaisėjimo jausmų. Tos rūšies, pavyzdžiui, yra garsusis Riepino paveikslas, vaizduojantis rusų carą Joną Rūstųjį, nužudžiusį savo sūnų. Panašių pavyzdžių daugybę rasime literatūroje ir kituose menuose. Šitų ypatumų yra ir muzikoje.

Skirtumas tarp estetinio pasigėrėjimo ir kitokio smagumo jautimo pareina iš to, kuriuos psichinius veiksnius ir kuriais keliais veikla apima. Narkotikai taip pat duoda malonumo, bet šis malonumo jausmas kyla iš padidintos fiziologinės veiklos ir padidinto kraujo pritekėjimo į smegenis, kuris jokios didesnės psichinės veiklos nesukelia. Po trumpo malonumo dėl nuvargintų organų veikimo sulėtėjimo ateiną nemalonus depresijos, nuovargio jausmas. Mokslinis darbas taip pat gali duoti stipraus pasitenkinimo. Čia beveik visa veikla liečia tik intelektualinius veiksnius. Estetinis pajautimas kyla iš jutimų veiklos, sukeliančios kartu įvairių psichinių faktorių veiklą.

Iš šitos teorijos galima sakyti, kad estetinį pajautimą, kurio mums duoda muzika, sudaro garsų sukelta jutimų ir psichinių faktorių veikla. Jau paprastas atskiras garsas, tonas, duodamas veiklos jutimams, gali teikti smagumo. Vaikams ir primityviems žmonėms dažnai to ir užtenka. Iš čia primityviųjų tautų bildesių orkestrai ir vienatonė muzika.

Kodėl ne visi to paties aukštumo ir stiprumo tonai vienodai mums gražūs? Šį klausimą mūsų teorija lengvai išaiškina. Mums gražesni tie tonai, kurie turi daugiau obertonų, nes tokie tonai jau sudėtingiau paliečia jutimų organus ir tokių tonų apercepijavimas reikalauja daugiau psichinės veiklos.

Lavinimasis ir įpratimas veiklos maksimumą nukelia toliau: kas pradžioje galėjo duoti tiek veiklos, kad jos užteko smagumui, pasitenkinimui sudaryti, vėliau to per maža ir to paties intensyvumo smagumui sukelti reikia jau didesnės, platesnės veiklos. Ir pirmieji intervalai, kurie buvo senovėje gražūs (konsonansai), buvo oktava, kvinta, kvarta. Šių intervalų tonų virpėjimų santykiai tokie: oktava 1:2, kvinta 2:3 kvarta 3:4. Tercijos, kurių tonų virpėjimų santykiai išreiškiami jau didesniais skaičiais (didžioji tercija 4:5, mažoji — 5:6), senovės žmonių jau sunkiai buvo apercepijuojamos ir todėl laikomos disonansais. Tas pats reiškinys melodikoje. Dėl tų pačių priežasčių buvo vengiamas pustonio ėjimas ir didesnis balso šokimas. Muzikos formų raida taip pat vyko nuoseklaus apercepijavimo veiklos didinimo keliu. Vieno tono rečitavimai paįvairinami kvintos, kvartos, vėliau ir tercijos nuleidimais galūnėse. Ir šitokia muzika pradeda atrodyti monotoniška. Pradedama vartoti daugiau tonų, sudarant melodiją, bet trumputę, nes daugiau tonų apercepijuoti kaip vienetą dar per sunku. Tik daug kartų kartojama ta pati trumputė melodija duodasi lengvai apercepijuojama ir teikia smagumo. Veiklos maksimumui persikėlus, po pirmosios temos, kuri paprastai dar keletą kartų iš eilės kartojama, duodama antra tema, bet atsigauti po sunkesnio jos apercepijavimo darbo ir didesnės kitos psichinės veiklos grįžtama į pirmąją temą. Taip susidaro dainos forma. Nuosekliai forma plėtojasi, nukeldama vis toliau veiklos maksimumą, ligi sudėtingos fugos ir sonatos formos ir pagaliau pasiekia temų nesikartojimo ir formos sudėtingumo naujajame netematiniame stiliuje.

Lygiagrečiai raida vyko ritmikoje ir išraiškoje, emocionalinėje muzikos pusėje.

Emocionaliniai (jausminiai) muzikos veiksniai tebėra stiprių ginčų objektu. Vieni, vadinamosios turinio estetikos šalininkai, mano, kad muzika geriausiai ir stipriausiai gali jausmus reikšti, jausmus jie laiko svarbiausiu muzikos veiksniu ir jos turiniu. Kiti, formalinės estetikos šalininkai su Eduardu Hanslick’u priešaky, muzikos galią jausmus reikšti griežtai neigia. Jie sutinka, kad muzika gali sukelti jausmų, bet mano, kad jausmus čia sužadina tik stiprus jutimų paerzinimas arba atskiri tonai ir maži jų kompleksai, kurie savo panašumu į žmogaus balsą, j žmogaus dejavimus ar džiaugsmo garsus gali sukelti tam tikros nuotaikos ir jausmų. Tačiau tai nesąs esminis muzikos veiksnys, ir muzikos grožį bei turinį sudarinti formalinė muzikos pusė, sukeldama intelektualinę ir fantazijos veiklą. Iš šito aiškinimo atrodo, kad jausmams ir nuotaikoms sudaryti ir nereikia muzikos tikra šio žodžio prasme, bet užtektų atskirų tonų ir atskirų pritaikyto ritmo jų mažų kompleksų, imituojančių žmogaus balso būdą, džiūgaujančio ar liūdinčio žmogaus garsus. Tikrovė tačiau šito nepatvirtina.

Norėdamas išrodyti, kad vokalinėj muzikoj vienų ar kitų jausmų sukelia ne muzika, bet tekstas, Hanšliėk'as nurodo pavyzdžių (E. Hanslick: Vom musikalisch Schonren), kaip kompozitoriai panaudodavo tą pačią muziką visai priešingo turinio tekstams, ir vienu atveju klausytojai buvo graudinami, kitu — juokinami. Bet juk galima ir labai rimtą tekstą taip deklamuoti, kad klausytojus juokinsim. Žodį „prašau“ galima taip ištarti, kad jis reikš arba tik nuogą sąvoką, arba maldavimą, arba nuolankų prašymą, arba reikalavimą, arba net grąsinimą. Čia prasmę nulems kaip tik garsinė pusė, bet ne žodžio sąvoką. Lygiai muzikoje lemiančios reikšmės turi išpildymas. Kurie gi tad muzikos savumai gali žmogų priversti verkti, gali džiuginti lig ašarą, teikti neišsemiamo įvairumo nuotaikų ir neapibūdinamų jausmų?

Iš fiziologijos yra žinoma, kad klausos nervai susiliečia su kitais nervais ir įvairios smegenų sritys yra tam tikrame tarpusavio raporte. Molekularinis judėjimas jutimo nerve, kurį mes kaip toną pajuntame, paliečia ne tik klausos centrus, bet atsiliepia ir kituose nervų centruose. Užtat grynų izoliuotų jutimų, galima sakyt, nėra. Jau vieno atskiro tono jutimas sukelia nuotaikumo, malonumo ar nemalonumo. Vieno ar kelių tonų pakartojimas jau gali mums sudaryt impresijų, duoti nuotaikos. Muzikos kūrinio sukeliamos impresijos jungiasi į kompleksus, kurie savo ruožtu jungdamiesi, susilieja į vieną viso veikalo sudėtingą nuotaiką. Dinaminiai niuansai, tempo modifikavimai ir ritmas asociacijomis lengvai veikia vaizduotę, kuri yra artimam raporte su jausmų sritimi. Jausmų sritį muzika tuo būdu daugiausia pasiekia per jutimus betarpiai ir per sužadintą fantazijos veiklą. Muzika savo elementų sudėtingumų, jų beveik neišsemiamais diferencijavimo ir modifikavimo galimumais pasiekia visas žmogaus psichikos sritis, todėl duoda sudėtingų pergyvenimų, sukeldama ir intensyviausių jausmų. Jei muzika negali visai aiškiai tokių jausmų išreikšti, kaip meilė, pyktis, viltis, tai taip yra ne dėl muzikos išraiškos nepajėgumo, bet dėl to, kaip sako Eugenijus Schmitz, kad muzikoje nebelieka jausmų intelektualinio sąryšio. Gyvenime meilės jausmas, pavyzdžiui, susijęs su meilės objekto vaizdu ir kitais intelektualiniais veiksniais, vilties jausmas — su būsimo išsipildymo įsivaizdavimu ir panašiai. Muzikoje ši intelektualinė dalis neperduodama,: bet patsai grynas jausmas nors ir be apibūdinamo aiškumo gali būti visai išsemiamai išreikštas.

Moderniosios muzikos estetinio įvertinimo klausimai, kurie dabar kelia karščiausią ginčą, yra atskiros studijos dalykas. Tolydinė muzikos priemonių raida iš elementariausių jų formų vis į sudėtingesnes rodo mums svarbų kriterijų, kuriuo reikia vadovautis, vertinant naujuosius muzikos siekimus. Kas šiandie tik klasikų muziką supranta, neturėtų išdidžiai smerkti moderniosios muzikos, nes gal tik jo psichinės veiklos maksimumas per toli atsilikęs sudėtingesnei moderniajai muzikai apercepijuoti, gal jam svetima pasikeitusi paskutinio laiko žmonių psichika. Estetiniam vertinimui neužtenka subjektyvių patyrimų, bet reikia ir objektyvaus kriterijaus.

Praeita muzikos raida rodo ir jos ateities kelius. Muzikos priemonės gal pasieks savo plėtojimosi ribas, nes ir žmogaus jutimai apriboti: turim aukščiausius ir žemiausius girdimus tonus, silpniausius ir stipriausius (iki jutimo organo suardymo) garsus, taip pat didžiausius ir mažiausius išskiriamus intervalus. Muzikos raida tačiau rodo, kad ir šios ribos gali būti toliau nukeliamos: senovės melodijoj didžiausias intervalas buvo kvinta, dabar siekia kelias oktavas; mažiausias intervalas buvo tonas, o dabar plinta ketvirtinių tonų muzika. Tačiau ir priemonių ribas pasiekus, muzikos kūrybos plėtotei negali būti galo, kol nesustos žmogaus dvasios raida.